Anykščiai – miestas, kuriame lankausi dažnai, ir kuris man itin patinka, kaip ir visas kraštas. Atšilus orams visada iš automobilio persėdu ant motocikl, todėl žiopli ar pikti kitų vairuotojų poelgiai tampa itin jautira tema. Tačiau praėjusį savaitgalį galima vadinti juoduoju.
Anykščiai – miestas, kuriame lankausi dažnai, ir kuris man itin patinka, kaip ir visas kraštas. Atšilus orams visada iš automobilio persėdu ant motocikl, todėl žiopli ar pikti kitų vairuotojų poelgiai tampa itin jautira tema. Tačiau praėjusį savaitgalį galima vadinti juoduoju.
Akmuo – pačio problemos
Penktadienis apdovanojo pirmuoju nemaloniu įvykiu. Tik atvažiavęs iš Vilniaus ir pasukęs motociklu Rubikių link, ties Byčionimis, prasilenkiau su rudos spalvos „Ford”. Siaurame kelyje automobilio ratai pagribė kelkraštį ir švystelėjo akmenį tiesiai į motociklo lempą.
„Gerai, kad ne į galvą, su visu šalmu būtų nunešę”, – pagalvoju pažirus stiklams.
Apsisuku ir bandau pasivyti automobilį – misija neįmanoma. Žinoma, techninės motociklo galimybės leistų, bet nesu tiek kvailas, kad, nors ir brangios lempos, rizikuočiau gyvybe.
Patraukiu į policiją. Bent jau naujasis pastatas nuteikia gerai. Budėtojas irgi geranoriškas. Išklausęs problemą skėsteli rankomis ir paaiškina, kad greičiausiai niekuo padėti negalės, nepaisant to, kad spėjau įsidėmėti valstybinio automobilio numerį.
Išties, kaip vėliau paaiškina draudikai, policija galėtų pradėti tyrimą, surasti vairuotoją. Tačiau pareigūnams reikėtų įrodyti, kad būtent iš po rudojo „Ford” ratų išlėkęs akmuo sudaužė žibintą. Nereikia būti genijumi, kad suprastum paprastą tiesą, tai neįmanoma.
„Oho, gerai kalė akmeniu. Bet gal nėra labai brangi”, – apžiūrėjęs lempą tarsteli pareigūnas.
Atsidūstu ir tyliai pagalvoju, kad labai norėčiau, jog pareigūnų žodžiai būtų teisingi. Deja. Ką gi, iš policijos belieka patraukti į artimiausią parduotuvė pirkti lipnios juostos ir taip bandyti apsaugoti likusias nesudaužytas žibinto dalis.
Šeštadienis kelionėms motociklu Anykščių krašte buvo malonus. Kitaip tariant – be incidentų. Sekmadienis irgi.
Palaidi arkliai
Tačiau ankstus pirmadienio rytas, kai tradiciškai traukiu į darbą Vilniuje iškrečia itin nemalonų pokštą. Mėgtamiausias mano kelias į sostinę iš Anykščių, pro Kurklius ir Želvą. Čia – keliolika kilometrų žvyrkelio, kuris kelioniniam enduro motociklui vienas malonumas.
Tačiau grįžkime prie nemalonaus pokšto. Jau minėta žvyrkelis, paprastai lengvai įveikiama kelio atkarpa, nors vingiuota ir kalvota. Tačiau šį kartą, užkilus ant vienos iš kalvelių, pamatau tiesiai į mane risnojančius du palaidus arklius. Kurie, žinoma, užstoję visą kelią.
Stabdau. Dar stabdau. Po kelių akimirkų motociklas gula ant šono ir čiuožia žvyrkeliu. Kol keikdamasis atsikeliu ir pakeliu motociklą – arkliai dingsta ūkanų apgaubtose laukuose ir miškeliuose. Aplink – jokių sodybų, sugaudyti apklaikusius gyvūnus ir išsiaiškinti savininką viltys irgi menkos.
Belieka susirinkti sulaužytas apdailas ir važiuoti toliau. Galvoje, tik viena mintis – gerai, kad motociklas atsigulė. Kitaip, greičiausiai būčiau kirtęs į kurį nors iš atbėgančių arklių. Prisiminiau ir pažįstamo pasakojimą, kai iš esmės identiškoje situacijoje Dzūkijoje jis motociklu perkirto karvę.
Grįžtu į Vilnių visas purvinas ir piktas, ir suprantantis, kad anksčiau per apsilankymus Anykščiuose erzinę vairuotojų poelgiai, kai nerodomi posūkio signalai, slenkama 20 kilometrų per valandą greičiu ar visiškai nesiorientuojama eismo situacijoje – niekis.
Beje, šonkaulių ir rankos nebeskauda, o savaitgalį vėl laukia Anykščiai.
