„Tikroje Sąjūdžio istorijoje“ bus daug netikėtumų

Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė 

Arvydas JUOZAITIS kadaise apie Sąjūdį buvo išsitaręs ir taip: jis gimė kaip moralinė opozicija politinei valdžiai, ir tai yra susiję su giliomis katalikybės tradicijomis. Šiandieniniams kultūrininkams, spekuliuojantiems Sąjūdžio vardu, jis norėtų priminti: nors šiuolaikinė naujoji banga taip pat turi moralinių priekaištų politinei valdžiai, tačiau skendi terpėje, kurioje vyrauja radikalus globalistinis liberalizmas, kur Lietuva – nebe likimo valstybė.

„Obuolio“ leidyklos išleistoje Sąjūdžio istorijos pirmojoje knygoje Arvydas Juozaitis apžvelgia jo ištakas ir įdirbį nuo 1987 metų rugpjūčio 23 dienos mitingo iki 1988 metų rugpjūčio „Roko maršo“. 

Nors knyga dar nepasiekusi prekystalių, tačiau jos populiarumas jau šiandien rekordinis –  ją užsisakė beveik du tūkstančiai skaitytojų. Intrigą augina ir tas faktas, kad 2023 metų spalį, minint LPS steigiamojo suvažiavimo 35-etį, dėl Sąjūdžio pirmeivio Arvydo Juozaičio liudijimų Vyriausioji valstybės archyvaro tarnyba užblokavo visą (daugelio autorių) virtualią parodą, parengtą Valstybės naujojo archyvo darbuotojų. 

Gruodžio 11 dieną Arvydo Juozaičio „Tikra Sąjūdžio istorija“ bus sutikta Vilniuje, toje pačioje Mokslų akademijos salėje, kur ir gimė Sąjūdis.

– Ruošiuosi tam įvykiui prisimindamas panašų jaudulį, išgyventą prieš 37 metus, prieš viešą akciją-paskaitą „Politinė kultūra ir Lietuva“, – sako Arvydas Juozaitis,  – ir vis pagalvoju: užkirs renginį ar neužkirs? Juk valstybės vardu jau sunaikino Sąjūdžio parodą, ir neseniai – vos prieš dvejus metus… Bet kažkas paguodė: gal prieš metus ir būtų užkirtę, dabar nedrįs… 

– Kiek laiko užtrukote rašydamas knygą?

– Kadangi tai nėra autobiografinis veikalas, o Sąjūdžio istorija, negalėjau remtis vien savo atsiminimais bei dienoraščiais, – tyrinėjau to meto spaudą, kalbėjausi su dešimtimis Sąjūdžio veikėjų, rinkau įvairiausius liudijimus, laiškus, siuntinėjau paklausimus daugeliui sąjūdiečių… Konkretus rašymas truko gerus metus. Baigiau rašyti ir atidaviau leidyklai rugsėjo pabaigoje. Išėjo 668 puslapių knyga, ji galėjo sutilpti ir į 400 puslapių, jei būtų pasirinktas smulkesnis šriftas ir didesnis formatas, bet man patinka, kad išleidžiama skaitymui patogesnė knyga.

– Pavadinote „tikra“ istorija, nors pagal aprėptį pretenduotų ir į tikrąją…

– Tai jau būtų pretenzija į gigantomaniją, nes aprėpti visko neįmanoma. Rašai tik tai, ką tikrai žinai, nieko neiškraipai. Galima būtų pavadinti „Paprastoji Sąjūdžio istorija“, bet ji juk nėra paprastoji.

– Bet ir negalėtume sakyti, jog tai grynai jūsiškė Sąjūdžio versija?

– Kiekvienas autorius neišvengiamai savo ženklu paženklina dokumentais pagrįstą pasakojimą, tiktai klausimas, kokia apimtimi, koks horizontas jo požiūrio, – aš stengiausi, kiek galima, žvelgti plačiau. Vienintelio, ko aš vengiau, – vadinamosios chronologijos, istoriografinės istorijos, fiksuojančios įvykius diena po dienos, rašiau temomis, datas ir įvykius rikiuodamas pagal jų svarbą.

Kai dabar skaitai įvairias istorijas, kur teigiama, kad „Sąjūdis nusprendė“, „Sąjūdis padarė“, į akis krenta gryniausia mitologija. Neviltis ima ypač skaitant Virgilijaus Čepaičio knygą „Su Sąjūdžiu už Lietuvą“ (2007 m.) Joje tiek netikslumų, sąmoningos netiesos, kad net baisoka. Autorius – ir liudininkas, ir net daugiausia parašęs, o prasimanymai ir netiesa virsta kaip iš gausybės rago.

