Pastebiu, kad savivaldybė nekelia sau tikslų, todėl gyventojams sunku suprasti, kas padaryta ir galima pasidžiaugti ir ko nepavyksta pasiekti. Meras gana dažnai socialiniame tinkle pasididžiuoja, kad išasfaltavo šimtą metrų gatvės, suremontavo gabalą šaligatvio. Vis tik kyla klausimas – daug ar mažai, pakankamai ar ne? Logiška būtų sutvarkytos gatvės ar kelio ilgį lyginti su tokių darbų apimties poreikiu. Pavyzdžiui, inventorizavus kelių būklę nustatyta, kad šimtas kilometrų rajono kelių, penkiasdešimt miesto gatvių ir dvidešimt šaligatvių yra labai blogos būklės, jiems reikalingi remonto arba naujos statybos darbai. Turint tokią informaciją, nesunku išvesti atliktų darbų santykį su poreikiu. Tuomet gal pasirodys, kad tie mero metrai tesudaro vos vieną procentą siektino tikslo. Šauksim bravo, dėsim patiktukus tik tada, jei suplanuotas rezultatas bus įvykdytas ar viršytas.
Mieste bei savo įstaigoje savivaldybė turi įsirengusi kelias interaktyvias lentas. Kodėl neįkelti ten siektinų tikslų bei jų vykdymo eigos metų ar visos kadencijos laikotarpiui pavaizdavimą? Išasfaltavai kelio ruožą, žalias skrituliukas skalėje per padalą ar kelias kilsteli aukštyn. Tuomet teigiama žmonių emocija, kurios meras laukia socialiniame tinkle, dalindamasis informacija apie padarytą darbą, bus užtarnauta ir racionali. Klaidinga manyti, jog esant valdžioje, kai visi finansiniai ir žmogiškieji resursai yra tavo rankose, nieko nedaryti yra norma, o kažką nuveikus – sulaukti pagyrimo.
Kitas klausimas. Kas pasikeitė po to, kai Tarybos pritarimu savivaldybė paskyrė penkiasdešimt tūkstančių biudžeto pinigų autobusų stoties problemai spręsti? Nekomentuosiu šio sprendimo tikslingumo, apie tai esu rašęs, vis tik dar kartą pabrėšiu, jog šiuo atveju, kaip ir daugeliu kitų, negalima valdymo spragų lopyti biudžeto lėšomis. Šiandien vaizdelis nekoks. Pacituosiu į Anykščius atvykusio žmogaus komentarą:
„Geriau nors kiek aptvarkykite Anykščių autobuso stotį. Kartą teko būti, baisu. Nuorūkų primėtyta, privažiavimai žolėmis apaugę, kelio danga išmušta, arba kažkiek sulopyta, arba duobėta. Sėdi bomžai, geria alų, rūko, spjaudo ir dar kabinėjasi prie keleivių, prašo centų. Jei neduodi, iškeikia visokiais žodžiais, vos ne apstumdo. Gražus miestas Anykščiai, tačiau šaukštas deguto sugadina visą bačką medaus.“
Tokiu įspūdžiu pasidalino bei apmaudą išliejo keleivė, patekusi į Anykščių autobusų stotį. Jos godas galima būtų praleisti pro ausis ir nurašyti blogai nuotaikai, tačiau vargu ar gali atsirasti vietos anykštėnų abejingumui, kai žinai, jog pinigai išleisti, bet pokyčio nesimato.
Arba kas trukdo naujai gimusiam savivaldybės finansuojamam chorui vykdyti koncertinę veiklą? Vienąkart prisistačiusį reprezentaciniu bei profesionaliu meno kolektyvu, jis nepasirodo anykštėnams nei miesto salėse, nei provincijoje. Sklando gandai, kad, atseit, profesionalams esamos sąlygos netinka – lauks „filharmonijos“, kuri bus pastatyta sutinkamai su naujai patvirtinta Kultūros strategija. Tai jeigu duodi pinigų, būk geras, susitark ir dėl įsipareigojimų. Gal savivaldybės chorui, kuris tapo dar vienu biudžetiniu vienetu, tikslinga įsijungti į Kultūros centro veiklą ir naudotis šios įstaigos finansavimu bei kitomis paslaugomis? Tuomet ir salės tiks, ir bendrame kultūros įstaigos plane atsiras vietos pasirodymams. Tas tiesioginis finansavimas bei išskyrimas iš kitų meno kolektyvų man neatrodo skaniai ir skaidriai.
Man nepatinka valdžios sprendimas skirti iš savo veiklos neišsilaikančiai, nuolatos prašytojo vaidmenyje esančiai įstaigai – Turizmo ir verslo informaciniam centrui – pinigus prabangiai mašinai pirkti. Kas supranta apie lengvųjų automobilių kainas, 50 tūkst. yra ta suma, už kurią salonuose siūlomos naujos prabangios transporto priemonės. Ar to reikia vos galą su galu suduriančiai įstaigai? Gi naują automobilį galima nusipirkti du tris kartus pigiau. Ir kodėl toks poreikis atsirado? Savivaldybės atstovės paaiškinimas, jog TVIC-o darbuotojams tenka važinėti į Kalitos kalną, neva paprasta mašinukė neužtraukia, juokingas. Suprantama, šis pirkinys niekaip nesusijęs su įstaigos veiklos efektyvumo didinimu. Nuo komforto mašinoje nepasikeis nei paslaugų turistams kokybė, neturės įtakos ir projektų rengimo kokybei. Investicija gali būti tikslinga į pažangą, technologijas, galbūt, į darbuotojų mokymus – tik ne į prabangą. Gal ne arkliuku tinka kilti į Kalitos kalną, bet ir ne Lamborghiniu.
Savivaldybė neturi gyventi savame burbule, atitolusi nuo gyventojų rūpesčių, nematydama jų poreikių. Anykščių žmonės prabangoje negyvena. Tad supratimą, kaip efektyviai naudoti žmogiškuosius ir finansinius resursus, reikia keisti. O burbulą sprogdinti.
