Savam krašte pranašu nebūsi (Rievės. 2023-08-19)

Vasara – atostogų, pramogų, renginių ir kitų gerų dalykų metas. Anykščiuose veiklų ypač daug – tik spėk lankytis muziejuose, koncertuose, knygų pristatymuose. O kur dar įvairūs saviveiklininkų pasirodymai, prisistatymai kaimuose ir miesteliuose…

Tačiau kartais atrodo, kad anykštėnui niekada nebus gerai. Jei vyksta didelis koncertas – blogai, nes miegoti trukdo, „velniai“ po miestą laksto, vištos kiaušinių nededa. Jei koncertas mažas – negerai. Kas gi į tokį eis? Dainuoja štai trys moterėlės, galėjo nors Bunkę pakviesti… Kažkas pasakoja apie savo knygą? Na, kam čia įdomu? Prirašė visokių nesąmonių, eisiu aš klausytis. Profesionalai rodo spektaklį? Ne, tokių pinigų tai jau tikrai nemokėsiu, geriau per TV tą patį kada nors pažiūrėsiu. Tradicinės „Obuolinės“ ar „Bėk bėk, žirgeli“, Miesto šventė? Kiek galima? Gi tas pats per tą patį, kam visa tai gali būt įdomu?
Ir taip, rodos, nuolatos. Tradicija – nebeįdomu, naujovė – na jau ne!

Bene didžiausią pasipiktinimą kelia sunkiosios muzikos festivalis „Velnio akmuo“ („Devil Stone“) – anykštėnai pyksta, kad mieste trainiojasi neaiškiai apsirėdę jaunuoliai, kad garbina velnią ir visaip kitaip kenkia Anykščių įvaizdžiui. Toks didelis tarptautinis festivalis Anykščiuose vyksta bene vienintelį kartą metuose (neskaitant „Purpurinio vakaro“) ir jis vyksta mažiau nei keturias dienas. Tad tokios muzikos negerbėjams pakentėti tas keturias dienas metuose, manau, nėra jau ir tokia neapsakoma kančia. Ką tuomet turėtų daryti „tikrų“ kurortų gyventojai – ypač tie, kurie gyvena pajūryje? Kur ne keturias dienas, o kone pusmetį „trainiojasi“ visokių įtartinų asmenų, naktimis plyšauja muzika, šūkauja ne itin blaivūs turistai? Gaila, kad vis dar nepriimame įvairių subkultūrų ir viską suprantame tiesiogiai – tikrai nemanau, jog Dainuvos slėnyje to baisiojo festivalio metu susirenka būrys satanistų. Neabejoju, kad dauguma jų – ne menkesni krikščionys, nei bet kuris iš mūsų. Neretai kitokia apranga tėra žaidimas, savęs išraiška, prisitaikymas prie aplinkos – tarsi spektaklis. Ir pati esu buvusi tame festivalyje, ir nemažai žmonių iš savo aplinkos pažįstu, kurie jame kasmet lankosi. Jie susituokę bažnyčioje, krikštija savo vaikus, o į „Velnio akmenį“ atvyksta tiesiog kaip į muzikos festivalį. Tad teigti, kad Anykščiuose liepos mėnesį susirenka būrys velnio garbintojų, manyčiau, yra nemokšiška.

Ne mažiau stebina požiūris ir į minėtas tradicines šventes ir renginius – nors juose žmonių visuomet tiek, kad prasilenkti sunku, tačiau kaskart tenka išgirsti: „Ai, kaip visada. Nieko gero“. Susidaro įspūdis, kad į šventę einama vien tam, kad būtų įsitikinta, kaip niekas nevyksta, valdžia tingi galvoti „kažką naujo“, nors neretai pačiam stebėtojui būna įdomi tik mugė… O kartais tenka išgirsti ir atvirkštinių kalbų – kad štai, Miesto šventės metu renginių yra per daug, į visus nueiti neįmanoma.
Dar kitaip – su nedideliais, dažniausiai muziejuose ar bibliotekoje vykstančiais renginukais, parodų atidarymais – štai ten dažniausiai ateina saujelė vis tų pačių matytų veidų, kuriems, matyt, Anykščiai yra būtent tas miestas, kuriame nuolatos kažkas vyksta.

Keista, bet būtent atvykėliai džiaugiasi mūsų miestu – sako, kad čia gražu, kad visko ir per porą dienų neapeisi, neišbandysi, neaplankysi – ir tas pats visiems įgrisęs Lajų takas įdomus, ir vasaros rogutės, ir Labirintų parkas, ir visi muziejai traukia turistus, o štai mes dažnai numojam: nieko čia gero…
Sutinku, kad tobulumui ribų nėra ir visuomet galima sumąstyti „kažką naujo“. Tačiau ar ir tuomet visi bus patenkinti? Tikrai ne. Kažkam nepatiks, kad koncertuoja Rytis Cicinas, kažkas bus nepatenkintas, jog po langais jaunimėlis dainuoja, kažkam nepatinka, kad kažkokia žvaigždūnė kavinę atsidarė, nes vietiniams vietos nebeliko… Kažkas trokšta, kad Anykščiai greičiau taptų kurortu, kažkieno svajonė – pustuštės gatvės vasarą.

Sutinku nebent su ta nuomone, kad visi – net ir mažiausi renginiai – galėtų būti kiek įmanoma labiau viešinami – ne tik „Facebook“ paskyrose, tačiau galbūt ir ant parduotuvių durų, skelbimų lentose, stotelėse, laikraščiuose ir portaluose. Kad kuo daugiau mūsų pamatytų, kad čia iš tiesų yra ką veikti, pamatyti, paklausyti, pasikultūrinti, pabūti.