 Pavyzdžiui, iškart galiu pasakyti, kad iki šiol visose Sąjūdžio istorijose visiškai nutylėta esmingiausia Estijos Liaudies fronto įtaka Lietuvos Atgimimui ir Lietuvos Sąjūdžiui. Yra neminimas ir Marto Tarmako, Liaudies fronto pasiuntinio, atvykimas į Vilnių 1988 liepos 1-2 dienomis, ir du mūsų Sąjūdžio būsimo (besimokančio) aktyvo susitikimai su juo Profsąjungų rūmuose. Martas dalijosi estų pasiekimais kelyje nepriklausomybės link, kai mums dar buvo aptemusios akys, kai visai nežinojome, ką turime daryti po pirmojo mitingo Gedimino aikštėje. Visose istorijose nutylima šios dviejų vakarų sueigos Profsąjungų rūmuose įtaka. O ji buvo milžiniška. Galima net sakyti, kad Sąjūdis susitelkė ant Tauro kalno (vietoje, kur nesėkmingai jau 100 metų statomi Tautos namai). Tiesa, Romualdas Ozolas savo dienoraščiuose liudija, kad pirmą vakarą jis ten buvo… be jokios naudos. Jis rašo, kad nieko nesupratęs. Ir nesupratęs, kodėl sulaukęs pirmojo Sąjūdžio istorijoje nušvilpimo. Likimas Kazimierai Prunskienei ir man lėmė pirmiesiems pamatyti milžinišką Estijos pažangą, palaikyti su Martu Tarmaku gyviausią ryšį – dėl to ryšio Martas atsirado Vilniuje.  

– Rinktinėje „Kelias į nepriklausomybę“ (2010 m.) R. Ozolas rašo apie jus: „Juozaitis grįžęs iš Estijos, kur ką tik įvyko didžiule Liaudies fronto manifestacija, buvo kaip ant sparnų: reikia baigti kalbas su valdžia, reikia imtis veiksmų“. Klaidinga manyti, kad mūsų Sąjūdis tarsi nusirašytas nuo estų?

–  Daug kas buvo tiesiog nusirašyta. Kai mudu su K. Prunskiene (jai įteikus man kvietimą) nuvykome į Taliną ir pamatėme birželio 17 dienos didžiąją pusantro šimto tūkstančių žmonių sueigą, netekome žado. Ir supratome, kokio lygio jau yra estų užmojis, kaip toli jie pažengę, jeigu jau sugeba įveikt valdžią. Jie išsireikalavo iš Maskvos pakeisti pirmąjį Estijos KP sekretorių jau birželio viduryje! Mes – spalį. Mes net LPS steigiamojo suvažiavimo eigą, net rezoliucijų skaičių nuo estų nusižiūrėjome. Praktiškai daug ką kopijavome nuo jų, kaip ir Suverenumo deklaraciją ir LTSR Konstitucijos pataisas lapkritį.

– Ir neišvengiamą flirtą su LKP CK?

