Nežinomo kariškio veidą dailina skulptorius Kazimieras Varnas.
Anykščių koplyčios parodų salėje veikia primiršto anykštėno, skulptoriaus Kazimiero Varno (1913–1971) darbų paroda. Piešiniai, eskizai ir daugybė įvairaus dydžio skulptūros darbų nustebino susirinkusius anykštėnus ir meno mylėtojus iš toliau, ypač visi gaudė pažinojusiųjų pasakojamas atmenamas nuotrupas iš kūrėjo gyvenimo.
Daugeliui anykštėnų nuo seno įsiminę namo Jono Biliūno gatvėje, netoli Anykštos upelio, laiptai, papuošti riaumojančių liūtų galvomis. Liūtai tai liūtai, o kas tų gauruotų, didingai pražiotais nasrais galvų autorius? Galiausiai garsiai ištarta ir patvirtinta, kad tai – iš Veršelių kaimo, netoli Kavarsko kilęs, kurį laiką Anykščiuose gyvenęs talentingas skulptorius Kazimieras Varnas, kuris taip papuošė savo brolio Antano namus. Tas karališkas galvas nulipdyti įkvėpė pamatytos bene iš Peterburgo atgabentų liūtų figūros, puošiančios netolimo Pienionių dvaro vartus.
Jono ir Petronėlės Blauzdytės Varnų gausioje šeimoje, kartu su dviem broliais bei dviem seserimis, augusio gabaus vyruko gyvenimo kelias buvo nelengvas. Mokėsi pradžios mokykloje, gimnazijoje, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, kur visus nustebino nulipdęs generolo Stasio Raštikio biustą. Dar 1940 metais įstojo į Lietuvos dailės institutą Vilniuje, pergyveno Antrąjį pasaulinį karą, 1943 metais institutą okupacinė valdžia uždarė, tad 1944–1945 metais gyveno Anykščiuose ir dirbo piešimo mokytoju. Mokslus užbaigė 1947 metais profesoriui Petrui Aleksandravičiui vadovaujant, sukurdamas įspūdingą diplominį darbą – beveik trijų metrų aukščio skulptūrą „Žvejys, traukiantis tinklą“.
Tuomet vėl sugrįžo į Anykščius, dirbo vidurinėje mokykloje mokytoju ir kūrė menus. Keista lemtis – aukštą, tvirtą, kone dvimetrinį vyrą užklupo klastinga liga. Kelerius metus gydėsi kaulų tuberkuliozę, sugipsuotas gulėjo, gydėsi Romainių sanatorijoje ir namuose, tačiau kūrybos nepametė. Priklausė Lietuvos dailininkų sąjungai, rašė dienoraštį, nedidelius prozos kūrinėlius, vedė.
Beveik visus parodoje eksponuojamus kūrinius išsaugojo vienintelė duktė Andromeda, – jie gulėjo tėviškės namuose, Medžiotojų gatvėje, bene iki pat 2019 metų, kuomet juos apžiūrėjo ir įvertino profesionali skulptorė Aušra Jasikevičiūtė. Savo išvadose ji pažymėjo, kad kūrybinis palikimas vertingas, atspindintis XX amžiaus dailės raidą ir jį verta deramai saugoti, kad nesunyktų.
Greitai po to visi šitie lobiai buvo priglausti A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko muziejuje. Keletas dailininko kūrinių yra saugoma Lietuvos dailės muziejuje, o štai garsioji skulptūra „Žvejys“ pateko į Arūno Vilkončiaus Anykščių kūrybos ir dailės mokyklos lobyną. Stengtasi surinkti į vieną vietą visus pas gimines užsilikusius kūrinius.
Pasak menotyrininkų, J. Varno darbai atspindi senąją skulptūros mokyklą, jos dėsnius bei principus ir pokariu vyravusį monumentalizmą, jie lipdyti, išlieti iš gipso. Senųjų civilizacijų įtaka, santūrus realizmas, žemo aukščio reljefai.
Ekspozicijoje gausu įvairiausių piešinių. Greičiausiai tai studijų laikų darbai, kuomet lavino ranką, mokėsi piešimo, kompozicijos subtilybių. Gėlių žiedai, įvairūs žolynai, natiurmortai su vaisiais, indai, net kažkokių religinio turinio dekoracijų ar šventovės langų papuošimų eskizai. Tačiau įspūdingiausi yra įvairūs reljefai, biustai, skulptūros. Išskirtinė grybautojo, gal greičiausiai bulves kasančio, ant kelių klūpančio, tvirtai palinkusio, kupiną krepšį laikančio jauno vyriškio figūra.
Milžiniški didžiųjų anykštėnų, literatūros klasikų Jono Biliūno ir Antano Baranausko biustai, jie daugiau nei keturis kartus didesni, nei kūrėjai buvo. Šiuos du darbus užsakė ir nupirko rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis, sumokėjęs po šešis tūkstančius rublių, kad jauną dailininką paskatintų ir paremtų. Tuomet tai buvę dideli pinigai, mat A. Vienuolio-Žukausko metinis atlyginimas siekęs apie šešis tūkstančius.
Taip pat sukūrė puikių portretinių motinos, tėvo, pažįstamų žmonių bei rašytojo A. Žukausko-Vienuolio, mokytojų: Prano Šulgos, Leono Vaitiekūno, Alfonso Bielinio, Rapolo Šaltenio, Rapolo Dobino – biustus, nemažai įvairių bareljefų. Išskirtini „Sukilimo 1863 metais aidai“, „Valstietis veda savo gyvulius“, „Kolūkio talkininkai“, „Anykščių legendos“. Žinoma, kad dailininkas sukūrė paminklą čekistui Juozui Opanskiui, skulptūras „Paukštininkė“, „Grybautojas“, o už skulptūrinę kompoziciją „Kolūkio veršelių augintoja“ pelnė respublikinę premiją. Kaip jo kūriniai pasklido po respubliką, kokias erdves puošė ar tebepuošia, dar nežinia, reikia išsamaus tyrimo. Tačiau kažin, ar kas nors leisis į nuotykį – ryšis tokiam nelengvam, seklio pajautomis paženklintam darbui.
Štai taip daugybės žmonių, pirmiausia muziejininkų, dėka buvo išsaugotas vertingas kūrybinis palikimas, o sniegingo lapkričio paskutiniojo sekmadienio pavakarę į kultūrinio pažinimo akiratį vėl sugrąžintas dailininkas K. Varnas. Verta ateiti, verta pamatyti, verta prisiminti, verta pažinti, teisinga būtų paieškoti kūrėją pažinojusių, užrašyti atsiminimus, kad ir po mažytę kruopelę sudėlioti šio nepelnytai primiršto ir mažai žinomo talentingo anykštėno paveikslą.
