Partizanas Albinas Milčiukas-Tigras su mylima Motinėle.
Ties Svėdasų vartais pernai pastatyta „Laisvės arka“ – monumentas, įamžinantis žuvusius Svėdasų krašto partizanus. Tačiau ne visi svėdasiškiai partizanai pateko į šį garbingą sąrašą – jei kovoje nežuvai, tai ir lentelės su vardu nėra. Monumento pašventinimo iškilmėje bunkerių tyrinėtojas kupiškėnas Algimantas Bironas guviai pažymėjo: „Tai ką, Tigrui atskirą paminklą statysit?..“
Tad kas buvo Albinas Milčiukas-Tigras (1922–1968), kurio vardo nebuvimą memoriale pastebėjo tyrinėtojas?
Neramuolis svėdasiškis
Rašytojas kan. Juozas Tumas-Vaižgantas savo raštuose svėdasiškius apibūdino kaip neramuolius, nenustygstančius vietoje. Albino tėvelis buvo kilęs iš Butėnų, to kelmo Milčiukų vyrai pasižymėjo kaip smagūs darbininkai, karštuoliai, visokių eibių mėgėjai, net mušeikos, kurie be baimės aptalžydavo nepatikusius.
Tikėtina, kad Svėdasų miestelyje gimęs mažytis Albinas ne vieną smagią dieną praleido senelių namuose Butėnuose. Kartu su juo šeimoje augo dar dvi seserys ir brolis. Tėvelis versdavosi atsitiktiniais darbais, dirbdavo žemę ant pusės, tarnavo, kasė griovius, o motina šeimininkavo namuose. Ieškodamas geresnio uždarbio, išvyko į Panevėžį, įsikūrė Pušaloto gatvėje. Paaugęs Albinas eidavo uždarbiauti su tėvu, kurį laiką darbavosi prie plento tiesimo, skaldė akmenis. Netikėtai užėjo sovietai, po to prasidėjo karas, į Lietuvą įsiveržė vokiečių kariuomenė. Žaibo karas sekėsi, tad šie greitai nužygiavo į Rusiją.
Nuotykių ištroškęs Albinas stojo į Vermachtą. Dalyvavo mūšiuose prie Novgorado. Vokiečiams pradėjo nebesisekti, todėl atsiradus galimybei Albinas parvyko į namus atostogų ir į vokiečių armiją nebegrįžo. Gyveno šiek tiek pasislapstydamas, tačiau tarsi niekas labai ir neieškojo. Supratęs, kad sugrįžę sovietai už pagalbą vokiečiams nepaglostys, stojo į rusų kariuomenę. Dalyvavo mūšiuose Kurše, sužeistas gydėsi ligoninėje, vėl sugrįžo. Tačiau ir ten pabodo. Nuvykus į Viekšnius prie Šiaulių, kartu su kitais kareiviais rinkti maisto karo ligoninei, ėmė ir paspruko. Panoro į lietuvišką partizanų kariuomenę, kad kovotų prieš okupantus, ir išėjo pas miško brolius.
Miškuose prie Anykščių
Pasivadinęs Tigru Albinas tapo Dragūno būrio partizanu ir jau 1945 metų vasario 18 dieną kartu su kovos draugais pakliuvo į tikriausią mėsmalę. Švenčiant Lietuvos nepriklausomybės šventę, keli partizanai vasario šešioliktos naktį, prieš auštant, Storių kalnų aukščiausioje kalvoje, bokšte iškėlė trispalvę vėliavą. Nežinia ar todėl, ar tiesiog pagal ankstesnį planą, jau kitą dieną į Anykščius atvyko apie 800 reguliarios sovietų kariuomenės karių. Vedami vietinių parsidavėlių jie ėmė šukuoti Ramuldavos miškus. Supratę, kad jau pusiau apsupti, partizanai atsišaudydami ėmė trauktis. Nelygioje kovoje krito devyni. Laisvės karių dainius Jurgis Urbonas-Lakštutis jų garbei sukūrė daina virtusį eilėraštį „Šventoji augino didvyrius“.
Sumanusis Tigras kurį laiką vadovavo partizanų būriui, tačiau pareigos šiek tiek varžė, tad po kurio laiko sugrįžo į eilinio partizano kelią.
