Šokis – tai gyvenimo variklis

Anykštėnė Skaistė Uselytė – ilgametė Anykščių kultūros centro tautinių šokių kolektyvo „Gojus“ narė, organizuojanti kolektyvo keliones aplink visą pasaulį.
S. Uselytės užsispyrimo dėka apie Lietuvą ir „Gojų“ žino ne tik aplinkinės šalys, bet net ir Meksika ar Peru.
Apie šokį, keliones, sveiką gyvenimo būdą bei gyvenimo tikslus – „Anykštos“ pokalbis su šokėja.

Tautiniai šokiai buvo nuobodūs

„Kai mama manęs laukėsi, ją labiausiai įkvėpė baletmeisterė Ona Skaistutė Idzelevičienė, „Žuvėdros“ šokių vadovė. Mano vardas – jos garbei. Juo labiau, kur pabėgsi? – paklausta, kaip šokis atsirado jos gyvenime, sakė S. Uselytė. – Aš labai norėjau studijuoti baletą, bet Anykščiuose to nebuvo, todėl nuėjau į sportinius šokius. Nuo mažų dienų, dar nemokėdama vaikščioti, šokau. Tai – mano gyvenimo variklis, aistra. Jei kiti vaikai repetuoti eidavo per prievartą, aš net sirgdama nepraleisdavau jokių varžybų.“
O „Gojuje“, kuris susibūrė dar 1991-aisiais, šokėja sako užaugusi. Nors liaudiški šokiai ilgą laiką jos nedomino, S. Uselytė, būdama mokinė, vis viena dalyvavo Dainų šventėje, šokdama šiame mamos Jūratės Uselienės vadovaujamame liaudiškų šokių kolektyve. Anykščiuose S. Uselytė šoko pramoginius šokius, o išvykusi studijuoti „paragavo“ ir estrados meno – ilgą laiką buvo žinomo dainininko Ryčio Cicino šokėja.

Paklausta, ar visgi liaudies šokis ir pramoginiai šokiai, estrada, labai skiriasi, S. Uselytė teigė, jog bet koks šokis yra dėl patriotiškumo, turi įdėti daug pastangų, kad garsintum Lietuvą pasaulyje.
„Aš atėjau iš pramoginio pasaulio, o mūsų tautiniai šokiai yra santūrūs – neduok Dieve, daugiau pasišypsosi, aukščiau ranką pakelsi, net jei rūbai bus labiau išblizginti ar per daug spalvoti – bus negerai. Viskas turi būti pagal taisykles, kurias aš, kiek save atsimenu, visada laužiau. Jei nori sudominti žiūrovą, turi kažką duoti, turi būti „saldainis“. Todėl pirmame ar antrame kurse į vieną festivalį paskatinau mamą vežtis ir istorinius šokius (istorinio šokio studija „Baltoji Pavana“, taip pat vadovaujama J. Uselienės – aut. past.), nors iš Kultūros ministerijos pritarimo ir nesulaukėme“, – pasakojo S. Uselytė.

Svarbu nuvykti ten, kur joks kolektyvas nedalyvavo

Į tolimas šalis šokti, S. Uselytės teigimu, kolektyvas dažniausiai vyksta už savas lėšas – nors galbūt daug kam atrodo, kad yra kitaip.
„Valstybė mūsų neremia, viską darome savo jėgomis, o vykdami į festivalius, už bilietus patys susimokame. Buvo tik trys kartai, kai mums šalis sumokėjo už viską.
Kai Dubajuje vyko UNESCO paveldo festivalis ir mums buvo pastatytas didžiulis paviljonas, nebuvo nei iš ministerijos, nei iš ambasados nei vieno žmogaus. Taip pat mums niekas nesuteikė teisės važiuoti į Taivaną ir atstovauti Lietuvai – mus jie patys, atradę internete, išsirinko ir pakvietė. Ir mes išvažiavome, – kad dažniausiai kelią reikia skintis patiems, pasakojo pašnekovė. – O Anykščių valdžia mus palaiko, taip pat – Kultūros centras kiek gali, tiek prisideda, anykštėnai seka mūsų keliones. Tai darau dėl jaunimo. Kai matai, kad kai kurie tėvai neturi galimybės vaikų išleisti į užsienį, ir kai vaikams parodai, kad pasaulyje gali būti daugiau galimybių, jie net dvyliktą klasę geriau pabaigia.“

