Studentai užsienyje mato daugiau perspektyvų

Užsienio universitetuose įgyti diplomai garantuoja sotesnį kąsnį, didesnes karjeros galimybes ir įdomesnį gyvenimą kosmopolitinėje bendruomenėje. Lietuvos aukštosios mokyklos „kepa“ specialistus, todėl pastarieji stoja į vis ilgesnę eilę prie Darbo biržos durų. O gal viskas kaip tik atvirkščiai? Gal lietuvaičiai, išvažiavę krimsti mokslų į Angliją, Daniją, JAV ar kitas valstybes, skaičiuoja dienas iki kol grįš į Lietuvą? Arba padėję Lietuvos aukštosiose mokyklose gautą diplomą užsieniečiui darbdaviui ant stalo, gali diktuoti savo sąlygas?
Apie studijas Lietuvoje ir svetur kalbėjome su dviem anykštėnais – Aarhus universitete Danijoje tarptautinę vadybą studijavusiu Edgaru Dūdėnu (buvusiu Anykščių Antano Baranausko vidurinės mokyklos moksleiviu) ir kitais metais V. A. Graičiūno aukštąją vadybos mokyklą, kur įgys turizmo ir sveikatingumo specialybės bakalauro laipsnį, baigsiančia Indraja Juciūte (buvusi Anykščių A. Vienuolio gimnazijos mokinė).

 Užsienio universitetuose įgyti diplomai garantuoja sotesnį kąsnį, didesnes karjeros galimybes ir įdomesnį gyvenimą kosmopolitinėje bendruomenėje. Lietuvos aukštosios mokyklos „kepa“ specialistus, todėl pastarieji stoja į vis ilgesnę eilę prie Darbo biržos durų. O gal viskas kaip tik atvirkščiai? Gal lietuvaičiai, išvažiavę krimsti mokslų į Angliją, Daniją, JAV ar kitas valstybes, skaičiuoja dienas iki kol grįš į Lietuvą? Arba padėję Lietuvos aukštosiose mokyklose gautą diplomą užsieniečiui darbdaviui ant stalo, gali diktuoti savo sąlygas?
Apie studijas Lietuvoje ir svetur kalbėjome su dviem anykštėnais – Aarhus universitete Danijoje tarptautinę vadybą studijavusiu Edgaru Dūdėnu (buvusiu Anykščių Antano Baranausko vidurinės mokyklos moksleiviu) ir kitais metais V. A. Graičiūno aukštąją vadybos mokyklą, kur įgys turizmo ir sveikatingumo specialybės bakalauro laipsnį, baigsiančia Indraja Juciūte (buvusi Anykščių A. Vienuolio gimnazijos mokinė).

Edgaras Dūdėnas: „Pradžia sunki, bet studijuoti Danijoje verta“

Kodėl pasirinkot studijas Danijoje, o ne Lietuvoje? Kas lėmė tokį sprendimą? Ar buvo sudėtinga išvažiuoti?

Vienos konkrečios priežasties lyg ir nėra. Tiesiog pradėjau galvoti apie galimybę išvažiuoti mokytis kažkur į užsienį, iš savo tėčio buvau girdėjęs, kad Danijoje nemokamas mokslas. Kadangi dokumentai į Danijos aukštąsias mokyklas yra priimami, atrodo, iki kovo mėnesio vidurio. Šiek tiek padėjo pusseserės klasiokė, pasiūliusi universitetą, kuriame ir ji mokėsi, taip ir pridaviau dokumentus. Nežinau kodėl, bet labai norėjau išvažiuoti, kažkaip net nesisuko galvoje tokia mintis, kad galėčiau likti Lietuvoje. Ir galų gale atėjo stojimų laikas į Lietuvos aukštąsias mokyklas, kadangi dar nežinojau, ar įstojau, tai pildžiau ir Lietuvoje stojimų dokumentus. Lietuvoje pirmajame rate buvau priimtas tik į Vilniaus Kolegiją, tai dokumentų net nepridaviau ir laukiau atsakymo iš Danijos universiteto. Galų gale atėjo atsakymas ir nebuvo jokių dvejonių, kad nevažiuoti. Taip, pirmas išvažiavimas tikrai buvo sunkus finansiškai, todėl, kad pačiai pradžiai reikėjo gana daug pinigų ir šiaip Danijoje pragyventi yra gana brangu.Tėvai padėjo finansiškai kiek galėjo.

