Vaikystėje pradinių klasių mokytoja žaisdavo „mokyklą”

Anykščių Antano Baranausko pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Daiva Guobužienė pernai buvo nominuota tapti Geriausia Anykščių rajono mokytoja.

Šiam konkursui jos kandidatūrą pasiūlė jos mokomų vaikų tėvai.
Jau 33-ejus metus pedagoginį darbą dirbanti anykštėnė prisipažino, kad dėl koronaviruso pandemijos mokyklose įvedus nuotolinį mokymąsi ji labiausiai pasiilgsta artimo ryšio su moksleiviais.

D.Guobužienė pasakojo, kad tapti mokytoja ji nuspendė pati būdama dar moksleive.
„Didžiulis pavyzdys buvo pradinių klasių mokytoja, kuri kiekvieną dieną dalijosi gerumu, pakantumu, nuoširdumu. Ji savo pavyzdžiu skatino siekti svajonių, išsikelti tikslus. Vaikystėje žaisdavome „mokyklą“. Labai patikdavo taisyti draugių rašto darbus. Visada žinojau, kad noriu dirbti su mažais vaikais. Tad, kai baigiau vidurinę mokyklą, nesudvejojau dėl pasirinkimo. Žinojau, kokio dalyko mokytoja būsiu”, – sakė ji.
Darbo metai mokykloje bėga labai greitai, tad nenuostabu, kad pasiteiravus, kiek jų jau pralėkė mokant vaikus, mokytojai D.Guobužienei teko net ir paskaičiuoti.
„O… teks paskaičiuoti. Jau 33 – eji metai. Savo, kaip mokytojos, kelią pradėjau Krekenavoje – mažame Panevėžio rajono miestelyje. Baigusi studijas, gavau paskyrimą į Panevėžio rajoną. Sukūrus šeimą ir gimus pirmagimiui, persikėlėme gyventi į Anykščius. Porą metų esu dirbusi tuometėje Svėdasų Juozo Tumo Vaižganto vidurinėje mokykloje. Pavadavau technologijų mokytoją. Ilgiausias mano darbo kelias – Anykščių Antano Baranausko pagrindinėje mokykloje. Šioje mokykloje dirbu nuo 1997 metų“, – tęsė D.Guobužienė.
Pašnekovė pasakojo, kad pirmoji jos pamoka buvo Rugsėjo 1-osios šventė.
„Tą dieną į klasę atėjo ne tik būsimieji 24 mano mokinukai ( nemaža jų dalis buvo šešiamečiai), bet ir jų tėveliai. Pačios pamokos nepamenu. Tik žinau, kad labai jai ruošiausi. Norėjosi, kad ta diena būtų įsimintina. Tą dieną grįžau iš mokyklos nešina didžiuliu glėbiu įvairiaspalvių kardelių. Todėl ir dabar man šios gėlės primena mano pirmąją dieną mokykloje”, – maloniais prisiminimais dalijosi mokytoja D.Guobužienė.
Pasiteiravus, kas jai teikia daugiausia džiaugsmo ir motyvacijos dirbant mokytoja, D.Guobužienė sakė: „Manau, kad pats didžiausias džiaugsmas – tai mano mokiniai. Buvę ir esantys. Man patinka tai, ką dirbu, patinka būti tarp vaikų, patinka būti reikalinga. Spindinčios mokinių akys, nuoširdūs pokalbiai, apkabinimai, patarimai, matoma pažanga ir rezultatai ir yra ta kibirkštėlė, kuri motyvuoja darbui.”
Anykščių rajono savivaldybės Geriausio Anykščių rajono mokytojo konkursui pasiūlyta mokytoja D.Guobužienė įvardijo, koks, jos manymu, turi būti geras mokytojas.
„Visada vertinau mokytojo reiklumą, teisingumą, mokėjimą suprasti mokinį ir kalbėtis su juo paprastai, kasdieniškai. Mokytojas turi būti kūrybingas, geras savo dalyko žinovas. Labai atsakingas. Kai pati mokiausi, mokykloje buvo visokių mokytojų. Tarp jų buvo tikrų autoritetų, iš kurių galėtų kiekvienas pasimokyti. Tokius mokytojus labiausiai prisimenu”, – sakė ji.
Mokytoja D.Guobužienė prisipažino, kad dirbti naujomis sąlygomis, prasidėjus koronaviruso pandemijai, iš pradžių nebuvo lengva.
