Pastoliais „apsiūtas“ Svėdasų bažnyčios bokštas.
Jau daugiau negu metus vyksta Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios remonto darbai, su kiekvienu prisilietimu senutėlė šventovė atveria vis naujas paslaptis.
Nūnai atstatyta šventoriaus mūro rytinė siena, tarp akmenų įspaudžiant praeitus metus pažyminčius lotyniškus skaičius MMXXII, suremontuotos ir naujai nudažytos bažnyčios sienos, bokštas, nuo tinko nuvalyta mūrinė bažnyčios koplyčia, nušveisti ir nudažyti stogai, taip pat varpinės bokšto smailės skardinės detalės.
Savo eilės atnaujinti laukia varpinės bokštas ir grafų Marikonių koplyčia-mauzoliejus.
Nemenkas lėšas savo tėviškės bažnyčios remontui jau investavęs UAB „Alauša“ generalinis direktorius Algimantas Čaplinskas sustoti nežada. Jis yra pasirengęs šventovę ir kitus ją supančius šventoriaus pastatus suremontuoti idealiai.
Klebonas Raimundas Simonavičius net nesvajojęs apie tokius didžius remonto darbus Svėdasuose, džiaugiasi vis gražėjančia šventove, neblėstančiu geradario dosnumu ir svarbesnėmis progomis tai pažymi.
Nors pirmieji darbai ilgokai užtruko, bet jau pavyko kruopščiai nuimti net kelis buvusius dažų sluoksnius, pakeisti sutrūnijusias medines konstrukcijas, nauja švelnaus žalumo – samanos – spalva nudažyti bažnyčios sienas. Apie tuos darbus jau buvo rašyta „Anykštoje“.
Vasarą, pasistatę pastolius palei skliautą, darbininkai ėmėsi bokšto remonto. Neaukšto aštuoniasienio, svogūno formos bokšto sienų lentos buvo gerokai sutręšusios, teko visas jas nuimti ir pakeisti naujomis. Įsiskverbus į bokštą paaiškėjo, kad jis pastatytas vėliau, prabėgus kažkiek laiko nuo bažnyčios pastatymo. Aštuoni trikampiu ištašyti stulpeliai originalūs – dvi apie 21 centimetro pločio ir bene 4 centimetrų storio plokštumos. Į aštuoniakampę žvaigždę pačiame kupole sueinantys stulpeliai.
Iš zakristijos antrojo aukšto į bokštą šiemet įrengti patogūs trijų pakopų laiptai, mat manoma stogo bei kupolo įdomybes atverti vis gausiau Svėdasus aplankantiems turistams bei per Svėdasus besidriekiančiu Camino Lituano aukštaitiškuoju keliu praeinantiems piligrimams.
Unikaliausia bažnyčios dalis – koplyčios mūrinis trisienis. Didesnė pusė koplyčios, ta dalis, kurioje įrengta zakristija, yra sumūryta iš akmenų, kita dalis – ta, kurioje yra Švč. Mergelės Marijos Škaplerinės altorius, – iš plytų. Kodėl tos sienos skirtingų medžiagų, vis dar paslaptis. Manoma, kad plytų mūras yra vėlesnis, atsiradęs tik statant dabartinę bažnyčią – pačioje XVIII amžiaus pabaigoje.
Nuskutus tinką, pasimatė sienos skylimas, didžiulis išvaizdus plyšys, smingantis nuo pat viršaus per visą aukštį, tarsi simbolizuojantis katalikų ir kalvinistų priešpriešą Svėdasuose tuomet, kai valdė kunigaikščiai Radvilos. Juk Svėdasų dvaro savininkais yra buvę Mikalojus Kristupas Radvila-Našlaitėlis, išgarsėjęs piligrimyste į Jeruzalę, bei pirmasis lietuvis kardinolas Jurgis Radvila, kurio atvaizdas nuo pat rugpjūčio kabo ant istorinės sienos. Paveikslas ten taip tiko, tarsi specialiai tai progai buvo atvertas pirminis mūras.
Iš tiesų tas plyšys atsivėrė 1944 metų liepos mėnesį, kuomet į šventorių nukrito ir sprogo sovietų aviacinė bomba. Ne tik perskėlė mūrą, bet išjudino prisbiterijos sieną, ji keliolika metų stovėjo vargingai sukrypusi, kol atvykęs naujas klebonas Kazimieras Girnius pasirūpino ją atstatyti į vietą. Tuo pat metu skilęs mūras sutvirtintas metalinėmis sijomis, o plyšys užtinkuotas. Šias ir kitas istorines paslaptis dar kartą priminė nuo tinko nuvalyta siena.
Truputį juokinga, bet matyt, gerai neįsigilinusi ir nuskusti tinką „žodiniu sutikimu“ leidusi kultūros paveldo tarnyba ūmai susigriebė ir jau beveik užbaigtus darbus sustabdė. Matyt, nusprendė dar pasvarstyti: ar palikti atvertą bene XVII–XVIII amžiaus akmeninį mūrą, ar jį vėl padengti tinku – taip, kaip iki šiolei ir buvo.
Veik tuo pat metu imtasi atnaujinti stogus. Pasitelkus keltuvus, nuvalyti ir perdažyti ne tik bažnyčios ir jos bokšto, bet ir varpinės skardiniai stogai. Didysis keltuvas meistrus pakėlė į beveik keturiasdešimties metrų aukštį, mat varpinės bokštas ties kryžiaus viršūne pakilęs virš žemės net 36 metrus. Tuo pat metu įtaisyti ir nauji, visus aukščiausius paviršius saugantys žaibolaidžiai, tad dievaičio perkūno pasitrankymai nebaisūs.
Svėdasų bažnyčios istorija skaičiuoja jau šeštąjį šimtmetį, pernai atšvęstas pusės tūkstantmečio jubiliejus, ta proga išleista Raimondo Guobio knyga „Penki amžiai Šv. arkangelo Mykolo globoje“, o pernai 520 metų sukaktį šventė Svėdasų miestelis.
Netruks sušilti oras ir darbai prie bažnyčios bus tęsiami – baigtas tvarkyti bažnyčios mūras, ruošiamasi atnaujinti grafų Marikonių koplyčią-mauzoliejų bei Svėdasų simboliu laikomą baltąjį varpinės bokštą.
O dabar šventoriaus medžiuose snaudžia ramybė, iš bažnyčios kaminėlio rūksta dūmai, kūrenasi krosnis istoriniame Radvilų rūsyje. Svėdasų bažnyčia vienintelė rajone šildoma. Ugnį pakursto, malkų įmeta pats klebonas R. Simonavičius. Kuomet žiema nelabai šalta, tai jis mielai atlieka dar ir kūriko tarnystę, o bažnyčioje jauku, šilta, tad ir į pamaldas susirinkusiems tikintiesiems smagiau. Nors gal jau krosnies nebereiks, kuomet sušuksim džiugiai Aleliuja…
LDK didikai, grafai statę savo dvaro valdose, Svėdasuose bažnyčią ir kitus komplekso pastatus kūrė to laikmečio sielovados židinius pagal Vakarų Europos kultūrą ir religiją.