Sambūryje pasigedo anykštėnų tarmės

Balandžio 27 dieną, šeštadienį, į Anykščių rajono L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos salę sugužėjo krašto kraštotyrininkai, bičiuliai, svečiai. Daugiau nei pusšimtis guvių, žingeidžių piliečių dalyvavo Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos surengtame tradiciniame pavasariniame sambūryje – seminare „Draugaukime – bendraukime – bendradarbiaukime“.
Išklausyta pirmininko ataskaita, klausytasi pranešimų genealogijos ir asmeninių bibliotekų tema, pasidalyta naujienomis, kalbėtasi apie ateities sumanymus.

Pirmiausia susirinkusius pasveikino bibliotekos direktorė Jurgita Bugailiškienė, kuri už legendinio fotografo Izidoriaus Girčio palikimo suradimą, išsaugojimą ir populiarinimą padėkomis apdovanojo dr. Irmą Randakevičienę ir Vilniaus anykštėnų sambūrio pirmininkė Reginą Smetonaitę.
Anykščių rajono mero Kęstučio Tubio sveikinimus sambūrio dalyviams perdavė, naujoji jo patarėja, į šias pareigas iškilusi iš bibliotekininkės krėslo, filologė, poetė bei vertėja, taip pat ir kraštotyra besidominti, guvi svėdasiškė Rūta Neniškienė. Prisiminė vaikystės vasaras pas buvusią politinę kalinę – savo tetulę – sodžiuje, per kurį ėjo demarkacinė linija, kuomet lenkai buvo užgrobę Vilniaus kraštą.

Kraštotyros draugijos pirmininkas Tautvydas Kontrimavičius kalbėjo apie draugijos narių skaičiaus stabilumą – jau keliolika metų šiek tiek virš pusšimčio, taip sakant, kapa. Taip pat pabrėžė nuveiktus darbus, daugybę išleistų knygų, gėrėjosi ilgaamžiais kraštotyrininkais: 94 metų sulauksia Veronika Dikčiuviene, kuri žinoma kaip gimtojo Storių kaimo istorijos knygos autorė, šiuo metu besinaudojanti internetu, besidalijanti savo turtingo albumo fotografijomis, besistengianti apie tuos vaizdus surinkti viską, ką įmanoma. Taip pat gėrėjosi vis dar aplinkiniu pasauliu besidominčia, svarių kraštotyrinių darbų apie Kavarsko kraštą autore 97 metų Sofija Šleikuviene.
Renginyje buvo ir taip vadinamos „tikslinės publikos“ – žmonių, atėjusių pasiklausyti pranešimų.
Ypatingo susidomėjimo sulaukė Gedimino Grinos pranešimas apie Vaješių Meškauskų giminės genealogiją, o štai Kristina Kiaušaitė atėjo įdomybių apie rajono gamtą sužinoti ir naują dr. Broniaus Šablevičiaus knygą įsigyti.

Genovaitė Ražanienė kalbėjo apie jos asmeninėje bibliotekoje sukauptas rinktinių įvairių autorių raštų – sutelktinių knygas.
Anykštėnė, Kovo 11-osios akto Signatarė Irena Andrukaitienė pasakojo apie jos namų bibliotekoje sukauptas knygas užsienio kalba. Šiek tiek nustebino, kad buvusios politikės rinkinyje didžioji dalis tokių knygų yra rusų bei lenkų kalbomis. Ir tai ne tik rusų rašytojų klasika, bet pasaulio nuotykinės literatūros bei kitų žanrų populiariausios knygos.

Ypatingai įdomi buvo tikro gamtos pažinimo burtininko dr. B. Šablevičiaus knygos „Anykščių krašto gamtos anatomija“ pristatymo valandėlė.
O kaip jis kalbėjo: apie stebuklingus šalia mūsų tarpstančius gamtos turtus, retus gyvūnus – ypač vabalus, kurie daugeliui nepažįstami, tačiau veik išnykę ir labai svarbūs.

Taip pat apie vidurinės Europos taigos tipo miškus, gražiausias gamtos vieteles, upelius, durpynus, kurių nevertina, nors juose slypi daugybė dar neatvertų senųjų laikų gamtos paslapčių.

Vienas po kito prie mikrofono ėjo garbūs svečiai iš Vilniaus. Kraštotyros ir etninės kultūros žvaigždė, profesorius Libertas Klimka, kuris prisiminė, kaip labai seniai Lietuvos kraštotyros draugija kūrėsi, kad ir jis buvo prie lopšio, apie tai, kad anykštėnai stebina daugybe svarbių krašto kultūrai leidinių, šalia kurių įkurdintos ir istoriko dr. Antano Tylos palikto rinkinio knygos. Pažymėjo, kad vien jau dėl to Anykščius reikėtų skelbti Lietuvos kultūros sostine. Ir ne vieniems metams, bet visiems laikams. Lokalinių ekspedicijų didysis rengėjas, buvęs Vilniaus universiteto kraštotyros „Romuvos“ vadovas ir serijos „Lietuvos valsčiai“ knygų leidėjas, nepailstantis etnografas Venantas Mačiekus kvietė, gaivino viltį, kad galėtų šioje serijoje pasirodyti ir knygų apie mūsų rajoną – tikėtina, kad pirmoji būtų apie tarpukariu Rokiškio apskričiai priklausiusius Svėdasus. Juozas Šorys atkreipė dėmesį, kad negirdintis kalbant anykštėniška tarme ir tuojau pat pademonstravo savo gebėjimus prabilęs prigimtine žemaičių šnekta, kvietė tyrinėti aplinką, rašyti straipsnius ir juos siųsti į jo redaguojamo etninės kultūros žurnalo „Būdas“ redakciją. Tokia pat smagi ir vertinga buvo ir kavos, arbatos bei pyragų valandėlė, juk susirinko daugybė savo krašto istorija, etnografija besidominčių, savo žinojimu dalytis gebančių, labai įdomių žmonių.