Artėjant gražiausioms metų šventėms – Šventoms Kalėdoms ir Naujiesiems metams – miestuose, kaimuose, namuose vyksta lenktynės, kas gražiau pasipuoš, kas daugiau lempučių užžiebs, kas nupirks gražiausias ar brangiausias dovanas artimiesiems. Prieššventinis laikotarpis tęsiasi taip ilgai, kad, rodos, Kalėdos prasideda jau lapkričio vidury. Parduotuvių vitrinos, vos Vėlinių žvakėms užgesus, kviečia įsigyti kalėdinių žaisliukų, lempučių, blizgučių, net šventiškai supakuotų saldainių, lyg juos nusipirkę saugotume iki Kalėdų.
Skubėdami „pagauti“ akcijas, papuošti balkoną gražiau nei kaimynas, pamirštame, kad Šv. Kalėdos – tik gruodžio pabaigoje, o neretai šis taip anksti prasidėjęs, anot tūlo žmogelio, „šventinis maratonas“ taip išvargina, kad apima noras, jog jis kuo greičiau baigtųsi.
Visas šis beprotiškas laikotarpis, kuomet ant kiekvieno kampo girdime „Jingle Bells“ ar „Merry Christmas“, vis dėlto turėtų būti susikaupimo, rimties, dvasinio apsivalymo metas. Jei mūsų seneliai eglutę pasipuošdavo Kūčių vakarą, tai mes tai darome dar gruodžio vidury, o gal – net ir pradžioje. Gerai tai ar blogai, spręsti kiekvienam, tačiau krikščioniškame pasaulyje Šv. Kalėdų laukimo esmė ne tokia: ne gausios dovanos, žėrintys žaisliukai, kuo prašmatnesnė eglė miesto centre ar neišpasakytai brangūs fejerverkai, kurie kas antram vis tiek neįtiks, o būtent susikaupimas.
Pastaruoju metu Adventą suprantame kaip dovanų pirkimo laikotarpį. O juk iš tiesų tai Jėzaus gimimo laukimas, išvertus iš lotynų kalbos, šio žodžio reikšmė – Atėjimas. Kartu šis laukimas būdavo ir mistiškas, paslaptingas laikas. Tikėta, kad šiuo metu tamsoje pasirodo dvasios, kurios nori pakenkti žmonėms, gyvuliams, pasėliams, todėl namus reikdavo ypatingai saugoti, nepalikti atidarytų durų.
Per Adventą žmonės nesilinksmindavo, stengdavosi eiti gulti iki vidurnakčio, vengdavo dirbti kai kuriuos darbus, ypač tuos, kurie keldavo daug triukšmo. Buvo tradicija iki Šv. Kalėdų grąžinti visas skolas, atsiprašyti, o vienas pagrindinių Advento akcentų, kurio, tikėtina, laikomasi ir šiandien, – pasninkavimas, kuomet penktadieniais draudžiama valgyti patiekalus iš mėsos. Beje, kai kur teigiama, kad senovės lietuviai pasninkaudavo tris kartus per savaitę: trečiadieniais, penktadieniais ir sekmadieniais.
Įdomios buvo ir kitos tradicijos, pavyzdžiui, Advento burtai. Netekėjusioms merginoms buvo svarbu sužinoti, ar pavyks kitais metais tapti jaunamarte, o ūkininkams – ar bus derlingi ateinantieji metai. Svarbu buvo nuspėti ir kitų metų orus.
Tradicijos, kurios gyvos šiandien, – tai Advento vainikas bei kalendorius. Vainiką, nusižiūrėję nuo amerikietiškų filmų, dažniausiai kabiname ant durų, tačiau anksčiau buvo daroma kitaip – į iš eglės ar pušies šakų nupintą būtinai apvalios formos vainikėlį būdavo įstatomos keturios žvakės, kurias po vieną, kiekvieną advento sekmadienį, uždegdavo susirinkusi visa šeima. Spėjama, kad 1839 metais pirmąjį Advento vainiką nupynė evangelikų pastorius Johanas Hinrichas Vichernas.
O kalendoriai, atsiradę palyginti neseniai, tik apie XIX – XX amžių, – tikras vaikų džiaugsmas, kuris, beje, niekaip nesusijęs su krikščionybe. Kalendorius mažieji kartu su tėveliais pasigamina patys, jų apstu bet kokioje parduotuvėje. Advento kalendoriaus esmė – visą Advento laikotarpį iki Šv. Kalėdų kasdien atverti po langelį, atidaryti po dėžutę ar maišiuką, kuriame slepiasi saldumynas, dovanėlė, palinkėjimas ar bet kas, ką ten sugalvosite paslėpti.
Tad dabartyje likusios tradicijos – sakyčiau, tik „linksmoji dalis“. Bet gal kitaip būti ir nebegali? Gal – ir nebereikia? Turbūt keistai atrodytų mergina, mėginanti vašku išsiburti, ar kitąmet pavyks ištekėti. Ko gero, paprasčiau būtų paklausti šalia sėdinčio mylimojo, kada pagaliau ves. Ar stebėti gamtos ženklus, mėginant...
Šis turinys yra matomas tik registruotiems anyksta.lt vartotojams, įsigijus portalo naujienų prenumeratą.
Portalo anyksta.lt naujienų prenumeratą galite įsigyti čia.
Jau esate prisiregistravęs? Prisijunkite:
Kam tas vaškas į pimpulį ji karšta reikia suleisti savajam