– Čia jau kitas dalykas, flirtas truputį kitaip rutuliojosi. Jis ko, gero, būtų ir nepavykęs, bet R.Ozolas buvo didysis flirtuotojas, pagrindinis mūsų ryšininkas,  pats prisiėmęs šiuos įsipareigojimus. Apskritai, tuo metu niekas niekam įgaliojimų nesuteikdavo, – kiekvienas veikėme, kaip išmanėme ir kiek turėjome drąsos. Ozolas praktiškai atstovaudavo CK poziciją Sąjūdyje, kuri irgi buvo skilusi viduje, todėl knygoje randu vietos LKP CK „demokratiniam sparnui“, kuriam vadovavo L. Šepetys. O tas sparne siuvo baugus. Bijojo N.Mitkino, nuo kurios iš esmės LKP CK linija ir priklausė (priklausė LTV transliacijos, laikraščių, ELTOS pranešimai). Kai minėtoje sueigoje Profsąjungų rūmuose R.Ozolas sumanė atstovauti L.Šepečio baimei – baimei prieš N. Mitkiną, ir ėmė pastarąjį ginti, susirinkusi tūkstantinė salė nuščiuvo. Ryžtingiausieji palydėjo tą gynimą švilpimu. Viskas vaizdo juostoje užfiksuota (Sąjūdžio operatorės Laimos Pangonytės). Pamanyti reikia: prieš savaitę (1988 birželio 24 dieną) Gedimino aikštės mitinge Vytautas Petkevičius jau buvo perskaitęs mano jam įduotą Mokslų akademijos rezoliuciją, smerkiančią Mitkiną ir reikalaujančią jo atstatydinimo, o čia  R.Ozolas sako: „Gyvensime su draugu Mitkinu, spręsime socializmo statybos klausimus“ (tiksli citata). Ozolas tarsi ėjo atbulomis: nevertino „Sąjūdžio žinių“, nevertino „Roko maršo“. Viskas jam atrodė pernelyg drąsu, jam atrodė, kad mes per daug skubame, nors mes ir taip buvome atsilikę nuo estų, kaip sakydavome, šviesmečiu. Reikia įsidėmėti esminį lūžį: – birželio 19-ją, pirmojo Gedimino aikštės mitingo išvakarėse, kai savavališkai organizuotame pikete paskelbiau, kad kviečiame partijos atstovus į Gedimino aikštę, Ozolas jau buvo susitaręs dėl uždaro LPS vyresniojo „elito“ ir LKP partinės delegacijos į Maskvą atstovų susitikimo. Tai prilygo sprogimui: mes, jaunimas, penkiese (Songaila, Medalinskas, Skučas, Vaišvila ir, tiesa, tada prisijungė Tomkus), be iniciatyvinės grupės daugumos pritarimo, praktiškai tiesiu smūgiu pramušėm sieną.  Ozolas savo dienoraščiuose tai pavadino „Juozaičio kiaulyste“, nes jo planas žlugo. Ir ką gi? Tai, kas prieš dvi dienas buvo visiškai neįmanoma, tapo tikrove: kompartija nurijo karčiausią piliulę (kartu su Ozolu), nusileido ir mus visus in corpore, išvakarėse, t.y. 23 birželio pakvietė net į CK rūmus, išklausė, koks bus scenarijus. Ir įvyko neįtikėtina: pirmąsyk po karo tauta išsivedė partiją į aikštę. Beje, to mitingo scenarijų su Ozolu praktiškai sudarėm dviese.

Beje teisybė tokia: pirmieji trys mitingai, Sąjūdžiui diktuojant, autorystę vis dėlto dalijosi su LKP CK (1988 06 24, 1988 08 09 ir 1988 08 23). Be tos jėgos jie būtų buvę nereikalingi, o ir neįmanomi. 

– Regis, jūsų knyga šiek tiek nuvainikuoja Ozolą?

–  Gal tik pačioje pradžioje. Juk Ozolas visuose savo raštuose nutyli, kaip, numojęs ranka, išėjo iš Sąjūdžio steigiamojo susirinkimo. Šį epizodą jis yra užmaskavęs ir savo dienoraščiuose, nemini jo ir po 20 metų  publikacijoje „Nepriklausomybės sąsiuviniuose“. Bet! Per daug buvo liudininkų, mačiusių jo dingimą. Ir štai nuo slenksčio į Gedimino prospektą jį sugrąžino Alfonsas Brazas. Ozolas visą vasarą ir net rudenį, nematęs ir nesupratęs estų, prilaikė mus, stabdė… Bet reikia pabrėžti vieną gerą ir ypatingą jo būdo savybę: jis mokėdavo prisitaikyti prie pakitusio veiksmo. Jeigu, žiūrėk, viskas pasisuka ne pagal jo scenarijų, jis prisitaiko. Ir tik vienu ypatingu atveju jis neprisitaikė – bandydamas palikti steigiamąjį susirinkimą. Bet iš to padarė rimtas išvadas.

