Su didžiaisiais Antanais nesilygina

Anykščių A.Baranausko ir A.Vienuolio – Žukausko memorialinis muziejus per pastaruosius dešimtmečius išėjo toli už tradicinės muziejininkystės ribų.

Kaip tarybiniame animaciniame filmuke, kur viskas aplinkui – markizo Karabaso, taip, regis, ir Anykščių kultūrinio turizmo objektai – kur pažvelgsi, ten Antano Verbicko valdos.

Nuo Antano Baranausko iki duonos kepimo

Žinia, A.Baranausko ir A.Vienuolio – Žukausko memorialinis muziejus rūpinasi ne tik šių dviejų žymiausių Anykščių Antanų paveldo išsaugojimu, bet ir kitų kraštiečių rašytojų atminimu. Bronės Buivydaitės, Jono Biliūno bei Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių namai-muziejai taip pat yra Anykščių muziejaus dalis. A.Baranausko ir A.Vienuolio – Žukausko memorialinis muziejus valdo Arklio muziejų Niūronyse, Siauruko muziejų bei Šeimyniškėlių piliakalnio istorinį kompleksą. Šiuose muziejuose vaikams ir suaugusiems parengta dešimtys edukacinių programų – lipdymo iš molio, audimo, literatūrinės, archeologinės ir kitos.

Beveik kultinė anykštėnų „Duonelė kasdieninė“ – edukacinė programa. Prieš daugiau nei dvidešimt metų startavęs užsakomasis Nijolės Kačkuvienės duonos kepimas buvo toks populiarus, jog Anykščių muziejininkai edukacinėms programoms nupirko ir Niūronyse perstatė antrąją Aukštaitišką sodybą. Akys greitai priprato ir atrodo, kad Legų ir Striukų sodybos Niūronyse viena šalia kitos stovi jau visą amžių.
Ne vienerius metus Anykščių muziejininkų edukacinės programos buvo išskirtinės visoje Lietuvoje, kol kaip virusas neišplito po kaimo turizmo sodybas. „Natūralu, juk ir mes kažką nuo kitų nusižiūrim“, – apie idėjų dalybas kalbėjo A.Verbickas.
Prisimenu, kad apie nebeegzistuojančio „Jaros“ koncerno verslus anykštėnai kalbėjo, kad buvęs jo vadovas Valentinas Puodžiukas dažnai net konkrečiai pozicijai ieško žmogaus, o atsiradus potencialiam specialistui priderina naują verslo kryptį. Regis, panašiai elgiasi ir A.Verbickas: pasirodys horizonte geras kalvis ar pynėjas – bus sugalvota, kaip jo išskirtinį amatą priderinti prie muziejaus veiklų.

Muziejus turėjo ir arklių fermą

A.Verbickas Anykščių muziejui vadovauja nuo 1992-ųjų. Jis – ilgiausiai dirbantis savivaldybės įstaigos vadovas. Pagal vadovavimo muziejui stažą A.Verbickas pranoko ir Anykščių muziejininkų patriarche laikomą Teresę Mikeliūnaitę.
1992-ieji buvę sunkūs metai. Trūko lėšų, galai su galais tada sueidavo nebent naujiesiems verslininkams. „Dar veikė Anykščių turizmo biuras, dar buvo gyvos literatūrinių muziejų lankymo tradicijos. Prisiminkime, jog paminklas Antanui Baranauskui Anykščiuose buvo statomas 1992-1993 metais“, – sakė A.Verbickas.
Arklio muziejus A.Baranausko ir A.Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus žinion buvo perduotas prieš A.Verbicko darbo pradžią. Jis šypsojosi, kad pirmaisiais darbo metais valdė ne tik Arklio muziejų, bet ir arklių fermą. „Buvo skiriamas muziejui finansavimas šienui pirkti. O paskui arklių ferma buvo perduota Anykščių žemės ūkio mokyklai“, – kalbėjo muziejaus vadovas.
1998-aisiais, ruošiantis siaurojo geležinkelio šimtmečiui, A.Verbickas su ilgamečiu Anykščių geležinkelio stoties viršininku Jonu Beliausku ėmėsi iniciatyvos išsaugoti kultūros paveldą. Pirmoji Siauruko muziejaus ekspozicija atidaryta 1999-ųjų rugsėjį, o vieni pirmųjų jos lankytojų buvo Vytautas ir Gražina Landsbergiai. 2002-aisiais pradėti rengti pirmieji PHARE projektai, po metų gautas pirmasis europinis finansavimas. 2004-aisiais tuometinis Anykščių meras Darius Gudelis ir buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas padėjo pirmąjį Šeimyniškėlių papilio medinio bokšto vainiką.

