Eligijus Smetona (centre) buvo nuolatinis tautinių patriotinių švenčių dalyvis, puikus oratorius, organizatorius, bet visuomet išliko kuklus, nesididžiuojantis savo nuopelnais Lietuvai.
Kartu su tautos atgimimu, laisvės siekiu buvo prisiminti ir tikrieji didvyriai, daugybė jų paniekinti gulėjo pakasti žvyrduobėse, smiltynuose, kapų patvoriuose. Reikėjo jų kapavietes pažymėti kažkaip išskirtinai, pagarbiai, kad antkapis primintų, jog toje vietoje besiilsintis buvo tautos laisvės karys.
Kario kryžius pilkšvos spalvos, stilingas, bet kartu kuklus, paprastas, skirtas pažymėti kovotojų kapams. Jo etaloną sukūrė anykštėnas Eligijus Smetona (1924 – 2009), daugybė tokių paminklų pažymėjo narsių tautos vyrų ir moterų atminimą ir pats E. Smetona po mirties buvo palaidotas į tokiu kario paminklu pažymėtą kapą.
Anykščių miesto gyventojas, nenuilstantis patriotas, visuomet tautos rūpesčiais gyvenęs narsus vyras Eligijus Smetona – pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos giminaitis, garbiojo valstybės veikėjo, tautos vado tikro pusbrolio sūnus, buvo gimęs netoli Šilų 1924 m. kovo 16 – ąją.
Ta diena šiais laikais minima kaip knygnešių šventė. Smagi vaikystė ir paauglystė persmelkta naujosios Lietuvos kilimo stebuklo, ankstyvų artimųjų mirčių, išgyvenimų ir vilčių. Noras kuo greičiau užaugti ir būti vienam iš tų, kurie savo darbu, tarnyste uoliai tėvynę kuria. Bene dvylikos būdamas jau vadovauja „Jaunųjų ūkininkų“ rateliui.
Ypač žavėjosi kultūrine – karine Šaulių organizacija, tad, vos sulaukęs 16 metų, stoja jaunuoju šauliu – kandidatu, tačiau vos po kelių mėnesių šalį okupuoja sovietų kariuomenė. Europoje liepsnoja karas, 1941 metų birželĮ vokiečiai užpuola sovietus, jauni Lietuvos vyrai sukyla, apsiginkluoja, stoja į mūšį, persekioja besitraukiančius sovietų karius. Pirmosiose laisvės karių gretose ir Eligijus.
Vokiečių kariuomenės atėjimas žadina viltis, bet greitai jas keičia užplūdęs liūdesys, sumišęs su baime, kad ir anie Lietuvai neduos nei laisvės, nei kitokio gėrio.
Sovietų sugrįžimas buvo paženklintas neregėtu teroru – geriausi žmonės areštuojami, kankinami, žudomi, gabenami į mirties stovyklas bei Sibiro tyrus.
E. Smetona dalyvauja pokario pasipriešinime, suimamas, ryšių su partizanais pavyksta išsiginti, tačiau patenka į sovietinę kariuomenę ir 1945 – 1947 metus praleidžia nemieluose daliniuose Kozelske. Sugrįžęs Eligijus stoja į laisvės kovotojų gretas, vadovauja dešimties vyrų Vyčio apygardos partizanų būriui.
Bet dėl silpnos sveikatos miškuose, po žeme, gyventi negali. Traukiasi į civilio gyvenimą, tampa slapuku, žinomu Strazdo slapyvardžiu.
Išduotas ir suimtas buvo 1951 metais. Nuteisiamas kalėti 25 metus, išgabenamas į Vorkutą katorgos darbams.
Sukilimas, kurio metu Eligijus vadovauja diversiniam būriui, sudrebino visą GULAG sistemą. Pogrindinio laikraštėlio „Protėvių takais“ leidėjas, pasipriešinimo, net streikų organizatorius, nuo 1955 metų kalintas „Ozerlago“ stovykloje netoli Bratsko, 1958 metais išleistas į laisvę, bet dar ketverius metus gyveno tremtyje ir į tėvynę sugrįžo tik 1962 – aisiais.
Trumpai gyveno Panevėžyje, Biržuose, nuo 1973 metų jau visam laikui apsigyveno Anykščiuose.
Sukūręs šeimą, po ankstyvos žmonos Onos mirties, užaugino sūnų Robertą ir dukrą Reginą.
Nuolatos buvo persekiojamas, sekamas KGB darbuotojų, atrodė pavojingas ir antisovietiškai nusiteikęs. Laisvu laiku rinko tai, kas buvo iš senosios tarpukario Lietuvos užsilikę, sukaupė didžiulę kolekciją apdovanojimų, spaudinių, kitokių įdomybių. Turėjo didžiulę istorinių knygų biblioteką, džiaugdavosi kiekviena nauja knyga, nuolatos skaitė ir pats daug ką parašydavo. Darbuojantis, šviečiantis ir senosios istorijos nepamirštant, pavyko sulaukti tautos atgimimo metų.
Veterano „Zaporožietis“ tautos reikalais judėjo į tolimiausius šalies pakraštėlius. Mitingai, spaudos platinimas, patriotinių organizacijų kūrimas…
E. Smetona – svarbiausias Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Anykščių skyriaus, Lietuvos šaulių sąjungos Anykščių Dariaus ir Girėnų šaulių kuopos gaivintojas, vadas. ,,Galėčiau aprengti dvidešimt vyrų“,- sakė jis. Ant aukšto buvo prikabinęs daugybę žalios spalvos drabužių, matyt, vis dar planavo suburti savą gvardiją, kurią tikrai ne tik būtų aprengęs, bet, matyt, jei galėjęs, mielai būtų ir apginklavęs.
Tiesiog degė noru pažymėti laisvės kovotojų kapus deramais paminklais. Pabraižė sumanyto paminklo eskizą – kažką panašaus į tarpukariu naudotą savanorių – karių kapavietėms pažymėti skirtus kryželius. Eskizą pataisė profesionalus dailininkas, etaloną patvirtino respublikinė komisija ir savanorių paminklus primenantys kryželiai papuošė daugybę partizanų kapų mūsų krašte ir visoje šalyje. Šapyje, Klaibūnuose, prie Traupio – tikriausias beveik pusšimčio paminklų partizanų panteonas.
Įspūdingai nusidriekusios tokių kryželių kolonos Troškūnuose, Inkūnų kapinėse ir dar daugybėje vietų mūsų rajone, Aukštaitijoje, Lietuvoje.
Miręs ir pats atgulė į jau iš anksto tokiu pat kryžiumi pažymėtą kapą Šilų kapinėse.
„Nebėra žmonių…“ – liūdnokai ištardavo. Kiekvieną dieną pradėdavo malda, nuolatos rūpinosi tautininkų skyriumi, burdavo bičiulius keliauti į Smetonines, švenčiamas prezidento Antano Smetonos tėviškėje Užulėnyje, kvietė mylėti savo tėvynę, niekada jos neapleisti ir būti tikrais lietuviais.
