Visuomenei trūksta informacijos apie sveikatos apsaugai realiai skiriamas lėšas bei jų panaudojimą, dėl to kyla pacientų nepasitenkinimas, nepamatuoti kaltinimai medikams ir nepasitikėjimas jais, sako Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos prezidentas, Kauno apskrities ligoninės direktorius (vyriausiasis gydytojas) Stasys Gendvilis. Naujienų agentūra ELTA su gydytojų vadovų organizacijos prezidentu kalbėjosi apie tai, kuo šiandien „serga” pati Lietuvos sveikatos apsauga
Visuomenei trūksta informacijos apie sveikatos apsaugai realiai skiriamas lėšas bei jų panaudojimą, dėl to kyla pacientų nepasitenkinimas, nepamatuoti kaltinimai medikams ir nepasitikėjimas jais, sako Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos prezidentas, Kauno apskrities ligoninės direktorius (vyriausiasis gydytojas) Stasys Gendvilis. Naujienų agentūra ELTA su gydytojų vadovų organizacijos prezidentu kalbėjosi apie tai, kuo šiandien „serga” pati Lietuvos sveikatos apsauga.
– Vienas esminių visuomenės gerovės rodiklių yra puiki sveikata. Tai – siektinas rodiklis, tačiau šiandien matome, kad pati sveikatos apsauga negali pasigirti gera sveikata. Tai ko, Jūsų, kaip gydymo įstaigų vyriausiuosius gydytojus vienijančios organizacijos vadovo, manymu, Lietuvos sveikatos apsaugai dabar labiausiai trūksta?
– Manau, kad pagrindinė sveikatos apsaugos problema jau kurį laiką yra skaidrumo ir aiškumo trūkumas. Plačiojoje visuomenėje mažai kas įsivaizduoja, kuo šiandien gyvena Lietuvos medicina. Žmonės nepakankamai informuoti, kokių paslaugų ir kiek gali tikėtis apsidraudę privalomuoju sveikatos draudimu, o tai jų neskatina draustis papildomai. Tokios painiavos pasekmė yra nepateisinti pacientų lūkesčiai, jų nesupratimas, kaip iš tikrųjų panaudojami jų sumokėti mokesčiai. Tada „kalti” tampa dažnai niekuo dėti eiliniai medikai.
Vyksta savotiškas „karas” tarp sveikatos apsaugos darbuotojų ir pacientų. Šiuo metu vyrauja nuomonė, kad už privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšas pacientas gauna visas ar beveik visas įmanomas medicinos paslaugas, tačiau fondo lėšų toli gražu nepakanka šiems pacientų lūkesčiams patenkinti. Politikams derėtų sukaupti visą savo politinę drąsą ir sąžiningai pasakyti žmonėms, kokių paslaugų ir kiek jie gali tikėtis apsidraudę privalomuoju draudimu. Tuo pačiu kitos paslaugos turėtų būti apmokamos papildomai paties paciento arba padengiamos iš papildomo savanoriško sveikatos draudimo.
Lėšų, gaunamų iš PSDF už suteiktas paslaugas, skaičiavimas turėtų būti maksimaliai supaprastintas, visiems suprantamas ir aiškus, atsisakant pirmiausia ydingos „plaukiojančio balo” sistemos. Kiekviena paslauga turi savo savikainą, vertę, galiausiai – pinigais įvertintą kainą. Ir valdžia pirmiausia turi suvokti, kad gali nupirkti tik tiek paslaugų, kiek turi pinigų. O dabartine tvarka tiesiog įteisintas sveikatos priežiūros įstaigų, paslaugų teikėjų apiplėšinėjimas, dirbtinai sumažinant balo vertę bei nusavinant už suteiktas paslaugas uždirbtas lėšas, kurias gydymo įstaiga galėtų panaudoti naujai sudėtingesnei aparatūrai įsigyti, geresniam darbo organizavimui, galų gale – medikų atlyginimams. Kad suprastume sveikatos apsaugos finansavimo principus, pamėginkite parduotuvėje nusipirkti 2,7 lito kainuojantį pieno pakelį turėdami tik 2,2 lito – ar jums pavyktų įtikinti pardavėją „plaukiojančios lito vertės” nauda?