Belaisvis ligoninėje
Pašautas nežinomų asmenų Albinas, nors sunkiai sužeistas, išgyveno. Jį surado kruviną, be sąmonės gulintį prie vieškelio pro šalį važiavę žmonės, nugabeno į Debeikius. Bandė išsisukti, sukūręs legendą, nuosekliai aiškino. Sakėsi einąs namo iš Vokietijos, kur buvęs išvežtas darbams, pašautas, apiplėštas, netekęs dokumentų. Skrebai įtarė, kad gali būti partizanas, išvežė į Utenos ligoninę, ten akylai saugojo. Tačiau nelaimė – partizaną pažino atsitiktinai atėjęs bolševikų pareigūnas. Tuomet jau žiauriai tardė, tačiau Tigras narsiai laikėsi ir teigė esąs paprastas žmogus. Ruošėsi perkelti į kalėjimą, tačiau medicinos sesuo įvairiais būdais bandė pateikti neteisingus duomenis apie sveikatos būklę, kad tik labiau kalinys sustiprėtų ir galėtų kokiu nors būdu ištrūkti laisvę.
Išbėgo. Apatiniais drabužiais, sušalęs, laukais. Pakol geri žmonės leido sušilti, aprengė, priglaudė. Sustiprėjęs susisiekė su Utenos apylinkių partizanais ir galiausiai pasiekė savus kraštus, savus kovos bičiulius.
Ramesnės valandėlės
Savo prisiminimų įžangoje A. Milčiukas-Tigras nuoširdžiai aprašo kenčiančios okupantų priespaudą tautos vargus, kovą prieš okupantus.
„Gyva drama: nuo pirmųjų dienų kaimuose pilna bolševikų kareivių – enkavedistų. Lietuviai nestoja į bolševikų armiją. Lietuvos jaunuoliai ieško kur gauti ginklų, arba perka juos iš bolševikų kareivių ir eina į mišką, kur susibūrę ginkluoti priešinasi žvėriškiems NKVD organams. Baisi mirties šmėkla apglėbė Lietuvos žemę – mūsų tautą. Lietuvis nežino kur dėtis. Mirtis, ašaros… Aimanos ir pagalbos skausmai skamba Lietuvos vaikų lūpose… Kas padės žūstančiam kraštui? Gal tik Dievo stebuklas. Gal tik patys Lietuvos vyrai, pasiryžę kovoti už tautos laisvę“, – rašė A. Milčiukas-Tigras. Pasakodamas save vadina Indėnu, matyt, tai kadais skaitytų Karlo Majaus knygų apie indėnus, jų kovą prieš įsiveržėlius baltaodžius įtaka. Pradeda nuo 1945 metų vasario, atskirais skyreliais aprašo jau praėjusius nutikimus, o vėliau atsiranda datos – kas nutiko, apie ką galvoja vieną ar kitą dieną. Įterpta nemažai tiesioginės kalbos, todėl skaitosi kaip nuotykių romanas. Rankraštis užsibaigia 1947 metų balandžio 13 dieną, tad įtikėtina, jog dienoraščių būta ir daugiau, tačiau jie arba pražuvę, arba dar nesurasti. Pasakojimas persmelktas didele meile tėvynei Lietuvai, tautiečiams, tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu.
„Sekmadienio vakaras. Mūsų požeminiame gyvųjų karste tylu, ramu. Barzdotasis Radvila ir aš meldžiamės – kalbame trumpą vakarinę maldą. Tik baigus virš mūsų galvų pasigirdo ryšininko signalas. Pagaliau jis pas mus.“
Tigras mėgdavo naktinėti. Nakties valandos jam patikdavo labiausiai – slėptuvėje galima virti valgyti, skaityti, klausyti radijo imtuvo – žinių ir muzikos iš viso pasaulio. Nors baigęs kelias pradžios mokyklos klases, buvęs labai gabus – mokėjo rusų, vokiečių, lenkų kalbas, puikiai reiškė mintis, rašė ne tik proza, bet kūrė ir eilėraščius.