Ar sunku studentui Danijoje save išlaikyti? Dirbote studijuodamas ar gavote stipendiją?

Išsilaikyti nėra lengva, todėl, kad kaip ir minėjau, Danijoje pragyvenimas brangus ir vienas iš aukščiausių Europoje. Kainos nėra mažos. Stipendijos jokios negavau, nes ją gauna tik danai, na yra ten visokių salygu, bet reikia būti bent penkis metus pragyvenus Danijoje arba pradirbus du metus visu etatu. Taip, aš dirbau studijuodamas, teko ir per kelis padirbėti, ir pakeisti darbus. 

Koks buvo dėstytojų požiūris į iš mažos ir nelabai turtingos šalies atvykusį studentą?

Dėstytojai visiškai neišskyrė mūsų, esančių iš Lietuvos, taip pat buvo kursiokų iš Latvijos, Olandijos, Bulgarijos, Rumunijos ir kitų šalių. Nejautėme jokio spaudimo ar kažkokio kitokio požiūrio, nes taip pat buvo ir iš panašių valstybių studentų, taip pat iš nedidelių ir nevisai turtingų. Gal kai kurių dėstytojų požiūris į danus ir buvo palankesnis, bet tai tik labai reti atvejai.  

Ar Danijoje aukštojo mokslo diplomas garantuoja gerą darbą? Ar jį sunku rasti kaip ir Lietuvoje? 

Na, juk krizė, kad ir kaip jau nusibodęs šis žodis yra visiems, palietė visą pasaulį, net ir pačias turtingiausias valstybes, Danija-  nėra išimtis. Diplomas darbo negarantuoja, darbą garantuoja tavo žinios ir sugebėjimai, tačiau norint dirbti Danijoje reikia mokėti danų kalbą, žinoma, ne visur ji yra reikalinga, bet jei mėgini darbą gauti pagal specialybę, o ne paprastą darbą, nereikalaujantį išsilavinimo, tada dažniausiai susidursi su barjeru, kad reikia mokėti danų kalbą. Žinoma, yra nemažai tarptautinių kompanijų, kuriose nereikalaujama danų kalbą, tačiau ten didesni konkursai gauti tą darbo vietą ir, žinoma, žmonės turintys darbo patirtį lengvai nukonkuruoja. Nėra ir Danijoje šiuo metu lengva surasti darbą…

Kokius pliusus ir minusus įvardintumėt kalbėdamas apie savo studijas Danijoj?

Kaip kad ir minėjau, lengviau būtų išvardinti, jei būčiau studijavęs kažkur kitur. Bet pliusai, manau, kad yra labai geras ryšys tarp dėstytojų ir studentų, mokamasi iš naujausių vadovėlių, daug realių pavyzdžių ir priklausomai nuo specialybės nemažai praktikos. Minusai, manau, tiesiog tai, kad pati pradžia yra sunki, todėl, kad atvažiuoji į šalį, kuri yra gan turtinga ir gali susidurti su finansiniais sunkumais (tenka ir vadovėlius patiems pirkti, žinoma, galima gauti iš bibliotekos, tačiau jų turėjimo laikas yra ribotas). Danijoje studijos yra paremtos tokiu principu: geriau mokėti informaciją susirasti ir ją panaudoti tinkamai, kai jos reikia, o ne iškalti mintinai tiesiog prieš egzaminą ir nesuprasti visko iki galo.

Ar savo draugams rekomenduotumėt vykti studijuoti į užsienį? Kodėl?

Į šį klausimą negalėčiau atsakyti vienareikšmiškai. Nesu studijavęs Lietuvoje, todėl negaliu palyginti, kur jiems būtų geriau mokytis. Žinoma, priklauso dar nuo žmogaus: ar jis nori pats ir ar siekia studijų užsienyje ir, ar jam per daug nebus sunku palikti tėvynę, šeimą ir draugus. Šiaip, kiek esu girdėjęs, Lietuvoje taip pat yra gan stiprių specialybių. Bet, žinoma, jei žmogus norėtų studijuoti užsienyje, tuo atveju tikrai rekomenduočiau studijas Danijoje. Dėstytojai yra žmonės su praktine patirtimi, turėję savo verslus (kalbu apie savo specialybę) ar vis dar turintys. Dėstytojų požiūris į studentus yra kaip lygus su lygiu, visada gali ginčytis su dėstytoju ir tau tas neturės įtakos egzamino pažymiui.

