Laisvos Lietuvos dangaus fone švytėjo mūsų brangiosios vėliavos - istorinė trispalvė, Svėdasų ir Aukštaitijos.
Šios vasario 16-osios šventės Svėdasuose tema buvo „Tautos patriarchas Dr. Jonas Basanavičius ir Svėdasai“. Prisiminti didįjį laisvos lietuviškos dvasios žadintoją su mūsų miesteliu susieję 1910 metai, jo bičiulystė su mūsų klebonu Kazimieru Kazlausku, eksponuotos tuomet Taurakalnyje iškastos vertybės, skambėjo sutartinės, savo gebėjimus demonstravo Ignalinos užkardos sargybiniai – kinologai ir jų augintiniai.
Rytmetį augalotų vietinės gimnazijos moksleivių rankose plazdėjo legendinio varpo siluetu spindinti Svėdasų ir rausvo angelų bei riterio simboliais įkvepianti Aukštaitijos vėliavos bei pirmoji Sąjūdžio laikų trispalvė, kurią 1988 m. pasiuvo Bronius Neniškis, kuri lydėjo svėdasiškius laisvės mitinguose Vilniuje, Anykščiuose ir kituose miestuose, dalyvaujant latvių laisvės šventėje Rygoje. Giedant himną šventės vėliavą prie Nepriklausomybės koplytstulpio iškėlė gydytoja Aldona Morkūnienė bei Algimantas Baronas, minioje išskirtinumu švytėjo tautiniais drabužiais Butėnų kaimo moterys.
Vėliavų vedami žengėme į bažnyčią, meldėmės, po to istoriniu, tarpukario rikiuotėmis pasižymėjusiu keliuku palei šventorių nuėjome prie senosios klebonijos, istorinio kun. K. Kazlausko laikais statyto pastato, kuriame trumpai lankėsi, ilgėliau viešėjo vyskupai – Žemaičių vyskupijos valdytojas Pranciškus Karevičius, Mečislovas Reinys, nuostabusis Panevėžio vyskupijos ganytojas Kazimieras Paltarokas, kan. Juozas Tumas – Vaižgantas, prezidentas Antanas Smetona ir kitos praėjusių laikų įžymybės, o štai Dr. Jonas Basanavičius gyveno net dešimt dienų. Tautos patriarchui Svėdasuose įamžinti vietinių paminkladirbių pilietiškumu ir gerumu yra padaryta juodo granito memorialinė lenta, kurios šiemet dėl kilusių nesusipratimų negalėjome pakabinti. Tačiau tikrai iki valstybės šimtmečio ši lenta dar labiau įprasmins šį istorinį pastatą. Eilėraščius apie tėvynę deklamavo tarpukario mokyklos auklėtiniai: Sofija Žvirblytė iš Pauriškių ir Vaclovas Budreika iš Butėnų – dabar čia įsikūrusių globos namų gyventojai. Pastebėta, kad čia gyvenantys senoliai yra tikriausias dvasinis lobis – senosios Lietuvos dvasios sergėtojai, jų šio to paklausinėti tikrai būtų panorėjęs ir D. J. Basanavičius. Žodį tarė Anykščių socialinės globos namų vadovė Jolita Gečienė, pasimeldėme už taiką bei tėvynę – …kūrėjau ir Valdove, dieną ir naktį saugok šios žemės Tėvynę bei jos žmones, kad jie visuomet džiaugtųsi taika ir gerove…” Prisiminėme brangiąją sostinę Vilnių ir dainą „Ko gi nusižvengei, bėrasai žirgeli…“ sudainavom.