Stengiasi, kad nebūtų gėda prieš Vienuolį…

Apie lygiavimąsi į buvusius garsius muziejaus vadovus – A.Vienuolį Žukauską ir T.Mikeliūnaitę – A.Verbickas kalba droviai: „Na ką jau čia man lygintis, baikit…“ Visgi per pavyzdžius matyti, kad p.Antanas laikosi esminių A.Vienuolio – Žukausko principų.
„Kai A.Vienuolis pro langą pamatydavo, kad prie klėtelės stovi žmonės, padėdavo parkerį ant stalo ir eidavo vesti ekskursijos. Žiūrėk, paskui su lankytojais kelioms valandoms prie Puntuko išvažiuoja. Jam žmogus, besidomintis A.Baranausku ir Anykščiais, buvo prioritetas. O ne raštas“, – kalbėjo A.Verbickas.
A.Vienuolis, ypač kol dirbo nuosavoje vaistinėje, daug laiko skirdavo pokalbiams su anykštėnais. Apie tokius sakoma, kad mokantys klausytis“… Tiesa, rašytojas kantriai klausydamasis galbūt rinkosi siužetus būsimiems savo kūriniams.
Kitas rakursas į šalį – apie rašytoją Bronę Buivydaitę. Ji ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo tapusi profesionalia rašytoja, o pedagoginės veiklos atsisakė. Po karo gyvenimas susiklostė taip, kad B.Buivydaitė turėjo grįžti į Anykščius, ji neturėjo nei darbo, nei pajamų. „Savo aruose augindavo gėles ir daržoves, kurias pardavinėjo turgelyje. Eilėraščius dėjo į stalčių. Nesilankstė naujai valdžiai ir išgyveno“, – pasakojo A.Verbickas.
Grįžtant prie pastraipos temos, panašu, kad vaizdas, kai įstaigos vadovas šluoja muziejaus kiemą, nėra A.Verbicko poza. Direktorius ir vinį pats įkala, ir sniegą nukasa, ir ekskursijas pats veda. Juk ir tas kitas Antanas, net būdamas garsiu rašytoju ir Aukščiausiosios tarybos deputatu, savęs „nestatė“ į didžio veikėjo pozą.

Beveik keturiasdešimt muziejaus knygų

A.Baranausko ir A.Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejus, plėtojantis daugybę pramoginių veiklų, neapleido rašytojų atminimo išsaugojimo baro. Atvirkščiai, anykštėnai – bene vieninteliai šalies muziejininkai, kiekvienais metais turintys savo stendą Vilniaus knygų mugėje.
Nuo 1992-ųjų, po pirmosios knygos „Anykščiai“, Anykščių A. Bara išleista jau beveik keturiasdešimties pavadinimų knygų.
„Daugiausia prie mūsų leidinių yra dirbusios Rasa Bražėnaitė, Skaidrė Račkaitytė, o paskutinį dešimtmetį ir Tautvydas Kontrimavičius. Du solidūs leidiniai („ Antano Baranausko asmeninė biblioteka“ 2016 m. bei „Per Tamstos laišką į mane padvelkė tikras pavasaris: Antano Vienuolio-Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių ir jų artimųjų epistolinis palikimas“ 2019 m.) nebūtų pasirodę be nuoširdaus ir savanoriško Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus vadovės dr. Ingos Liepaitės bendradarbiavimo. Bet visko pradžia – ano amžiaus dešimtojo dešimtmečio pirmieji metai… “ – sako A.Verbickas.
A.Verbicko veikla įvertinta Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kultūros premija (2003 m.), Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija už muziejininkystės darbus (2016 m.), Anykščių rajono savivaldybės Antano Baranausko literatūrine premiją už studiją „Antano Baranausko asmeninė biblioteka“ (su Inga Liepaite, 2017 m.). Už veiklą 2017-aisiais – Piliakalnių metais – jis apdovanotas Kultūros ministerijos Piliakalnių metų medaliu (2017 m.).

Lietuvos literatūriniai muziejai nyksta

Tarybiniais metais rašytojų ir poetų memorialiniai muziejai buvo steigiami lengva ranka. Gal 90 proc. Lietuvos muziejų buvo skirti literatų atminimui.
A.Verbickas sako, kad dabartinės tendencijos yra jau kitos. „Jurgos Ivanauskaitės ir Justino Marcinkevičiaus butų-muziejų neįsteigė, tad vargu ar artimiausiais dešimtmečiais rasim rašytoją, kuris susilauks muziejaus“, – kalbėjo Anykščių muziejaus vadovas.
Dalis tarybiniais metais veikusių rašytojų muziejų Nepriklausomybės pradžioje užvėrė duris lankytojams, o nemaža dalis likusių dirba tik fragmentiškai – jų durys atrakinamos tik po išankstinės registracijos.
Pasak A.Verbicko, nedera kalbėti apie Anykščių muziejaus veikos krypčių pelningumą, nes muziejaus priedermė yra kita – ne pelno siekimas. Tačiau kaip bežiūrėsi – muziejaus pajamos iš pramoginių veiklų ir bendras lankytojų srautas padeda įpūsti gyvasties ir rašytojų memorialiniams muziejams. Nedaug kas besugalvoja į Anykščius atvykti vien dėl rašytojų muziejų, o dabar, išplėtojus muziejaus veiklas, dėmesio gauna ir Siaurukas, ir Arklio muziejus ir didieji Anykščių kūrėjai.