Indraja Juciūtė: „Jei kur ir įmanoma išmokti tolerancijos, tai tik tarptautinėje studentų bendruomenėje“

Kokiais kriterijais vadovaudamasi pasirinkote aukštąją mokyklą Lietuvoje?

Nuo 12 metų, tapusi Lietuvos Šaulių Sąjungos nare, dėjau visas pastangas, jog įstočiau į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją. Tačiau, praėjus ketveriems metams pradėjau savanoriauti sunkiojo roko festivaliuose ir tai paskatino ateityje siekti vadybininkės diplomo. Kadangi nepavyko rasti aukštosios mokyklos Lietuvoje, kuri siūlytų aukšto lygio renginių organizavimo studijas, o Anykščių miestas vis aktyviau pradėjo dėmesį skirti kurorto statuso gavimui, pasirinkau turizmo ir sveikatingumo vadybos kryptį. Ir pagrindiniai kriterijai renkantis aukštąją mokyklą buvo šie: miestas, žemas arba jokio stojamojo matematikos balo, tarptautiniai ryšiai–galimybė išvažiuoti studijuoti į aukštojo mokslo instituciją užsienyje pagal Erazmus mainų programą.

Ar patvirtintumėt, ar paneigtumėt teiginį, kad užsienyje įgytas aukštojo mokslo diplomas suteikia didesnius šansus gauti geresnį darbą Lietuvoje?

Iš patirties, ieškant darbo vasarai, galėčiau patvirtinti, jog studijos užsienyje suteikia geresnius šansus gauti darbą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, nes darbdaviai tikrai vertina asmenis, sugebančius bendrauti keliomis užsienio kalbomis, bei turinčius tarptautinės patirties. Tačiau aukštojo mokslo diplomas Lietuvoje nėra vertinamas taip, kaip užsienyje. Pvz. iš 600 išsiųstų CV Lietuvoje darbo pasiūlymų sulaukiau tik 3, į užsienį siunčiau 3 ir gavau 3 teigiamus atsakymus. Ne kartą su latviais draugais juokavome, jog Baltijos regione 80 proc. žmonių turi aukštojo mokslo diplomus ir tik 20 proc. profesinį ar vidurinį išsilavinimą, kai visame pasaulyje yra priešinga situacija. Konkurencija Lietuvoje ir Latvijoje yra milžiniška, nes įgyti bakalaurą yra normalu taip, kaip baigti vidurinę mokyklą. Todėl, manau, ateityje vis daugiau aukštųjų mokyklų siūlys studijuoti anglų kalba.

Kaip manot, ar tai, kad Lietuvoje yra nemažai švietimo įstaigų, kur galima įgyti aukštąjį išsilavinimą, yra pliusas ar minusas? Gal sumažinus jų skaičių, aukštojo mokslo diplomą galėtų įgyti tik itin gerai besimokantys asmenys?

Pliusas tas, jog didelis universitetų bei kolegijų skaičius iš dalies parodo aukštą Lietuvos gyventojų išsilavinimo lygį. Tačiau tuo pačiu metu įžvelgiu ir labai daug minusų, pvz.: tame pačiame mieste esančių universitetų programos yra panašios, studijų ir mokslinių tyrimų potencialas išskaidytas, universitetai nėra pakankamai aktyvūs studijų ir mokslo tarptautinėje erdvėje ir mažesnieji universitetai yra per silpni konkuruoti užsienio rinkoje.