Rašydamas šią knygą vis mačiau paantraštę : gyvenimo vaizdai pagal Vaižgantą. Gyvo gyvenimo. Kur pats Sąjūdis – skirtingiausių interesų,vidinės įtampos židinys.  Juk labai skirtingi žmonės buvo įsitraukę. Ir kompartijos nariai su visomis privilegijomis, ir privilegijuoti rašytojai, dailininkai, kinematografininkai, kuriems nebuvo lengva eiti prieš tuos, kurie privilegijomis juos pačius apdalijo. Todėl reikia pasakyti pagaliau: Sąjūdžio stumiamoji jėga buvome mes, jaunimo sparnas, mes – energijos, naujovių ir proto šaltinis (visi su aukštaisiais mokslais ir net disertacijomis). Pavyzdžiui, cituoju savo politinius dienoraščius, kuriuos  pradėjau rašyti jau 1983 metais, o jie prasideda refrenu: „Politika – pernelyg rimtas dalykas, kad joje funkcionuotų vien bailiai ir niekšai“. Praktiškai penkerius  metus ruošiausi tokiam veiksmui. Mano aplinka irgi buvo gerokai pasiruošusi, brandino protingą valią veikti kokius penkerius metus, laukdama tinkamo momento. Ir tada gimė mūsų Sąjūdžio penketukas, kurį minėjau (Tomkus, Kaušpėdas, Pečiulis ir Radžvilas į jį neįėjo.) Ir mes veikėme labai darniai, pirmus žingsnius žengėme viena koja.  

– Ar jūsų istorija neprieštarauja  Vytauto Landsbergio istorijos versijai, įkūnytai Sergejaus Loznicos filme „Sugriauti imperiją? 

– Tik tiek galiu pasakyti: šis filmas yra mitologinis kūrinys, net nenoriu apie jį šnekėti.

– Tąsyk paklausiu apie kitą Sąjūdžio didvyrį Vytautą Petkevičių. Sąjūdis padarė jį didvyriu, Sąjūdis jį ir sunaikino?

–  Petkevičius pats save susinaikino, tą reikėjo parodyti ir knygoje. Žmogaus charakteris yra jo biografija; tai graikiškas žmogaus apibrėžimas. Rašytojų sąjungoje sakydavo, kad Petkevičiui negalima patikėti jokios valdžios, nes jis ją paverčia viską griaunančią diktatūra; Romas Gudaitis yra tai paliudijęs. Jo liudijimus irgi įtraukiau į knygą. Petkevičius puikiai atliko savo vaidmenį, sutikęs pirmajame mitinge perskaityti antrąjį LKP sekretorių Mitkiną smerkiantį tekstą,  t.y., Mokslų akademijos kolektyvo rezoliuciją. Petkevičiui, tuo metu jau gana gerai žinomam rašytojui ir publicistui, šis atvejis pridūrė populiarumo, pagerino jo įvaizdį. Bet… Bet jo skandalingas charakteris ypač atsiskleidė LPS Steigiamajame suvažiavime, ir jis žlugo: balsuojant delegatams liko 10-e vietoje. Tai daug ką pasako. Po to liko agonija –  Petkevičius agresyviai pradėjo eiti prieš bendrai ir sunkiai suformuotą Sąjūdžio politinę liniją. 

– Baigiant apie didvyrius: ar Sąjūdis Vytautą Landsbergį iškėlė į viršūnes, ar ilgainiui tai padarė konservatorių  partija?

– Vargu ar galima vadint jį didvyriu. Jo pakylėjimo pradžia labai aiški -1988 metų rugpjūčio 23 dienos mitingas, 49-osios Molotovo-Ribentropo pakto metinės. Jas plačiai minėti gautas leidimas po TSKP CK sekretoriaus Jakovlevo apsilankymo Vilniuje. Pažadėta net pasaka – LTV transliacija (įrašas). Šias dovanas išgirdome tarsi „neutraliai“- Vilniaus valdžios viršūnėse (iš Vilniaus vadovų A. Vileikio ir K. Zalecko). Išgirdome ir sąlygas: tai galėtų būti „sueiga“, ne mitingas; antra, Laisvės Lygos atstovų negali būti net arti tribūnos; trečia, sueigos vedėju pageidautinas Vytautas Landsbergis (nebe Petkevičius, ne Ozolas ir tuo labiau ne Juozaitis). Pagaliau ant scenos pakils LKP ideologijos sekretorius Lionginas Šepetys su geru „respublikos vadovybės“ būriu. Štai taip.

Ir tada niekas, o niekas iš LPS Iniciatyvinės grupės narių nė nepaklausė, o kodėl Landsbergis? Juk dovanos pabiro iš gausybės rago: didžiausia arena ir milijoninė auditorija – LTV! O juk mes geidėme tik Gedimino aikštės (yra LPS iniciatyvinės grupės pareiškimas) bei pasivaikščiojimų miestų gatvėmis. 