S. Uselytė sakė, kad, daug metų dalyvaujant įvairiausiuose festivaliuose, „Gojus“ tapo atpažįstamas, dėl to neretai į vieną ar kitą renginį tiesiog pakviečiamas. Taip pat viena pagrindinių šių kelionių organizatorių pasakojo, jog organizatoriai ir dalyviai dalijasi informacija, kur jie ketina dalyvauti – taip „Gojus“ ir nukeliauja į kitame pasaulio krašte vykstančius renginius.
„Yra dvi pasaulinės organizacijos, organizuojančios pagrindinius kasmetinius festivalius. „Gojus“ visame pasaulyje turi savo vardą ir reputaciją – tai palengvina net ir laimėjimus – pavyzdžiui, Pietų Korėjoje finale dalijomės 4-5 vietomis. Tokiuose festivaliuose dalyvauja apie 20 šalių, į juos patekti nėra lengva. Neužtenka tik gerai šokti. Reikia įspūdingo pasirodymo, užkabinti širdies kertelę“, – kalbėjo S. Uselytė.
Save, Anykščius ir savo šalį pristatant svečiose šalyse, S. Uselytės teigimu, svarbiausia – ne renginys ar festivalis, o tai, su kuo į festivalį vyksti – juk į vieną komandą susirenka tiek skirtingų žmonių. Taip pat šokėja pasakojo, jog stengiasi „Gojų“ nuvežti vis į kitą šalį.

„Net negaliu pasakyti tikslaus skaičiaus, kiek šalių aplankėme. Man yra svarbu „Gojų“ nuvežti ten, kur dar nebuvo nei vienas Lietuvos kolektyvas. Pirmoji visiems Lietuvos kolektyvams atidariau duris į Peru. Neseniai užsibrėžiau nuvykti į Izraelį. Neilgai trukus ten nuvyko ir „Lietuvos“ ansamblis.
Per kovidą nebuvo iš ko rinktis, – vieninteliai Meksika ir Arabų Emyratai neturėjo tokių didelių apribojimų. Labai norėjau į Dubajų ir susitariau. Arabų Emyratuose mane pakvietė net pats ministerijos prezidentas. Aš atvažiavau su istorine suknele ir laukiau prie ministro durų. Įspūdingiausia turbūt ir buvo tai, kad jie, pamatę mane vos ne iš gatvės, patikėjo ir mums pastatė didžiulį paviljoną Dubajuje. Pietų Korėjoje festivalis buvo kaip pasaulinio lygio olimpiada. Dalyvavimas čia buvo mano svajonė, prie kurios dirbau 6 ar 7 metus.

O pati ten važiuoti negalėjau, nes gulėjau ligoninėje. Bet ką darant lengviausia yra nuleisti rankas.
Bet kai tiek dirbi, pasidaro nesvarbu kaip, bet tikslą pasiekti ir išvažiuoti“, – kad visuomet siekia to, kas kitiems galbūt neįmanoma, pasakojo pašnekovė. Ji įsitikinusi, kad pats paprasčiausias būdas užmegzti diplomatinius ryšius yra per kultūrą, o diplomatiniais ryšiais stiprinti draugystę tarp šalių.
„Nors yra tekę ir ministerijose išgirsti, kad niekam ta jūsų kultūra nereikalinga… Apsisuki, bet vis tiek darai. Idėjininkų, kurie darytų dėl tautiškumo, patriotiškumo, prasmingumo, nėra daug. Apsikrauni begaliniu darbu, eikvoji sveikatą, energiją… Nežinau, gal kada kas pastatys man tą paminklą, – juokėsi S. Uselytė. – Tačiau dirbi juk ne dėl to. Pagrindinis dalykas, dėl ko aš aukoju tiek daug savo laiko – man svarbiausia ne materialius dalykus rinkti, nes niekada nežinom, kiek mums skirta, o kuo daugiau džiaugsmo suteikti ir kad žmonių širdyse liktų atsiminimas.“

Meksikoje – valstybinė apsauga

Pasiteiravus, ar yra įvykę kuriozų kelionėse, S. Uselytė sakė, kad jų pasitaiko kone visose išvykose, todėl daug konkrečių atvejų ir išvardyti sunku.
„Peru buvo įspūdinga kelionė. Buvo taip, kad visame mieste dingo vanduo, o mes visi viduriavome nuo to vandens, jo ph.
Baisiausia šalis buvo Meksika. Net drąsiausi vyrai ne visi išdrįso ten vykti. Mes važiavome į jos glūdumą, kur dar yra mafijos karteliai, didelis nusikalstamumas. Ten patyrėme daug nuotykių, mus saugojo valstybės mastu. Visi žino, kad jei važiuojame, bus egzotinė kelionė, – kalbėjo šokėja. – O iki tol, kol išvažiuojame, yra labai daug darbo, rūpesčių, kitų nematomų dalykų. Gal dėl to dauguma kolektyvų niekur ir nevažiuoja.