Sumažinus jų skaičių išspręstume tik administracines problemos, bet vargu ar tai padidintų galimybę diplomą įgyti tik itin gerai besimokantiems asmenims, nebent studentai būtų atrenkami pagal turimas žinias, motyvaciją, o ne norėjimą ir galėjimą susimokėti už studijas. Ir iki šiol Švietimo Ministerija neišsprendė svarbiausios problemos: galimybė siekti magistro laipsnio kolegijų absolventams. Visi jie be jokios išimties privalo mokėti už išlyginamąsias studijas, nepaisant kaip stropiai studijavo 3 metus ir kokie yra jų įgyti rezultatai (net ir baigus kolegiją diplomu su pagyrimu). Todėl pradedu abejoti, ar apskritai koleginės studijos yra prasmingos Lietuvos švietimo sistemoje, gal užtektų tik kelių universitetų didžiuosiuose miestuose bei privačių aukštųjų mokyklų.

Ar po studijų planuojat likti Lietuvoje, ar visgi dairysitės darbo užsienyje?

Viskas paaiškės balandžio viduryje, po baigiamosios praktikos. Vyksiu į mokymus Nyderlanduose. Jeigu pasirodysiu puikiai, komandos lyderės darbo vieta vasaros sezonui Italijos kurortuose bus garantuota. Vėliau į Lietuvą sugrįžčiau tik tuo atveju, jei Anykščiuose iki 2013 lapkričio mėn. įsteigtų SPA centrą ir pavyktų jame gauti darbą. Noriu užsidirbti išlyginamosioms studijoms ir sugrįžti į Turibos ar bet kurį kitą tarptautinį universitetą studijuoti magistro. Po studijų, deja, norėčiau ilgam laikui palikti gimtinę, nes svajonių sąraše yra daug neaplankytų šalių, o dirbant turizmo sektoriuje, nėra sudėtinga keliauti. Tiesiog bet kokio pobūdžio darbas yra žymiai geriau apmokamas svetur nei tėvynėje, o visi jauni žmonės svajoja apie nuosavus namus, šeimą, keliones, pramogas, išgyvenimą, tad, deja, tenka emigruoti.

Kaip jautėtės atsidūrusi tarptautinėje studentų bendruomenėje? Ar tai, kad esat iš mažos šalies kėlė, kokių nors nepatogumų, ar puikiai pritapote?

Jaučiausi ir vis dar jaučiuosi puikiai! Tai radikaliai pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Jei kur ir įmanoma išmokti tolerancijos, tai tik tarptautinėje studentų bendruomenėje, kuomet skirtingų lyčių, tautybių, rasės, religijų žmonės gyvena „po vienu stogu”.

Iš tiesų yra labai daug žmonių, kurie nežino, kas ir kur yra Lietuva, ar net gi kartais patys latviai laiko mane ne lietuve, bet latve, tačiau kiekvienas mūsų esame savo šalių ambasadoriai, todėl rezultatai priklauso tik nuo mūsų pačių integracijos į tarptautinę bendruomenę. Visuomet rodžiau pagarbą kitoms kultūroms, todėl ir susilaukdavau teigiamo atsako: kiekvieną savaitę studentų grupės važiuoja aplankyti Vilniaus, draugai iš Uzbekistano užsirašinėja šalty barščių receptus, gruzinai mokosi tokių frazių kaip „ačiū, mieloji”, azerbaidžaniečiai dainuoja „Tris milijonus”, korėjiečiai giria bevielį internetą, turkai stebisi moterimi Prezidente, vokiečiai pavydi naminio alaus gaminimo tradicijų, latviai – krepšinio komandos… Taigi, užsieniečiai iš didžiųjų valstybių gerbia studentus iš Baltijos regiono, nes laiko mus šalies šeimininkais. Tad neretai klausia patarimų, mielai mokosi kalbos, istorijos, ragauja tradicinius patiekalus, keliauja po mūsų sostines ir didmiesčius, negaili komplimentų. O latviai nuoširdžiai myli lietuvius, nes laiko mus savo broliais ir seserimis.

Turiboje studijuoti liko tik dvi svaitės. Tai – paskutinės bemiegės sesijos naktys, paskutinė Kalėdų puota, paskutinės akimirkos tarptautinėje studentų bendruomenėje… Čia ne tik pritapau, bet ir tapau pasaulietiniu žmogumi, globalizacijos proceso dalimi. Tik, žinoma, savas kraštas vis tiek mieliausias, tad grįšiu į Anykščius atlikti baigiamosios praktikos. „Visu labu, Latvija!“