Pirmasis Sąjūdžio metraštininkas pagaliau prabyla. Vienas iš pagrindinių Sąjūdžio kūrėjų, filosofas Arvydas Juozaitis pirmą kartą pateikia visą tikrą istoriją – be nutylėjimų, be mitų, be reveransų politikai. Tai daugiau nei knyga – tai gyvo liudininko pasakojimas, paremtas asmeniniais archyvais, kruopščiai rašytais dienoraščiais, gyventu laiku.
Arvydas Juozaitis: „Daugybė lietuvių žino, kas buvo Sąjūdis, kam buvo Sąjūdis ir kodėl buvo Sąjūdis. Žinančius reikėtų sveikinti, jeigu jų žinios neprimena religinių įsitikinimų. Bet gyvenimas nesutampa su Bažnyčia, o gyvenimo istorija su religija. Todėl reikia žinoti faktus, jų nenutildant religine liturgija ir nūdiene politika.
Atmintis yra viena didžiausių žmonijos jėgų ir paslapčių. Ypač svarbu atmintį laiku papasakoti. Atmintis, paremta gyvento laiko užrašais, liudijimais, dienoraščiais gali virsti gyvybės balsu, kurio nenutildysi, nes jis pats nutildo fantazijas.
Sąjūdis, buvęs antrojo lietuvių Atgimimo viršukalne, laikui bėgant tampa vis labiau pažeidžiamas prasimanymų ir mitologijos. Tai natūralu, nes vis mažiau lieka to didingo laiko gyvų veikėjų, visi palaipsniui persikelia į Anapilį. Bet ir Anapilis yra mūsų gyvenimo dalis. Kas pasakys, kad taip nėra, tegul meta į mane akmenį.
Sutinku būti ir akmeniu, svarbu tik, kad amžinybės akmeniu. Amžinybės, kurioje ir buvusi Lietuva, ir esama, ir būsima Lietuva yra viena būtybė. Gyvas akmuo.
Sakau tai, nes ten buvau, ir žinau, kas ten buvo. Ten – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdyje. Tais, 1988 metais.“
Autentiškas Lietuvos Atgimimo liudijimas – Sąjūdžio kūrėjo Arvydo Juozaičio pasakojimas be nutylėjimų, paremtas asmeniniais archyvais, dienoraščiais ir unikaliomis nuotraukomis.
Numeruotas pirmasis tiražas.
Kiekvienas egzempliorius pažymėtas unikaliu numeriu ir autoriaus autografu.
Išskirtinis leidimas. Kietas viršelis ir trispalvė šilko juostelė – simbolinis Atgimimo ženklas.
Gausiai iliustruota. Daugiau nei 400 puslapių su istoriniais dokumentais ir nuotraukomis.
Be mitų ir reveransų. Tiesioginis liudijimas iš įvykių epicentro.
Kolekcinė vertė. Vienam pirkėjui – iki 3 egzempliorių.
Kas viduje?
Knyga atveria kelią į gyvą 1988–1990 m. istoriją – nuo pirmųjų susibūrimų iki lemtingų sprendimų.
Gimimas ir idėjos
Pradžios aplinkybės ir pagrindiniai veikėjai
Intelektualinės ištakos ir tikslai
Užkulisiai
Sprendimų kaina ir vidinės įtampos
Dienoraščių ir laiškų ištraukos
Gyvos nuotraukos
Unikalios to laikotarpio fotografijos
Retų dokumentų faksimilės
Mąstymas apie laisvę
Filosofinės įžvalgos apie atmintį
Tautos savivokos klausimai
Kodėl verta?
Istorinė vertė. Pirminiai šaltiniai ir liudininko balsas.
Skaitosi kaip romanas. Gyvas pasakojimas su aiškia dramaturgija.
Pagarba faktams. Be mitologizavimo ir nutylėjimų.
Kam skirta?
Kiekvienam lietuviui, kuriam rūpi Nepriklausomybė
Mokytojams, bibliotekoms, edukatoriams
Dovanai užsienio svečiams ir kolegoms
Ką tikrai rasi?
