Stakles pasigamino patys, tad nereikėjo pirkti

Lina RUŠĖNIENĖ

Nuo jaunų dienų robotika, elektronika, programavimu besidomintys jaunuoliai savo sukurtais darbais sugeba nustebinti ne tiktai mokytojus, bet ir solidžią universiteto komisiją. Frezavimo stakles ir skrydžio tikslumą fiksuojančią sistemą kūręs gimnazistas sulaukė netikėto komplimento: yra dirbtinis intelektas, bet yra ir natūralus, tai – Dovydas.

Komisiją sužavėjo staklės

Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos moksleivis Dovydas Aleknavičius ir „Saulėtekio“ progimnaziją lankęs Augustas Pažemys sužibėjo Vilniaus Gedimino technikos universiteto organizuojamame konkurse, kuriame pristatomi ateities inžinerijos projektai.

Visos šalies moksleiviai idėjas renkasi ir darbus pradeda maždaug prieš metus.

Dovydas ir Augustas robotikos centre „RoboLabas“ sukūrė kompiuteriu valdomas frezavimo stakles – patys projektavo, surinkinėjo ir programavo.

Jų darbas taip sužavėjo universiteto komisiją, kad buvo pripažintas geriausiu „Roboto prototipo kūrimo“ tematikoje.

„Stakles kūrėme, galima sakyti, iš poreikio. Centre jų nebuvo, o nupirkti per brangu. Todėl nusprendėme pasigaminti“, – šypsojosi Dovydas.

Įdomiausia ir sunkiausia dalis jam buvo modeliavimas, nes būtina numatyti ir darbus, ir kokių detalių prireiks.

„Buvo ir trukdžių, bet viską išsprendėme. Pavyzdžiui, grąžtą ketinome pritvirtinti prie įvorių, bet pamatėme, kad geriau tvirtinti prie guolių“, – apie techninius dalykus pasakojo vaikinas.

Staklėms prireikė atskiro stalo

„Per konkursą universiteto komisijai pasakojau, kaip veikia staklės, ką dar keisime. Šis pokalbis priminė ir egzaminą, ir bičiulišką pašnekesį“, – atviravo D.Aleknavičius.

Jis su Augustu ir „RoboLabas“ centro mokytojomis tikėjosi, kad įvertinimas turėtų būti geras. Bet viena yra tikėtis, o kita išgirsti, kad esi nugalėtojas.

Vaikinas dar ketina frezavimo staklėms skirti laiko ir tobulinti jų dizainą.

Dovydo mokytojos Laura Kuchalskienė ir Klaudija Pelanytė paaiškino, kad vaikinų sukurtos ir pagamintos staklės frezuodamos nuima medžio sluoksnius, kol gaunama reikalinga forma. 

Įrenginiu taip pat galima frezuoti ir plastiką, metalą.

„Pirmieji bandymai frezuoti kol kas nedideli, bet tikrai vykę“, – šypsojosi K.Pelanytė.

Per konkursą universitete Dovydui ir Augustui prireikė atskiro stalo – kad tilptų jų sukurtos staklės.

Vadina natūraliu intelektu

Dovydas šiam konkursui pristatė ir su kita „RoboLabas“ centro komanda sukurtą darbą – skrydžio tikslumą fiksuojančią sistemą.

Paklaustas, prie kurio įrenginio dirbti buvo įdomiau, Dovydas sakė, kad negali lyginti – abu darbai visiškai skirtingi.

Prie pastarosios sistemos darbavosi keturiese: su „Saulėtekio“ gimnaziją lankančia Igne Dapkute, „Ąžuolo“ progimnazijos auklėtiniu Marku Petraičiu ir Kamėja Lazauskaite iš Rožyno progimnazijos.

Grupei vadovavo technologijų mokytojas Vitalijus Salogubovas.

„Man, kaip mokytojui, teko techninė dalis. Jaunesnieji vaikai buvo užduočių atlikėjai, na, o Dovydas – mūsų smegenys. Yra dirbtinis intelektas, o Dovydą galėčiau pavadinti natūraliu intelektu“, – vaikino talentu žavėjosi V.Salogubovas.

Mokytojas prisipažino, kad šis darbas buvo ir jam pačiam iššūkis.

Virveles pakeitė lazeriukais

Kas tai per sistema ir kodėl komanda pasirinko kurti būtent ją?

V.Salogubovas paaiškino, kad jis tris dešimtmečius skyrė aviamodeliavimui. Tad ne keista, kad kilo idėja savo pomėgį sujungti su elektronika ir programavimu.

