Skulptorius: „Norisi nežinomybės sieną griauti“

Prieš savaitę Lietuvoje buvo minima Lietuvos žydų genocido atminimo diena. „Anykšta“ pakalbino skulptorių, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesorių Romualdą INČIRAUSKĄ, Anykščiuose sukūrusį visą ciklą skulptūrų žydams atminti apie kaltę, atsakomybę ir atmintį.

– Ne vienas Jūsų darbas žydams atminti puošia Anykščius. Ką Jums pačiam reiškia šis projektas?

– Mano darbų žydams yra ir Telšiuose. Tai yra tęstinis projektas, o didžioji pradžia – prieš daugelį metų, Telšiuose, kur gyvenu. Ilgai po langais stovėjo kažkoks pastatas, apie kurį nieko nežinojau. Tik vėliau išsiaiškinau, kad tai yra pasaulinio garso mokykla ješiva (buvusi viena iš žymiausių Rytų Europos judaizmo dvasinių seminarijų, įkurta 1875-aisiais Telšiuose ir šiame mieste gyvavusi iki 1940 metų – aut. past.). Atsirado smalsumas, mane sujaudino ta tylos siena ir savo kūrybą daugmaž paskyriau tam.

Mano giminėje nebuvo žmonių, susitepusių žydų krauju, bet aš, kaip pilietis, jaučiu šiokią tokią kolektyvinę kaltę prieš šitą tautą.

Dar viena pusė – pagrindinė – aš esu tikintis žmogus ir Šventą Raštą studijuoju. O jame – ištisa žydų tautos istorija, be to, turiu draugų Izraelyje. Jaučiu šiai tautai kažkokią skolą ir tai tapo mano kūrybos principu.

Anykščiuose yra labai rimtų vyrų – rašytojo Rimanto Vanago ir kraštotyrininko Tautvydo Kontrimavičiaus – surinkta medžiaga apie žydų istoriją. Teorinė dalis stipriai padaryta, o vizualumo tarsi nebuvo. Tad rašiau projektą, iš Kultūros ministerijos fondo gavau stipendiją pirmajam darbui. Prie fontano, ant bordiūro, Sinagogos ir Palestinos gatvėse, atsirado nameliai, vėliau – suolelis. Dabar ta kryptimi ir dirbu, norisi tą nežinomybės sieną griauti.

– Ar, darydamas šiuos darbus, jaučiatės gerai? Galbūt, kalbėdamas apie kolektyvinę kaltę, taip tarsi atperkate mūsų tautos kaltes?

– Matau, kad yra siena šiuolaikiniam jaunimui, šiuolaikinei kartai. Daug kas nežino mūsų istorijos, tad tai tapo tarsi mano kūrybos tikslas.

– Vis girdėti kalbų, kad atminimo ženklų žydams atsiranda per daug. Ką Jūs apie tai manote? Ar tokių ženklų apskritai gali būti per daug?

– Čia ir yra visa problema – šitas baisus žmonių tamsumas. Žudė žydus, o jiems net atminties nebereikia. Esu girdėję ir Anykščiuose tokių komentarų – kam čia reik tiem žydam? Tam ir „reik“, kad jų jau nebėra, kad yra mūsų atmintis. Vien dėl to darau, kad tokių klausimų nekiltų, nes tai – baisus dalykas.

Nemanau, kad tai – antisemitizmas. Tai yra žiauri tamsa, gal – auklėjimas, kažkoks palikimas. Tokie dalykai ir trikdo, bet tuo pačiu jauti pareigą, kad tie reikalai aiškėtų.

– Gal pastebite, kas daugiau kalba apie tai, kad tų ženklų žydams atminti nereikia? Ar tai – vyresnioji karta, ar atvirkščiai – jaunimas, kuris galbūt mūsų istorijos nebežino?

– Man atrodo, kad ne jaunimas, jis yra tolerantiškesnis. Nenoriu sakyti, bet manau, kad tokia pozicija yra vyresnių žmonių, gal – vidurinės kartos. Net viena menotyrininkė man patarė, kad nereikia čia tų žydų…

Pats į akis priekaištų dėl savo darbų nesu sulaukęs – žmonės tiesiai pasakyti vengia. O už akių – žinoma, visko yra.