Trispalvę šilko juostelę
Daugiau nei 400 puslapių iliustruoto turinio
Autoriaus autografą numeruotame egzemplioriu
Įdomu, ar Arvydas Juozaitis, o gal kas nors kitas, parašys apie pirmuosius penkis Lietuvos nepriklausomybės metus? Apie mūsų laisvės pirmąjį penkmetį, kurio metu siautėte siautėjo megztos beretės, ultra patriotai. Kaip Lietuvos žmonių išrinktas Algirdas Mykolas Brazauskas nebuvo įleistas į Vilniaus katedrą, kaip dužo net dvieji Česlovo Juršėno akiniai, sprogo scenos ant kurių keletos valandų bėgyje turėjo užlipti Lietuvos darbo demokratinės partijos atstovai. Kaip buvo puolamas Tėvas Stanislovas, Justinas Marcinkevičius. Pastarasis buvo šmeižiamas du kartus, dar gyvas ir kai jau negalėjo apsiginti. Vienas politinės kairės atstovas, beje jau miręs, bet dar tada, mūsų laisvės metais, susitikimo su rinkėjais metu, ne tik, kad buvo aplietas neaiškios kilmės skysčiu, bet ir sulaikė tos jį užpuolusios, agresyvios moterėlės laiško, kuriame ji be užuolankų, rašė, kad tai buvo jos myžalai. Nors praėjo beveik 30 metų, bet mes dar neturime atsakymo. kas susprogdino tiltą per Bražuolės upelį, įvykdė teroro aktą, pasiųsdami bombikę „Lietuvos ryto” redakcijai, kas nužudė dviejų vaikų tėvą Jurą Abromavičių, po kieno priedanga veikė kraštutinių dešiniųjų organizacijos. Nors vienas ilgametis saugumietis jau senokai sakė, kad ten teisėsaugai senai nėra ką veikti, atsakymo visgi neturime. Keisčiausia buvo skaityti vieną iš „Lietuvos ryto” publikacijų, kurioje patyręs, jau kuris laikas kaip miręs, senas prokuratūros vilkas, samprotavo, kad lyg ir dar ne laikas tiesai, neva yra dar gyvų, kuriems tai gali pakenkti. „Mažeikių naftos” privatizavimo istorija vis dar su klaustukais. Kažkodėl bijoma garsiai įvardinti tuos, ar tą, kas pylė žibalą į violetinės Garliavos maištininkų laužą. Neištirta ir buvusio Kauno apygardos teismo pirmininko įsūnio Vaido Milinio nužudymo byla. Nejaugi, Marija Milinienė, taip ir neturės progos pažvelgti į akis savo sūnaus žudikams? Sunku pasakyti, kaip ten bus, bet panašu, kad viskas taip ir nueis į nežinią.
O kaip su „istorinė klaida”?
Vieno kagebisto ir eilėraščius skaito ir dainas dainuoja.Smagumėlis.
Norit gulagų.Nes rusonaciai organizuoja greit,čekistų likę ir yra ir Lietuvoje,
Tada žmonės tikėjo,bet pakliuvo į seno ožio pinklės, pasirodo laisvė turi šeimininkus,visa Lietuva išparduota, paprastas dirbantys žmogus skursta.
Zoofilas vėl.Ai ,Negavai..
O as puciu vis ruskiu propaganda tik nezinau ar ilgai.
O kokie žmonės yra tie „paprasti”? Esu taip pat dirbantis žmogus, bet ne verslininkas, ne valdininkas ir ne politikas. Visą gyvenimą dirbau samdomą darbą. Tačiau – ne prastą darbą, nes dėjau pastangas įgyti darbo rinkai reikalingą išsilavinimą bei parodyti, kad galiu dirbti geriau ir daugiau, nei vidutinis darbuotojas. Todėl anaiptol neskurstu ir plačiai naudojuosi savo bei šalies laisve. Tai ar aš „paprastas” ar „nepaprastas” žmogus?