„Iki šiol matuodavome tik lėktuvėlio skrydžio trukmę – nuo tos akimirkos, kai paleidi jį iš rankų, iki nutupia ant žemės. O aš sumaniau matuoti skrydžio tikslumą“, – sakė pašnekovas.

Jis lygino: pasaulio įžymybės Virgilijus Alekna ir jo sūnus Mykolas diską turi paleisti labai tiksliai, nes tik tuomet gali tikėtis puikių rezultatų. Su lėktuvėliu labai panašiai – būtina tiksliai jį suprogramuoti ir paleisti skristi.

Pakilęs lėktuvėlis turi praskristi pro specialius vartus. Anksčiau juos atstodavo virvelės, dažnas modeliukas už jų užkliūdavo ir nukrisdavo.

„RoboLabas“ robotikos centre V.Salogubovas su mokiniais sumontavo miniatiūrinius šviesos lazeriukus, fiksuojančius praskrendantį lėktuvėlį.

Prie grupės prisijungė ukrainietis

V.Salogubovas prisiminė, kad kaip studentams prieš egzaminus pritrūksta vienos nakties, taip jo vadovaujamiems moksleiviams neužteko laiko pasiekti tobulybei.

Tuo labiau kad konkursas sparčiai artinosi, darbus reikėjo baigti, o jų sukurtoji sistema staiga sugedo. Paaiškėjo, kad dėl elektrostatinio krūvio lazeriukai perdegė.

„Turėjome pagalbininką – elektronikos specialistą Zenoną Podrigailą. Be panikos su juo pasitarėme, kas negerai ir kaip klaidas taisyti. Tuomet vėl kibome į darbus“, – kalbėjo mokytojas.

Jis džiaugėsi grupėje dirbusių mergaičių kruopštumu ir darbštumu. 

„Dažnas vaikinas galėtų iš jų mokytis“, – tikino.

Mokytojas pasakojo, kad prie grupės prisidėjo ir techninės kūrybos užsiėmimus centre lankantis ukrainietis Dmytro Sopilniakas.

„Klausiau, ar Ukrainoje ėjo į tokį būrelį, sakė, kad ne. Vadinasi, berniukas yra labai gabus“, – gyrė moksleivį.

Žaidimas lavina atmintį

Kiekvienas darbas reikalauja pastangų ir kantrybės, o nesėkmių visuomet pasitaikys – didesnių ar mažesnių.

Su tuo susidūrė ir kitas konkurse dalyvavęs „RoboLabas“ auklėtinis – Ignas Cimnolonskas, besimokantis „Saulėtekio“ progimnazijoje.

„Kai matau, kad mokiniui nebesiseka, patariu tąkart padėti darbą ir tęsti kitą dieną. Juk rytdiena jau bus kitokia“, – šypsojosi mokytoja L.Kuchalskienė.

Bet dėl Igno buvo visiškai tikra: jei jis pradėjo kažką kurti, tai pabaigs darbą iki galo.

Vaikinas sukūrė ir universiteto konkursui pristatė elektroninį „Simon“ žaidimą.

Iš pažiūros įrenginukas atrodo paprastas, bet iš tiesų žaidimas yra linksmas, intriguojantis, o svarbiausia – lavinantis atmintį, mokantis sukaupti dėmesį.

Kaip sutalpinti tiek daug?

Žaidimo dėželė sudaryta iš 4 skirtingų spalvų mygtukų ir 4 lempučių, mažyčio kompiuteriuko, baterijos, įjungimo ir išjungimo mygtuko. Lemputės mirksi tam tikra seka, ir žaidėjas ją turi prisiminti, atkartoti. Kuo labiau jam sekasi, tuo seka ilgėja ir sudėtingėja.

„Skaitydamas radau tokios informacijos, kad panašūs įrenginiai naudojami rengiant astronautus“, – sakė Ignas.

Bene didžiausias iššūkis buvo sukurti žaidimo dėžutę tokio dydžio, kad žmogus galėtų įsidėti į kišenę ir bet kur nešiotis. Ir jam pavyko!

„Kaip tu sutalpinai į mažą dėžutę tiek visko daug?“ – dydžiu – 8×8 cm – stebėjosi net konkurso komisija.

Ignas jiems kukliai atsakė, kad buvo sudėtinga, bet pavyko. Juk labai norint, pagal garsų posakį, ir kalnus nuversti galima. 

Vaikinui patarimais gelbėjo ir universiteto skirtas dėstytojas konsultantas.  

panskliautas.lt Projektas „Ateitis dabar“