Tai – didžiulė grėsmė

Seime, daugiausia Laivės partijos pastangomis, kelią skinasi vadinamasis narkotikų dekriminalizavimo įstatymas. Siekiama, užuot taikius baudžiamąją atsakomybę už mažo kiekio visų narkotinių medžiagų turėjimą be tikslo jas platinti, taikyti administracinę atsakomybę. Su narkotikais įkliuvusius siūloma įspėti arba bausti bauda nuo 20 iki 100 eurų, o įkliuvus pakartotinai – bausti nuo 100 iki 200 eurų.
„Anykšta“ klausia – ką manote apie baudžiamosios atsakomybės nebetaikymą už nedidelio kiekio bet kokių narkotikų turėjimą? Ar šis įstatymas būtų reikalingas, ar labiau žalingas?

Kęstutis TUBIS, Anykščių rajono tarybos narys, buvęs Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojas:
„Manau, kad tai yra grėsmė. Kai kurie prekeiviai gali turėti nedidelį narkotikų kiekį ir prekiauti. Bus sunku ar net neįmanoma įrodyti, kad jie tuos narkotikus nori parduoti.
Kita problema – jei jau yra priklausomybė nuo narkotinių priemonių naudojimo, jei žmogus „sėdi ant adatos“, tai jis nuolat ir nuolat vartoja, perka, paskui, kai nusigyvena iki galo, pradeda vogti ir daryti kitus nusikaltimus.
Žinoma, kai už labai mažą kiekį žolės žmogus teisiamas – nelogiška, bet ir bauda, kuri numatyta, nėra adekvati. Už kitus pažeidimus dabar bausmės didelės. Kad ir vairavimo esant neblaiviam, siekiant 1,5 promilės – baudos tūkstantinės ir baudžiamoji atsakomybė, o už narkotines priemones gaunasi kažkokia indulgencija. Jei žmogus pagauna lydeką ir ji nėra 50 centimetrų ilgio – skiriama didžiulė bauda, skaičiuojama žala gamtai. Man atrodo, kad pas mus teisėkūra pasidarė labai iškreiptos formos. Vienur labai atlaidžiai žiūrima, o kitur labai per griežtai. Išeina tokia proginė teisėkūra – kas prie valdžios vairo, tas kuria įstatymus sau palankia linkme.
Iš įstatymo pakeitimo tiesioginę naudą turėtų narkodileriai, nes žmonės nebebijos turėti narkotikų. Žmogus žino, jog už tokį pažeidimą nedaug „duoda“, tada gali ramiai naudoti. Ir už pakartotiną narkotikų turėjimą baudų labai nedidelis skirtumas.
Narkotinė priklausomybė veda į visus kitus baisumus – prie nužudymų, plėšimų, vagysčių. Teko matyti ne vieną šeimą, kur nueini, o ten stovi tik stalas ir lova. Vaikai jau nebeturi už ką pirkti narkotikų, viską iš tėvų išnešė. Kai išneša paskutinį daiktą, tada tėvas parašo pareiškimą, kad apvogė. Tada tą vaiką sodina. Narkomanija – didžiulė problema. Kai kurių, ypač sunkiųjų, narkotikų vartojimas, pavyzdžiui, heroino, jei kartą pavartojai gyvenime, palieka neišdildomą atspaudą. Užtenka vieno karto, kad ateitų priklausomybė. Jei žmogus yra silpnesnės valios, o tokių dauguma, tai jis praranda viską, ką turi gyvenime. Sakykime, Olandijoje, kurioje „žolė“ legali, nors ten ir visuomenė kitokia, bet kitų pažeidimų yra žymiai daugiau“.