Nuotykiai geležinkelio stotyje
Tigras, kartu su Aušra ir Sakalu, nusprendė paimti Anykščių geležinkelio stoties bufete esančius pinigus. Pasislėpė aukštoje žolėje netoliese ir per žiūronus – juos Albinas naudodavo dažnai – atidžiai apžvelgė apylinkę. Į geležinkelio stotį nuo Panevėžio atbildėjo traukinukas ir iš vagonų išlipo nemažas būrys rusų kareivių. Jie, šiek tiek pasisukinėję aplink stotį, nužygiavo į miestą. Tuomet partizanai užėjo į stotį, kurioje buvo keletas traukinio belaukiančių. Dauguma – rusai, atvykę duoneliaut ar plėšikaut. Tigras juos rūsčiai išbarė, pavadino utėliais, liepė nešdintis atgal į Rusiją. Surastas stoties budintysis pareiškė, kad pinigus vakar išvežė, o raktų nuo kasos aparato jis neturi. Partizanai sudaužė įrenginį ir surado vos trisdešimt rublių. Tuo pačiu suplėšė Stalino ir kitų bolševikinių vadų portretus, sudaužė antspaudus, telefonus ir kitą inventorių. Išėję į peroną, paleido seriją iš automato ir pasitraukė iš miesto. Vėliau, jau KGB rūsiuose per tardymą, Tigras buvo apkaltintas pagrobęs bene tris tūkstančius rublių, mat taip paliudijęs stoties viršininkas.
Gimtadienio džiaugsmas
Sumanė Tigras švęsti gimtadienį. Nors krikšto metrikose įrašyta, kad jis gimęs vėlų rudenį, tačiau svarbią šventę sumanė švęsti kovo 6 dieną. Sunkiausia buvo gauti miežių alui, o valgių ir kitokių gėrimų lengviau. Vaišėms gavęs net likerio. Į patikimo žmogaus namus, kaip žinoma Pasmoduose, susirinko daugybė giminių, kartu su kitais artimaisiais mažuoju traukiniu iš Panevėžio atvyko ir mylima mama. Apie ją labai gražiai, jautriai su didžia meile rašo. Vėliau atėjo ir keletas partizanų, tarp jų Albinas Kubilius-Rūgštymas, Povilas Tunkevičius-Kastantas. Smagiai praleidę laiką, vaišinosi, kalbėjosi iki pat ryto. Tik tuomet svečiai ėmė skirstytis – vieni žirgų traukiamomis rogėmis, kiti pėsčiomis.
Taip smagiai leisdamas laiką Tigras ir įkliuvo. Pas pažįstamus, rodos, patikimus žmones, Stoties gatvėje Anykščiuose išdavikas pavaišino su migdomaisiais sumaišyta degtine. Areštavo 1949 metų lapkričio 20 dieną ant tilto per Šventąją.
Nelaisvėje…
Suimtąjį greitai išgabeno į Vilnių. Tardė žiauriai, tačiau Tigras nei vieno kovos draugo ir ryšininko neišdavė, atvirai kalbėjo tik apie jau žuvusius ar mirusius. Iškalbingos protokolų eilutės – labai daug praslinkusio laiko ir labai mažai įrašo – paliudija, kad suimtasis tylėjo arba kalbėjo nenaudingus priešams dalykus. Į daugelį klausimų atsakydavo, kad nežino, nematė, nepažįsta, neprisimena, nes tuo laiku buvo smarkiai išgėręs. Supykusio tardytojo žodžiai: „Jūs kalbate netiesą“.
Nors nieko neišdavęs, nieko neprisipažinęs, buvo nuteistas dvidešimt penkis metus kalėti ir išgabentas į Karagandos lagerius. Į laisvę išėjo 1956 metais ir sugrįžo į Lietuvą. Apsistojo Panevėžyje, nors vietinio KGB skyriaus agentai nedavė ramybės, tačiau manė gyventi. Kaminskaitė-Kuosa, sužinojusi, kad jos mylimasis jau dvi savaites sugrįžęs, tačiau jos dar neaplankė, pajuto nuoskaudą. Nelaimei tuo metu jai atkakliai piršosi kitas vyrukas ir jinai skubotai ištekėjo. Apie tai sužinojęs A. Milčiukas labai susikrimto, viską metęs sugrįžo į Rusiją, dirbo kasyklose, tačiau netikėtai žuvo. Pasakojama, kad užgriuvę šachtoje, o gal ištikusi kita nelaimė. Palaidojimo vieta nežinoma, teliko užrašyti partizanavimo nuotykiai, eilės, teliko legenda virstanti narsiojo Tigro atmintis.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