– Buvęs JAV prezidentas Bilas Klintonas (Bill Clinton) mėgdavo sakyti, kad „sąvokos „pinigų užtenka” nėra”. Didžioji dalis Lietuvos medicinos šiandien verčiama gyventi nepriteklių zonoje. Kaip Jums atrodo, gal valstybės pinigų sveikatos apsaugai pakaktų, jei lėšos būtų racionaliau skirstomos, naudojamos ir gydymo įstaigas pasiektų tiesiogiai, be tarpininkų, kurių išlaikymas irgi biudžetui kainuoja?
– Turint omenyje sveikatos apsaugą JAV prezidentas B. Klintonas buvo teisus: sąvokos „pinigų užtenka” nėra. Tai įrodo ir faktas, kad net ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, kur skiriama 10 proc. ir daugiau bendrojo vidaus produkto (BVP) sveikatos apsaugai, medikai ir pacientai vis tiek skundžiasi pinigų stygiumi. Planinėms operacijoms, specialistų konsultacijoms sudaromos pacientų eilės ir net ilgesnės nei pas mus.
– Kiek reikėtų pinigų, kad galėtų bent kiek normaliau funkcionuoti mūsų sveikatos apsaugos sistema?
– Visada pabrėždavome: visuomeninių išlaidų reikėtų bent 5 proc. BVP, kaip anksčiau buvo nurodyta ir teisės aktuose. Deja, tiek dar niekada neskirta. (Sveikatos apsaugai Lietuva skiria apie 4 proc. BVP).
Žinoma, lėšas visos sveikatos priežiūros įstaigos naudoja tikrai racionaliai, bet atsiminkime, kad mūsų visuomenė sensta, o sveikatos tyrimo ir gydymo technologijos, naujausi vaistai nuolat brangsta. Brangsta ir įstaigos infrastruktūros išlaikymas – energija (elektra, šiluma ir degalai), vanduo, maistas, valymo, skalbimo paslaugos, pastatų, įrangos amortizacija ir kita. Ar daug kainuoja tarpininkų išlaikymo (turbūt turite omenyje privalomąjį sveikatos draudimą vykdančių institucijų veiklą) išlaidos, atsakyti galima vienareikšmiai: nedaug – vos 0,7 proc. PSDF biudžeto, kai Privalomojo sveikatos draudimo įstatymas toms išlaidoms numato 2 proc. lėšų.
Kur kas skaudžiau mums atsiliepia sunkmetis – fondo mažėjimas 11 proc. kelia labai didelį įstaigų vadovų, visų medikų, pacientų susirūpinimą. Darbo užmokesčio fondas įstaigose sudaro 70-80 proc. ir daugiau visų išlaidų. Taigi tyrimui, gydymui, įstaigos išlaikymui lieka mažai lėšų. Tad kaip dabar subalansuoti gaunamas mažėjančias pajamas su didėjančiomis išlaidomis – sunkiausias uždavinys gydymo įstaigų vadovams.
– Vis augančio nedarbo fone šiandien baimintis dėl dalies ligoninės personalo motyvacijos geriau dirbti ir neprarasti darbo vietos lyg ir nėra ko. Bet negi ligoninių vadovai nesibaimina, kad labiausiai kvalifikuotas jų personalas, ieškodamas įgytas žinias, kvalifikaciją ir darbo kokybę atitinkančio atlyginimo, išsilakstys po užsienius? Ko reikėtų imtis, kad tai neįvyktų?
– Būtent krizės laikotarpis neabejotinai skatina kvalifikuoto personalo migraciją: sunkmečiu žmonės ieško įvairiausių būdų išgyventi arba pagerinti savo gyvenimo sąlygas. Medikai taip pat yra žmonės, bet dėl jų emigracijos nukenčia visa likusi visuomenė. Baimė, net ir baimė prarasti darbą, yra labai blogas motyvacijos dirbti geriau pagrindimas.