– Iš kur ateina įkvėpimas, iš kur semiatės idėjų, koks tas paminklas bus, kaip jis turi atrodyti?

– Kitais metais bus mano kūrybos 50-metis. Per 4 metus studijų Telšiuose, 4 – Taline ir 45 metus dėstymo studentams, nori nenori, patirtis yra. O domėjimasis būtent šia problema yra išskirtinis. Mano įkvėpimas – Biblija, Šventasis Raštas.

Kūriniai Anykščiuose irgi neatsitiktiniai. Pavyzdžiui, suoliukas. Ten buvo žydų parduotuvė. Ant laiptelių, dviem eilėm, dar iš vaikystės atsimenu, stovėjo suoliukai. Ant jų sėdėdavo bobutės, sekmadienį žmonės eidavo ratu, o jos juos apkalbėdavo. Ir kilo mintis suolelį pastatyti.

Dabar padariau skulptūrą pagal R. Vanago kūrinį „Žali žydų plaukai“ ir anykštėnai jį ne taip suprato, ir R. Vanagui nepatogu. Paminklas tarsi Vanagui padarytas, bet iš tikrųjų yra kitaip. Šis skverelis buvo pilnas žydų namų, tam ir skulptūra. Man Vanago knyga tiesiog buvo įkvėpimas. Su architekte Daiva Gasiūniene kalbėjome, kad reikėtų prie kiekvieno kūrinio lenteles padaryti su paaiškinimu, atitaisyti, kad vis tik skulptūra skirta žydų atminimui, o ne Vanagui.

– Esate anykštėnas. Galbūt pats atsimenate pasakojimų, vietų, susijusių su žydais?

– Buvo vaikai, su kuriais žaisdavom. Buvo tų žmonių. Svarbiausia, kad mano laikais, vaikystėje, nebuvo kažkokio išskirtinumo. Būdavo visokių „lipo žydas kopėčiom…“, bet vaikais būdami, nesupratom, ką kalbame. Suaugusiems, žinoma, tai yra baisu.

O vietas, susijusias su žydais Anykščiuose, man nurodė T. Kontrimavičius.

Kiek žydų gyveno Anykščiuose, nepasakysiu, bet, kaip ir visur, jų buvo daug.

– Grįžtant prie Jūsų minėtos kolektyvinės kaltės. Kaip manote, ar mes turime ją jausti? Didžioji dalis lietuvių žydšaudžiais nebuvo…

– Tas šaukštas deguto… Buvo visko. Žmonės bijojo, bet buvo ir gelbėtojų. Žinoma, žydšaudžių buvo nedaug, buvo ir gelbėtojų, buvo ir tokių, kurie žydus dėl turtų slėpė. Bet skolą žydams jaučiame…

– Ar pamatysime daugiau Jūsų kurtų atminimo ženklų žydams Anykščiuose ar kituose miestuose?

– Pamatytumėt, jei jums reikėtų. Anykščiuose, kur buvo poliklinika, šone yra Valstiečių partijos būstinė. Toje vietoje buvo žydų liaudies bankas. Ten apleista, baisu, laiptai nutrupėję. Bet esu jau beveik padaręs darbą, kuris ten turėtų atsirasti. Tam reikia finansavimo, iš savo lėšų nepadarysiu. Meras sakė, kad gal ieškos… Tie dalykai kainuoja, bet jei būtų poreikis, daryčiau toliau.

Anykščiams esu numatęs dar vieną skulptūrą, tik ji – jau ne žydams, o mano vaikystės fotografui Izidoriui Girčiui atminti. Žmonės juokdavosi, kad Girčys tuščiu fotoaparatu fotografuoja, bet jie turi pilnus albumus jo nuotraukų. Labai norėčiau padaryti Girčio fotoparką su keramikinėmis žymesnėmis nuotraukomis. Tik norėkite – dirbti aš pasiruošęs.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas