Šalia Svėdasų bibliotekoje saugomo svėdasiškės Onos Pajedaitės knygų rinkinio – Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos direktorė Jurgita Bugailiškienė (dešinėje) bei Svėdasų bibliotekininkės Aušra Uldukienė ir Venta Štarienė.
Sekmadienį, lapkričio ūkanose, vyko Svėdasų bibliotekos 85-ųjų įsteigimo metinių paminėjimas. Apvaikščiojus knygas, bibliotekas ir knygynus menančias istorines Svėdasų vietas, bibliotekos meno galerijoje įvyko iškilminga jubiliejaus popietė.
Beveik įsitikinta, kad pirmoji Anykščių krašte parašyta lietuviška knyga buvo Svėdasų klebono, Vilniaus katedros kanauninko Mykolo Smolskio parašyta ir 1823 metais Vilniaus vienuolių spaustuvėje išspausdinta knyga „Uvogos apie išganymą dūšios“.
Išmintingas klebonas įtaigiai mokė kaip gyventi, kaip savo sielą skaidrinti, kad taptum artimas tobulybei ir patektum į dangų. Labai barėsi dėl girtuoklystės, tingumo ir kitų nusižengimų.
Įdomu, kad XIX amžiaus pradžioje ir vėliau lietuviškos knygos patekdavo ne tik į kilmingų, bet ir į paprastų svėdasiškių rankas. Vikaras Liudvikas Adomas Jucevičius savo knygą „Mokyti Žemaičiai“ 1840-aisiais, nors lenkų kalba, taip pat baigė rašyti Svėdasuose.
Prisimintas knygų kelias į miestelį, istorinis nutikimas, kuomet didysis vyskupas Motiejus Valančius 1854 metų rašte pasigėrėdamas didžiu svėdasiškių darbu apdengiant savo šventovės stogą skarda pasiuntė 20 egzempliorių savo prieš metus išleistos knygos „Žyvatas Jėzaus Kristaus mūsų Išganytojo“, paliepdamas padovanoti labiausiai prie to darbo prisidėjusius Svėdasų parapijiečius.
Kun. Antanas Linkevičius vargonininkui Juozui Mikuckiui skyrė 20 rublių, kad jis nupirktų gerų lietuviškų knygų ir 1905 metais buvo atidarytas Svėdasų parapijos knygynas. Besinaudojantys privalėjo mokėti mokestį: vyrai 75 kapeikas, o moterys, kažkodėl, tik 25.
Dar po dviejų dešimtmečių vikarui Juozui Rožanskui rūpinantis, 1937 metų balandžio 1 dieną atvertas Svėdasų kan. Juozo Tumo-Vaižganto parapijos knygynas. To meto spaudoje skelbta: prenumeruojami 28 laikraščiai ir žurnalai, 2 dienraščiai, katalikų organizacijos aukoja pramogų pelną, remia verslo įmonės ir inteligentai, biblioteka naudojasi apie 800 parapijiečių. Skaitytojo mėnesinis mokestis buvo 60 centų, knygyne buvo šaškės ir šachmatai, kartais vikaras atnešdavo ir radijo imtuvą ir susirinkusieji pasiklausydavo įdomesnių programų.
Didžiulę meilę spausdintam žodžiui svėdasiškiai įrodė ne kartą. Štai 1939 metais jie užsakė daugiausiai šalyje – 521 egzempliorių savaitraščio „Mūsų laikraštis“. Ta proga leidinio administracija visiems prenumeratoriams padovanojo „knygų knygą“ – naujausio leidimo Naująjį Testamentą.
Sovietmečiu biblioteka gyvavo perėmus buvusias bibliotekoje knygas, pašalinus valdžiai priešingas ir dar papildžius naujųjų laikų spaudiniais. Bibliotekos vieta keitėsi: iš senojo špitolės namo ji išsikėlė į parapijos namą, vadinamą Australija. Iš jos, jau matyt visiems laikams, persikėlė į jau statant rūmą tam tikslui numatytas patalpas naujųjų kultūros namų antrame aukšte.
Bibliotekos galerijos salė svėdasiškių ir svečių prisirinko pilnutėlė. Bibliotekininkės Aušra Uldukienė ir Venta Štarienė nuotaikingai, eilėmis, apžvelgė bibliotekos istoriją ir reikšmingiausius toje istorijoje žmones.
Buvo pagerbtos buvusios bibliotekininkės. Bibliotekos bendruomenę sveikino Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos, kurios filialas ir yra Svėdasų biblioteka, direktorė Jurgita Bugailiškienė, skaitytojai, geri kaimynai iš Svėdasų globos namų.
Žodį tarė ir net 48 metus Svėdasų bibliotekininke dirbusi Elena Bublienė, prisiminė svarbiausiame miestelio kultūros židinyje prasmingai praleistus metus, pageidavo, kad bibliotekos darbo laikas būtų labiau priderintas, patogesnis skaitytojams – kaip ir kadaise dirbtų šeštadieniais.
Sveikino ir knygų dovanojo ypatingus metus išgyvenanti, (gimė dukra Marija), buvusi bibliotekininkė Vita Ražanskienė.
Puokšte populiarių dainų džiugino Šimonių kultūros namų vokalinio ansamblio „Šilagėlė“ moterys bei Aldonos Bagdonienės ir Henriko Gineikos duetas. Melodijų pakylėta šokio ritme sukosi Aušra Petniūnaitė ir išskirtinių miestelio šokėjų pora – Laima ir Vytautas Žvirbliai. Suvalgytas jubiliejinis tortas, netrumpą valandėlę pabendrauta.
Nūnai bibliotekoje yra daugiau nei 12 tūkstančių knygų, apie 600 registruotų skaitytojų, kurie ne tik skaito, bet naudojasi kompiuteriu, dalyvauja mokymuose. Bibliotekos galerijoje nuolat vyksta parodos, yra nuolatinė, nuo 2018 metų veikianti Šimtmečio svėdasiškių portretų galerija. Bibliotekininkės nuolat sugalvoja naudingų naujovių – pavasarį įsteigė dalijimosi sėklomis tašką, skaitytojas gali pasinaudoti tinkamais akiniais skaitymui…
Jau 35 metus gyvename nepriklausomoje Lietuvoje ir atrodo, kad bibliotekos įsteigimą skaičiuodami nuo 1940-ųjų nors ši data nurodoma žinynuose, prasilenkiame su istoriniu teisingumu. Juk Svėdasų biblioteką įkūrė ne Lietuvoje valdžią užgrobę bolševikai. Jie tik pradžioje pasinaudojo jau veikusia biblioteka, panaikino Vaižganto vardą, perkeitė fondą.
Bet gal bibliotekos Svėdasuose pradžia – 1905-ieji, ar 1937-ieji, kuomet buvo įkurta Svėdasų kan. Tumo Vaižganto biblioteka?
Verta ir teisinga būtų bibliotekos įsteigimo data laikyti pačią XX amžiaus pradžią ir gal net bibliotekai Svėdasuose sugrąžinti garbingą kan. Juozo Tumo-Vaižganto vardą.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Šiuo atveju Svėdasų Jadzė visiškai teisi. Trūksta pas mus viešumo apie kai kuriuos renginius, o kai Guobis ką nors rašo, tai sunku ir suprasti, per daug visokių faktų prideda, pritempia, svarbu, kad dar save pareklamuoja ta pačia proga.
Aš mįsliu ne kažna kaks tas gimtadenia minėjimas iš tikrūjū. Pasižiūrėkit rajona centrines bibliotekas interneta lintoj nė žadeliu ape šitū nėra užsimita. Net pamįsliau gal jau pre Utenas prijungia kur ir mūsū kultūras ir švetimą palitikas deputate, mūsū buvus savjoniū mere persikelia dirbt unt kultūras centrą? Ale ir tinai nieka nėra ape šitū bibliotekū ir kad jas švinte būt rūpėjus ir tokias dabartes darbuotajas nupaveiksluotas unt laikraščia nėra niekur parašyta. Tai katroj vietaj teisybe? Tik nebūk unt Svedasū-tai paskui nesusgaudysi- ar mūsū karespundentas ir Anykščiū Muziejaus renginiū ir paradū darbuotajas, knygū rašytajas, ar visas biblitekas vieša infaramcija teisybi raša?
Jeigu muziejus pradėjo daug kam nebepatikti ir nebeįtikti, tai gal reikia jį naikinti ir tame pastate atidaryti aludę. Būtų džiaugsmo visiems pijokams. Štai ir pasikeistų profilis. O tai vis prikišamas kolūkinis laikmetis, kad niekas muziejuje nesikeičia.
Kunigiškiuose muziejus saugo Vaižganto, Kajetono Sklėriaus, Alfonso Sklėriaus, Stepo Zobarsko ir kitų žymių kraštiečių atminimą, įrengta senovinė klasė. Kai kas tikriausiai nori, kad muziejus iš esmės pasikeistų. Gal kas norėtų, kad ten pusnuogės baleto šokėjos šoktų ar veiktų striptizo klubas? Tam ir yra muziejus, kad saugotų praeitį, o ne diskotekas jaunimui organizuotų ar kavinę atidarytų tose patalpose. Reikia logiškai mąstyti, o ne nesąmones rašinėti.
Tikriausiai pats Vaižgantas, kurio vardas prsirašomas prie Svėdasų krašto muziejaus, t.y. kaip administruojanti įstaiga tiksliau įvardina-muziejinės erdvės, būdamas gyvas ir plačių pažiūrų nepritartų tokiai „pedagogo” stagnacinei nuomonei ir kultūros nesuvokimui, įsikibus į kelių asmenybių pavardes nepripažinti savo užsistovėjimo ties ta pačia įminta į molį pėda…
Gal čia visa rajono kultūros ir muziejinės veiklos tokia koncepcija- be jokios strategijos iš visų politinių ir kitų veiksnių ir neveikimų sulipdyta, palopyta-imituojant kunkuliuojančią „muziejinkystę”, trepsėti tik po savo nosim nuo iki.
Skaitant apie kolegų minėtą šventadienį – tortadienį ir miestelio bibliotokos jubliejaus paminėjimą spaudoje prie visų džiaugsmų ir atradimų pasigendu mūsų kolegos- kultūrinių veiklų organizatoriaus tiesioginio indėlio tame Svėdasų filiale.
Ar mūsų vadovė kažką praleido, ar spauda nepaminėjo?
Žmonės raštingi, bet jau neatrodo kulturingi. Svėdasų krašto muziejui ir jo veiklų kuratoriui yra kur tobulėti, o jeigu galvojama, kad iš bičiulių surinktos laisvalaikio ir pomėgių hobio kolekcijos galima šviesti krašto kultūra besidominčius, tai vetėtų ir apie tai racionaliai pagalvoti kur blaškomasi.
Kai kas ir užpakalyje bando ieškoti plaukų, vis kabinėjasi, rašinėja nei šį, nei tą. Vis prikišamas Svėdasų krašto muziejus. O kodėl niekas niekur nemini Anykščių muziejaus su ilgiausiu pavadinimu, kuriame Vaižgantui neatsirado vietos, Svėdasų krašto muziejaus jie nenorėjo perimti. O kai biblioteka pradėjo rūpintis muziejumi, tai jau blogai, jau kritikos strelės leidžiamos.
deja, tas kaimo muziejus, tokioje įdomioje kultūrinėje vietovėje nieko labai nepasikeitė nuo veikusio kolūkiniu laikotarpiu, tik patalpos buvusios senovinės mokyklos prašviesintos euroremontu ir tai, deja, visai nebesudomina jaunimo kaip krašto istorijos pažinimo objektas.
Taigi, nereikia ten tų Tamstos minimų plaukų ir ieškoti…
Įdomių ir istoriškai bei kultūros ir švietimo raidai Svėdadų krašte faktų pateikiama autoriaus straipsnyje.
Esmė, kad rajono centrinė biblioteka be kitako valdo ir prie filialo prijungtą Svėdasų krašto muziejų, kuris galėtų plačiau atskleisti Svėdasų krašte veikusių ir knygnešių indėlį lietuviškos spaudos draudimo metu ir Lietuvos nepriklausomybės tarpukario meto spaudos ir rašyto žodžio stiprybę šiame, Vaižganto gimtinės krašte.
Galėtų plačiau skleisti tą ir aną. Galėtų atskleisti įvairių tautų sugyvenimo ir konflikto istoriją? Galėtų. Galėtų atskleisti akmens amžiaus gyvenimo tradicijas? Galėtų. Rašyto žodžio stiprybę? Galėtų. O gal rašyto žodžio dviprasmybę ir Smetonos cenzūrą? Galėtų.
Reziume – yra knygnešiams, bibliotekai skirtas muziejus Griežionėlių kaime ir tegul ten skleidžiasi rašyto žodžio stiprybė. Muziejus Kunigiškiuose neturi mėtytis ir blaškytis. Yra Vaižgantas, Greimas, Sklėrius, krašto istorija, tam ir reikia skirti dėmesį.Jei muziejus priklauso bibliotekai, tai gal ten reikia įrengti visų bibliotekos direktorių paveikslų, tapytų aliejumi, ekspoziciją?