Pinigai, beje, irgi ne visada yra vienareikšmė motyvacija. Siekiant išlaikyti darbuotojus reikia ne tik algos. Gerinant darbo organizaciją bei perleidžiant medikams nebūdingas funkcijas kitam, ne mediko kvalifikacijos reikalingam personalui, galima sudaryti gana komfortišką darbo aplinką. Ji kartu su oriu darbo užmokesčiu gali būti pakankamai svarus motyvas, skatinantis gerai dirbti, stengtis dėl savo pacientų ir gydymo įstaigos bei negalvoti apie emigraciją.
Žinoma, šio tikslo įgyvendinimas labai glaudžiai susijęs su sveikatos apsaugos finansavimu – tiek politikams, tiek sveikatos priežiūros įstaigų vadovams čia dar yra labai daug neartų dirvonų. Svarbu, kad viskas būtų padaryta siekiant panaikinti dirbtinę pacientų ir medikų priešpriešą (nežinau, kam tai gali būti naudinga), įgyvendinti kuo paprastesnius bei skaidrius apmokėjimo už suteiktas paslaugas principus. Net jei pinigų sistemoje ir nedaug, visiems mums bus komfortiškiau, jei tiksliai žinosime, kur ir kaip jie naudojami. Mano įsitikinimu, tik toks aiškumas gali išgelbėti sveikatos apsaugą nuo krizės bei pristabdyti medikų emigraciją.
– Kokį lėšų rezervą, Jūsų nuomone, ligoninės turėtų sukaupti (jei tik galėtų), kad pajėgtų įvykdyti įsipareigojimus, susijusius su galima prievole atlyginti padarytą žalą pacientui? Ir ar visos ligoninės bus pajėgios pakelti šią naštą?
– Manome, asmens sveikatos priežiūros įstaiga (ASPĮ) privalomajam civilinės atsakomybės draudimui vidutiniškai turėtų būti sukaupusi apie 250 tūkst. litų. Suma priklauso nuo ligoninės dydžio, teikiamų paslaugų rizikos laipsnio ir t. t. Gaila, šalyje yra tik dvi draudimo įmonės, turinčios licenciją drausti ASPĮ šiuo draudimu.
Dabar norima keisti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymą ir atsisakyti privalomojo sveikatos priežiūros įstaigos civilinės atsakomybės draudimo. Tada kiekviena įstaiga turėtų daugiau galimybių rinktis, pagyvėtų draudėjų veikla, sumažėtų draudimo įmokos. Beje, ligoninės, neįstengiančios sukaupti tokios draudimo sumos, galėtų už minimalias palūkanas gauti paskolą, tarkime, iš įsteigto prie Valstybinės ligonių kasos fondo ar kitokių galimų šaltinių.
– Ar tikrai valstybei rūpi jos gyventojų sveikata, kai vis smarkiau krypstama sveikatos sistemos išlaikymo perdavimo patiems gyventojams link?
– Manau, kad valstybei labiausiai turi rūpėti jos gyventojų sveikata. O ar galima taupyti savo šalies gyventojų sąskaita, noriu atsakyti prisimindamas dabartinio JAV prezidento Barako Obamos (BAracjk Obama) nuostatą. Jis ir didžiulės ekonomikos krizės akivaizdoje įsipareigojo jokiu būdu nemažinti socialinių išlaidų sveikatos apsaugai ir švietimui.
Kadangi pati sveikatos apsaugos sistema vis labiau brangsta visame pasaulyje ir beveik visose šalyse visiškai kompensuoti sveikatos sistemos išlaidų valstybės nebeišgali, reikia dalį išlaidų dengti patiems paslaugų vartotojams. Kokiu keliu teks tai daryti, turi nuspręsti pati valstybė, jai vadovaujantys politikai ir, žinoma, patys piliečiai.
Piliečiai turėtų labiau rūpintis savo sveikata, gyvenimo kokybe, netgi apsisaugoti nuo susinaikinimo, o politikams reikia apsispręsti ir greičiau įdiegti šalyje dabar taip reikalingą papildomą savanorišką sveikatos draudimo sistemą. Reikia ryžtis įvesti kai kurias mokamas paslaugas arba bent primokėti už tas paslaugas, kurios kainuoja daugiau negu jas padengia PSDF biudžetas. Ir apie tai būtina informuoti visuomenę. Kitų galimybių mes dabar nematome.