Ir vėl vėliavų spalvas lygino vėjas, jas šiek tiek panešė ir didieji miestelio išdykėliai – tegul atmins, tegul geresni taps, tegul tėvynei gyvens. Ir dangus mūsų jausmų sugautas blaivėsi – švystelėjo saulė, tyras melsvumas su baltais kamuolėliais atsivėrė. Kultūros namų salėje, kaip ir dera Svėdasams, kanklių melodija pasveikino Aušrinė Neniškytė. Ilgokoje kalboje prisiminiau dr. J. Basanavičiaus nuopelnus Tėvynei, „Aušros“ laikus, Vasario 16-ąją, jo bičiulystę su kun. K. Kazlausku – karštu lietuvių patriotu, „Tėvynės sargo“ leidėju, knygnešiu. Apie Vaižganto radinius Taurakalnyje prieš pat 1910 m. Velykas, vietinių senkasių „ekspediciją“. Laiškus patriarchui. „…Vietos turiu, dieną paknisinėsime, vakarą pasikalbėsime. Mūms bus įvairumas kasdieniniame gyvenime, kurio dienos taip baisiai pas mus vienodos, kad ir nebežinome, kaip džiaugtis sulaukę svetimo žmogaus, o dar labjaus Tamstos, Garbus Lietuvi.”. Kalbėjau apie kelionę mažuoju traukinuku iki Utenos, apie nedidelius bet greitus mūsų klebono arkliukus, apie dešimtį birželio pabaigos dienų Svėdasuose. Taurakalnio senkapio kasinėjimus, gydymą daugybės ligonių veik kasdien iš plačių apylinkių besusirenkančių prie klebonijos. Milžinų kapų miške ties Grikiapelių ir Butėnų kaimų riba aplankymą, viešnages Kraštuose pas Joną Urbonavičių, Sliepsiškyje – pas Antaną Braknę, vakarą Vadonyse, Šimonyse – pas kleboną Antaną Pauliuką, iš kur jau keliavo į geležinkelio stotį netoli Kupiškio.
Aukštaitiškas sutartines giedojo ansamblis „Abelėla“ iš Anykščių – penkios tautiškai pasipuošusios, balsingos moterys – Danutė Janušytė-Karčemarskienė, Virginija Padūmienė, Regina Bugailiškienė, Diana Gudelienė bei Daiva Diržienė. Ir pasauliniu paveldu pripažintas lietuvių – aukštaičių daugiabalsis giedojimas svėdasiškiams labai patiko, daug kas net pritarti bandė, moksleivių padarytomis ir dovanotomis vėliavėlėmis mojavo su mintimi – kokia nuostabi mūsų tauta. Dr. J. Basanavičiaus raštų ištraukas skaitė Svėdasų gimnazijos moksleiviai – Renata, Kristina, Tautvilė ir Simonas, taip gražiai užbaigęs: „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybės, o kad tarp jau prašvistų ir Lietuvos dvasė”.
Žodį tarė archeologas Gytis Grižas, atvežęs iš Vilniaus, iš Nacionalinio muziejaus 1910 m. Taurakalnyje iškastas relikvijas, kurios buvo eksponuojamos šventės išvakarėse Svėdasų valsčiaus viršaičio tarpukariu Antano Budreikos anūko, sėkmingo verslininko Igno Staškevičiaus dovanotoje stiklo spintoje. Daugiau nei keturiasdešimt radinių iš XV – XVII amžiaus – puodai, geležiniai kirviai, peilių geležtės, žalvariniai žiedai, antsmilkiniai, pakabučiai, batų pasagėlės – „varlytės“. kario diržo žiedai, unikalios kaulinės peiliuko kriaunos, smulkios Rygos miesto monetos…
Veik tuo pat metu tarnybinių vilkšunių sugebėjimus demonstravo, daug įdomaus papasakojo Ignalinos pasienio užkardos kinologai, o Svėdasų bendruomenė vaišino gardžia koše bei kvapnia arbata. Mes su bičiuliu Gyčiu pas geradarius Kutkas kavinėje pasistiprinę į legendinį Taurakalnį nukeliavome. Apvaikščiojome pušaitėmis ir kadagiais apaugusi, smėliakasių veik nukastą kalną, pamąstėm ir čia palaidotųjų senovės lietuvių vėlėms žvakutę uždegėm.