Nebūta sandėrio? Atsisakyta Petkevičiaus ir Ozolo? Šiaip ar taip, tos Molotovo-Ribentropo sueigos išvakarėse, rugpjūčio 21 d. LKP CK patenkino ir Ozolą. Kelis mėnesius LKP CK gulėjęs jo prašymas leisti „Atgimimą“ pagaliau patenkinamas. Sąjūdžio savaitraštis leistas, nes žinota, kas jam vadovaus. Ir šitai ūmai padeda Ozolui – jis šauna į viršų, Steigiamajame suvažiavime balsais įveikdamas Landsbergį, kurį dar įveikė ir Prunskienė. Bet, kaip žinome, pastarasis pralaimėjimą įveikia kitu būdu – ima dominuoti spaudos konferencijose, kurioms vadovauja Algimantas Čekuolis. O dėl Čekuolio? Polišinelio paslaptis žinoma: 2014 metais jis pats (portaluose „Delfi“, „Alfa“) prisipažino apie savo ryšius su GRU, Sovietų Sąjungos gynybos ministerijos žvalgyba.

– Ar aptariate knygoje rezonansą, kurį sukėlė jūsų programinė kalba, pasakyta 1988 metų balandžio 20 dieną Dailininkų sąjungoje?

– Negalėjau jos neaptarti, nes ji labai daug lėmė. Knygoje yra atskira vigilija, ji pavadinta „Balandžio tezės“. Šiai manifesto akcijai ruošiausi labai kruopščiai. „Balandžio tezių“ tekstas tapo masiniu, ėjo per rankų rankas, jis daug ką paskatino veikti, o idėjos tapo ir  ideologine Sąjūdžio platforma iki pat Steigiamojo suvažiavimo. Perskaityta per „Amerikos balso“ radiją, paskaita pasiekė šimtus tūkstančius žmonių. Ozolo dienoraščiuose šiuo atžvilgiu gana teisingai viskas aprašyta. Bet nei Ozolas, nei kiti negalėjo žinoti, kad aš turėjau „antrininką“. Buvau numatęs, kad tuo atveju, jeigu man nebūtų lemta tą dieną kalbėti Dailininkų sąjungoje  (būčiau partrenktas gatvėje ar pan.),  geriausias to meto mano draugas šviesaus atminimo istorikas Vytautas Berenis būtų išėjęs ir paskaitęs pranešimą vietoj manęs. Abu galvojome, kad ilgiau delsti nebegalima, reikia kirsti komunizmui Lietuvoje mirtiną smūgį: ne laisvės šūkiais, o proto peiliu rėžti tiesiai ir viešai: esi Lietuvos okupantas. 

– Jums leidus, pacituosiu iš  jūsų tezių: „Politiškai bejėgė tauta yra pasmerkta sekliam kultūriniam gyvenimui, nes giliausi būtiškieji visuomenės sąmonės klodai yra nuolat sekinami arba pasisavinami išorinių jėgų. Ilgainiui tokia tauta praranda savigarbą ir garbę“… Kaip užbaigtumėte šia mintį šiandien?

– Praradusi savigarbą ir garbę, galiausiai praranda ir gyvybę, – ji sunyksta… 

– Galbūt tos gyvybės pranašas yra kultūrininkų banga, turinti pretenzijų pakartoti Sąjūdį?

–  Aktyvumas, žinoma, gerai, bet abejotina, ar toji banga tikra, lietuviškai-valstybiška, ar ji remiasi lietuvių kalba ir lietuvių kultūros pagrindais? Ar ji nekilo iš išgąsčio, kad radikalaus liberalizmo projektai nebebus taip dosniai finansuojami, kaip anksčiau? Jeigu Kultūros asamblėjos pozicija būtų nukreipta į valstybės gyvybinių jėgų gausinimą, o ne keistą „laisvę“,  judėjimas galėtų vadintis kažkelintuoju sąjūdžiu (šalia Blaivybės, Knygnešių, Laisvės kovų ir kt. sąjūdžių). Bet argi galima pakartoti šventą mūsų istorijai  1988-1991 metų Sąjūdį? Negalima.

Nuoroda į tai, kaip spaustuvėje gimė knyga: https://failiem.lv/u/5b684gnsge

Nuoroda į „Respublikos“ tekstą:

https://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/ziniasklaida/penktadienio-vakaro-ziniose-skaitykite-arvydas-juozaitis—tikroje-sajudzio-istorijoje-daug-netiketumu