Dažniausiai į keliones važiuoja anykštėnai studentai, užaugę čia ir šokę pas mamą. Kai atsiranda kokia kelionė, pasiūlome ir, kas gali, prisijungia.“
S. Uselytė pasakojo, kad kiekviena šalis šokėjus pasitinka vis kitaip, tačiau dažniausiai tenka gyventi studentiškomis sąlygomis, miegoti dviaukštėse lovose.
„Būna, kad visi pavargstame nuo važinėjimų, nuo dalyvavimų, sunkių kostiumų. Kad ir nebūna visi labai laimingi, kad reikia tiek daug šokti, bet atsikeliame ryte ir vėl važiuojame. Atperka žiūrovai – tai, kaip jie mus priima, kaip laukia, kaip močiutės atneša savo pagamintų sausainių.

Per keliones dažnai būna, kad susipykstame. Po kurio laiko grįžę kai kurie ir atsiprašo, ir padėkoja. Jei ne mamos subūrimas, įkvėpimas šokiui, kolektyvui kaip komandai, bendruomeniškumui, gal nieko ir nebūtų. Mama – kolektyvo siela, kuri visus palaiko kaip tikra mama, paguodžia. Griežtesnė esu aš, bet kai reikia prisiimti atsakomybę, kitaip būti negali“, – įsitikinusi daugybę šalių ir jose vykstančių festivalių aplankiusi ilgametė šokėja.

Kostiumus kuria iš atskirų detalių

Aprangą „Gojui“, „Baltajai Pavanai“ siuva, restauruoja iš to, ką turi ir ką pavyksta surasti, S. Uselytės mama J. Uselienė. Tai – taip pat didelis darbas, nes nauji kostiumai kainuoja labai daug.
„Būna ir nurašytų kostiumų Operos ir baleto teatre, kai ką mama randa dėvėtų drabužių parduotuvėse ir iš tų visų detalių ji padaro naują drabužį. Didžioji dalis kostiumų yra labai seni, restauruoti. Kiekvieno laikotarpio kostiumo – vis kitokios detalės. Kiekvienos epochos – baroko, renesanso – apranga skiriasi. Mama apie tai perskaičiusi daugybę knygų, seminaruose dalyvavusi, kurie dažniausiai vyksta Anglijoje“, – pasakojo pašnekovė ir, pasiteiravus, kaip gi gimsta visi tie šokiai, kurie džiugina mūsų akį, sakė:
„Jie ne gimsta. Yra Renesanso šokiai, įrašyti knygose. Mes juos mokomės ir šokame. Užsienio šalyse vien tais karališkais rūbais patraukiame dėmesį. Jei einame parade, pas mus žmonės ateina fotografuotis, ypač – vaikai. Jiems atrodo, kad čia – tikra pasaka.“

Kai daug judi, tuomet gerai jautiesi

S. Uselytė taip pat yra sveiko gyvenimo būdo propaguotoja – jai svarbu rytinė mankšta, sportas, grūdinimasis, sveikas maistas.
„Aš visą gyvenimą norėjau daryti ne taip, kaip visi. Jei kažkas išbando žalingus įpročius, aš darysiu atvirkščiai. Nors man niekas nedraudė, aš niekada nesu ragavusi alkoholio, rūkiusi ar juo labiau narkotikų bandžiusi. Visuomet buvau užsiėmusi – šokis, plaukimas, sportas, varžybos. Universitete taip pat prisigalvojau veiklų, – kalbėjo šokėja. – Kai grįžau iš kelionės Australijoje, čia buvo labai niūru. Ten buvau įpratusi keltis su saule 4 ar 5 valandą ryto, daryti mankštą, lankiau jogą ant vandens. Grįžusi čia, taip pat ėmiau organizuoti tokius rytus, susirinko nemažai bendraminčių. Susitikinėdavome nuo pavasario ant upės kranto, net iki žiemos. Visi išsiskirstėme, bet pati viena mankštas darau. Sveikas gyvenimo būdas svarbu – kuo sveikiau gyveni, tuo mažiau pas gydytojus reikia. Ir sportas visada buvo mano gyvenime. Lankiau karate, nors tėvai neleido. Kai daug judi, generuoji energijos ir tuomet gerai jautiesi. Esu vegetarė jau 15 metų. O mano gyvenimą įprasmina žiūrovų šypsenos ir džiaugsmo akimirkos.“