Kaip ir graži buvo ta Sąjūdžio idėja, kol neprasidėjo valdžios dalybos. Nieko naujo, visos revoliucijos gimsta iš kilnių lozungų, o baigiasi kruvinomis tarpusavio rietenomis. Kaip sakė vienas Romos imperatorius, paskutinis iš Julijų, skaldyk ir valdyk. Todėl ir nereikia stebėtis, kad brolis lietuvis, brolį lietuvį, vatniku, ar konservatniku vadina. Labai jau netoli paėjome nuo tų laikų, kai net ir tamsiausias naktis nušviesdavo inkvizicijų laužai, o maldavimą pasigailėti nutraukdavo smūgis kardu.
Sąjūdyje buvo tik labai maža dalelė tautos. Dabar atrodo, kad visa tauta vieningai, drausmingai ir t.t. Tai nebuvo.
Matote, mielas/miela Pašnekove, bijau, kad sistemą, įmano pakeisti tik sistema. Kiekvienas iš mūsų turbūt svajojame įkurti pačią teisingiausią ir sąžiningiausią politinį judėjimą. Minčių ir idėjų per akis, trūksta tik vieno, pinigų. Žmoniškoji prigimtis, ji velniškai savanaudiška. Nežinau, kiek jums metų, bet jei apie keturiasdešimt, tai dar nuo tarybinių laikų turėtumėte atsiminti, tokį multiplikacinį filmuką pavadinimu „Drakonas”. Taip, taip, tą patį, kur kiekvienu kartu maištininkas žūva ir tegyvuoja Drakonas. Jei dar neteko jo matyti, paieškokite Youtube, 1961 metais Sojuzmultfilm, pagal Birmos liaudies pasaką sukurto multiplikacinio mini epo, jau minėtu pavadinimu. Vienintelis skirtumas ten, tarp pasakos ir realaus gyvenimo, kad pastaruoju atveju Muongtino nėra. Nepagalėkite dvidešimties minučių, labai gražiai tarybiniais laikais ekranizuotam, Pietryčių Azijos šedevrui.
O Jūsų nuomone, Pašnekove, tikrai labai gerbiu, ji nuoširdi.
Nereikia mums tu drakonu ziureti viskas einasi i gera puse,tik ruskiu propagandistai vis maiso kortas.
„Kruvinomis rietenomis”? Koks kraujas ir kur mūsuose liejasi, tarpusavyje rungiantis politiniams priešininkams? Gal nehiperbolizuokite, gerai? O ir Sąjūdžio laikais NEBUVO taip, kad visi dėl visko vieningai sutarė. Net dėl nepriklausomybės ir laisvės susigrąžinimo nebuvo vieningi (buvo juk visokių AMB stiliaus kalbų apie „,suverenitetą TSRS sudėtyje”), ką jau kalbėti apie išsilaisvinusios Lietuvos sąrangą. Visur ir visose demokratinėse šalyse buvo, yra ir bus skirtingų nuomonių apie tai, kokia turi būti socialinė-ekonominė šalies sąranga – tai neišvengiama. Klaida manyti, kad vienybė yra tada, kai visi galvoja vienodai – netgi pats siekis tokio uniforminio mąstymo yra pavojinga utopija. P.S.: ta frazė „divide et impera” priskiriama ne „paskutiniam iš Julijų”, bet pirmajam iš jų – Julijui Cezariui. Kuris oficialiai net nebuvo Romos imperatoriumi. O tą frazę jis esą ištaręs, kalbėdamas apie Galijos užkariavimą – taigi NE apie Romos respublikos valdymą.
Teisingai,kam tas sąjudis berupi,kai žmonės vatnikais pavirto.
Ar pats tik nebusi didysis vatnikas.
Nepatinka veidrodis, kad veidas kreivas? Jei vatnikas, tai ji vadinti kaip? Vagis yra vagis, paleistuvis yra paleistuvis, vatnikas yra vatnikas.
užaugo nauja karta, paveikta visokių vienadienių siegelių ir kitokių bukintojų. Neberūpi niekam nei kas tas sąjūdis buvo, nei kas ten vyko.
Nemeluok,rūpi.Tu hibride nespręsi už visus.Sovietine išgama .
Tiesa bus ar melas???
Koks protas ,o nežinai.