Ryčiausias Lietuvos muziejus kviečia užsukti

Ryčiausia Lietuvos mokykla – Didžiasalio „Ryto“ gimnazija – jau įkopė į penktąjį gyvavimo dešimtmetį, o jos muziejui 2018 m. sukako trisdešimt.

Tie prabėgę dešimtmečiai skatina atsigręžti į ištakas. Per tiek metų daug kas užsimiršta, bet pasiraususi savo archyvuose radau žinutę „Naujoje vagoje“, kaip kilo muziejaus idėja. Laisvėjančioje Lietuvoje 1987 m. plačiai buvo švenčiamos 125-osios Maironio metinės. Mūsų mokykla surengė ta proga vakaronę kartu su Didžiasalio bendruomene, po jos mokykloje buvo įkurta Lietuvos kultūros fondo rėmimo grupė (Fondui tada vadovavo profesorius Česlovas Kudaba). Grupės vadovu išrinkome labai aktyvų visuomenininką Juozą Kėkštą, su kuriuo glaudžiai bendradarbiavome nuo pirmos vakaronės mokykloje 1984 m., kurioje pagerbėme dainų karalienę Kristiną Skrebutėnienę.  Į grupę susibūrė aktyvūs mokytojai ir būrelis Didžiasalio gyventojų, tada ir buvo numatytas tikslas – įkurti mokykloje kraštotyros muziejų. Be jau minėto J. Kėkšto, daug darbo įdėjo tuometinis mokyklos direktorius Tadas Jarmuška, istorijos mokytoja Marytė Misiūnienė, prie įrengimo darbų triūsė auksarankis stalius Zenonas Čepulis. O prie eksponatų rinkimo prisidėjo pirmiausia mokiniai ir jų tėvai, mokytojai ir plačioji visuomenė. Muziejus atvėrė duris švenčiant mokyklos dešimtmetį – 1988 m. Permainų vėjai jau smarkiai pūtė – mokykloje  veikė Sąjūdžio grupė, pirmąkart per vakaronę sceną papuošė Trispalvė, pirmąkart sugiedota Tautiška giesmė. Pirmosios muziejaus patalpos – vienas nedidelis kambarėlis, kuriame vyravo etnografiniai eksponatai, bet kartu  pradėta kaupti ir istorinė medžiaga: laikraščiai, knygos ir kt. Žinoma, garbinga vieta muziejuje teko mūsų krašto dainų karalienei Kristinai Skrebutėnienei, pamažu rinkome medžiagą ir apie kitus garsius krašto žmones.
Daugėjant eksponatų, teko perkelti muziejų į erdvesnes patalpas – iš pradžių viskas tilpo dviejose erdvėse, o trečioje buvo klasė su suolais, tad buvo galima muziejuje vesti pamokas. Kaupėsi kraštotyros darbai: su mokiniais juos rengė mokytojos Marytė Misiūnienė, Nijolė Berdikšlienė, Nijolė Keraitienė, Aldona Misiūnienė. Nuo pat įsikūrimo muziejui vadovavo ir daugybę ekskursijų jame vedė direktorius T. Jarmuška.
Taigi pamažu muziejus plėtėsi, vis daugiau žmonių dovanojo senovinius daiktus. Mums padėjo tai, kad nuo pat mokyklos atidarymo palaikėme stiprius ryšius su krašto žmonėmis, aplink mokyklą susibūrė stiprus kultūrinių bendradarbių, krašto šviesuolių būrys. Daug vertingų savo medžio darbų padovanojo Vaclovas Papšys, gausybę paveikslų mokyklai atidavė tautodailininkė Ona Pivoriūnienė, visą laiką muziejaus eksponatų kaupimu rūpinosi Juozas Kėkštas ir kiti – sunku būtų visus rėmėjus ir išvardinti.  Tad 2007 m., kai mokyklos direktore tapo Elena Sekonienė, visos trys muziejaus patalpos jau buvo pilnos eksponatų. 2012 m. mokyklos komanda dalyvavo V. Landsbergio fondo konkurse „Kuo man graži  Tėvynė Lietuva“, laimėjo III vietą ir piniginį prizą. Nuo tada užsimezgė ryšiai su šiuo fondu,  jo bei Gražinos Sirutis fondo lėšomis muziejų pavyko praplėsti ir pertvarkyti. Mums pasisekė, kad žmonės, dirbantys mokykloje, yra tikri entuziastai, patriotai tikrąja šio žodžio prasme. Tai ne tik M. Misiūnienė, niekada neskaičiavusi darbo valandų,  ar direktorė E. Sekonienė, sugebanti įgyvendinti didžiausius darbus mažiausiomis sąnaudomis, bet ir gimnazijos stalius Michailas Grišutinas, kantriai gaminęs stendus, ir bibliotekininkė Gintarė Jurgelėnienė bei raštinės vedėja Ramunė Kapliukienė, estetiškai sudėliojusios medžiagą į stendus, daug ką iš esmės atnaujinusios. Dabar mūsų muziejus jau išsidėstęs keturiose patalpose: vienoje atkuriamas senovinės pirkios vaizdas, kitoje – istorinė medžiaga apie krašto šviesuolius, tremtinius, partizanus, viena salė skirta lino ir duonos keliui, o ketvirtoje eksponuojame senus vadovėlius, mokinių kraštotyros darbus ir kitą istorinę medžiagą, be to, Tautos fondo ir  „Ryto“ draugijos paramos dėka čia turime kompiuterį ir multimediją, galime vesti ir pamokas. Onos Pivoriūnienės paveikslai eksponuojami jaukiame dailės kabinete, ten juos kasdien mato mokiniai.
Didžiuojamės, kad 2012 m., atidarant Ignalinos krašto muziejų, vieną jo salę užėmė mūsų mokyklos ekspozicija su kompiuterine pateiktimi, išsamiai pristatančia mūsų kraštą ir muziejų. Per visą gyvavimo laikotarpį mus aplankė gausybė įvairiausių žmonių. Ruošdamasi rašyti šį tekstą, perverčiau mokyklos svečių knygą, kuri saugoma muziejuje. Pirmasis įrašas iš vakaronės Kristinai Skrebutėnienei, o paskui knyga perkelta į muziejų. Per šiuos dešimtmečius kokių tik svečių pas mus  nebūta! Įsiminė lakoniškas profesoriaus Česlovo Kudabos įrašas: „Neišnyki, Tėviške..“  Per trisdešimt metų muziejus nejučia tapo centru, kur gali rasti visokiausios informacijos apie kraštą, kuriame gyvename, kurio gyvybingumu rūpinamės. Smagu pažymėti, kad ne kartą muziejuje lankėsi Lietuvos televizija: 2001 m. čia viešėjo ir laidą apie Tverečiaus kraštą kūrė „Tikrų istorijų“ kūrybinė grupė, 2017 m. rudenį dirbo laidos „Misija Vilnija“ žurnalistai.  Turime daug autentiškų eksponatų, prisiminimų, nuotraukų, ir vienintelė mus kamuojanti graužatis – vienas po kito išeinantys iš gyvenimo mūsų šviesieji kultūriniai bendradarbiai, pateikėjai, šviesuoliai. Norisi spėti aprašyti ir surinkti kiek galima daugiau unikalios medžiagos, kol dar turime ką kalbinti. Tai irgi muziejaus misija.