Tikėjosi, kad pagalba bus suteikta greičiau

Jau beveik metus tebesitęsiant Rusijos agresijai prieš Ukrainą, žmonės ir toliau raginami neatsipalaiduoti, padėti karo siaubiamai šaliai.

Teiravomės anykštėnų – ar priprantate prie tokios padėties? Ar jaučiate karo baimę, ar galvojote, kad karas taip ilgai užsitęs?

Algimantas JURKUS, Kurklių seniūnijos seniūnas:

„Nežinau, kaip kiti, bet aš tikrai negaliu su tuo susitaikyti. Gyvenime netikėjau, kad galėtų taip būti, o kai nutiko, susitaikyti su tuo labai sunku. Priprasti prie karo yra neįmanoma. Visada išgyvename, o kai tik galime, siunčiame palaikymą, paaukojame po tuos keletą eurų. Labai jautriai reaguojame į tokius dalykus.

Tikimės, kad NATO, Europos sąjunga, Vakarų valstybės yra vieningos, kad apsiginti padėtų. Sakyčiau, mes gyvename aukso amžiuje. Jei dabar viską sujauktų, padarytų tokį „jovalą“, visiems suteiktų skausmo, nes būtų netekčių, būtų tragedija. Nesvarbu, kad ir pasiruošę mus ginti. Jei taip įvyktų, turėtume visi ginti, neturėtume prisitaikyti. Turėtume išlikti ramūs, nepanikuoti, klausyti nurodymų ir bet kokiu atveju gintis. Matome, koks tai yra priešas – negailestingas ir nežmogiškas.

Tikėjomės, kad vis vien kažkaip valstybės susivienys ir teiks optimalią pagalbą, kad iš tos žemės išvarytų okupantą. Tikėjausi, kad greičiau išvarys. Kodėl taip lėtai viskas daroma? Gal nėra pajėgumų, gal norima, kad būtų mažiau žūčių… Bet kokiu atveju priešas turės atsitraukti, kiek galima toje mėsmalėje? Juk rusai ir savo tautą naikina – baisiausia ir yra tai, kad rusų valdžiai savo tautos negaila. Matyti, kad jie į tą mėsmalę dar kiš žmones. Rusai juk irgi yra žmonės, mano nuomone, kiek yra tekę su jais bendrauti – tai nuoširdūs žmonės. Bet kodėl jie dabar tokie kupini neapykantos Ukrainai? Okupantas, būdamas svetimoje žemėje, teisinasi. Pikta darosi, kai šitaip kalba – kad vos ne juos puola. Vis viena žmonėms „apipudruotos“ smegenys, o juk pasaulis yra mobilus, nesvarbu, kad jie gauna daug dezinformacijos, bet juk prieina ir prie tikrų duomenų, ir giminės, artimieji gyvena Ukrainoje. Ukraina su Rusija buvo lyg brolis ir sesuo, o taip susikiršinę. Taip piktybiškai vienas kito nebegaili. Pagal ką kariškiai gyvena? Vienas pirštu parodė, visi daro. Kariuomenė gali susiorganizuoti ir kitaip daryti.

Bus dar daug žalos, daug netekčių, skausmo. Šimtui metų bus pyktis tarp Ukrainos ir Rusijos, kad ir kas beateitų Rusijai vadovauti. Nuoskauda dėl tokių istorinių klaidų lieka.

Tikimės, kad Amerika, Vakarų pasaulis suorganizuos greitesnę pagalbą. Ukrainiečius reikia vadinti didvyriais – jie laikosi tvirtai, nors ir kariauja, išlaiko rimtį. Pasaulis už juos, tai matyt ir motyvuoja, nors nežinai, ar rytoj, ar už valandos dar išliksi.“