„Sunkiau buvo pirmojo karantino metu. Nes tai buvo visiškai nauja patirtis, kėlusi iššūkius, kaip suprantamai perteikti naują medžiagą mokiniui, kaip gauti grįžtamąjį ryšį ir daugelį kitų klausimų. Teko daug naujo išmokti. Bet tai irgi buvo įdomu. Stebėjausi, kad tiek daug išmokau. Dabar nuotolinis mokymas jau nebeatrodo joks siaubas. Tiesiog tai labai ilgas laikas prie kompiuterio: pamokos per ZOOM, pasiruošimas pamokoms, mokinių darbų taisymas, laikas konsultacijoms ir daug kitų veiklų. Labiausiai stinga artimo ryšio su mokiniais. Mokykloje gali stebėti, su kokia nuotaika ateina tavo mokiniai, gali juos pašnekinti, pajuokauti. Juk ne tik pamokų, bet ir pertraukų metu būname kartu. Dabar pašnekesius riboja laikas”, – kalbėjo ji.
Mokytoja D.Guobužienė dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose projektuose.
„Teko lankytis Rumunijos, Turkijos, Ispanijos mokyklose. Patį didžiausią įspūdį paliko Ispanijos San Bartolome pradinės mokyklos ugdomosios veiklos. Man, kaip pradinių klasių mokytojai, buvo labai įdomu stebėti pradinių klasių mokinių ugdymo procesą. Šioje mokykloje ypatingas dėmesys kreipiamas į ugdymo organizavimą lauke, netradicinių erdvių išnaudojimą ugdymui, vaikų kūrybiškumo skatinimui. Šioje mokykloje mokosi daug emigrantų vaikų. Labai džiugino mokinių šilti tarpusavio santykiai, gebėjimas pasidžiaugti kiekviena mokinio sėkme. Buvo malonu šioje mokykloje sutikti ir dvi lietuvaites – Korneliją ir Lukreciją, kurios gimė Ispanijoje, emigrantų iš Lietuvos šeimoje”, – prisiminimais dalijosi D.Guobužienė.
Mokytoja D.Guobužienė yra įvairių Anykščių Antano Baranausko pagrindinėje mokykloje vykstančių švenčių bei renginių organizatorė.
Mūsų mokykloje daug švenčių jau tapo tradicinėmis. Į jas susirenka nemažas būrys mokinių ir jų tėvelių. Visai nesunku sukviesti tėvelius. Tos akimirkos, praleistos kartu, labai įsimintinos. Vaikai laukia tų švenčių. Aišku, pradžioje reikia parodyti iniciatyvą. Tėveliai visada išgirsta. Vėliau atsiranda tėvelių, kurie pateikia įvairių pasiūlymų, kaip smagiai ir turiningai praleisti laiką. Pasikalbame, suderiname visiems patogų laiką ir – pirmyn… Juk kartu praleistas laikas – didelė vertybė. Taip stiprėja mūsų klasės kolektyvas, gerėja tarpusavio santykiai. Su šios klasės mokiniais ir tėveliais organizavome žygius pėsčiomis, plaukėme baidarėmis, važiavome dviračiais, slidinėjimo ant Kalitos kalno, vykome į Kauno muzikinį teatrą, vaidinome. Daug buvo suplanuota…Norėjosi išnaudoti paskutinius mūsų bendro buvimo metus. Bet planus teko pakeisti dėl esamos situacijos”, – kiek nusiminusi kalbėjo ji.
Pasiteiravus, kokią ji matanti Lietuvos mokyklų ateitį, mokytoja D.Guobužienė sakė:
„Švietimo sistema mažais, bet užtikrintais žingsneliais juda į priekį. Renovuojamos ugdymo įstaigos, modernizuojami kabinetai, kuriamos netradicinės erdvės. Mokiniams suteikiama daugiau laisvės rinktis. Ugdymo turinys nuolatos tobulinamas. Mokyklos ,,išmanėja”. Manau, kad šiuo metu labai svarbu nesustoti. Semtis gerosios patirties iš savo ir užsienio kolegų, dalytis žiniomis su kitais.
Labai norėtųsi tikėti, kad į mokyklas ateis dirbti daugiau jaunimo. Jaunimo, kuris savo darbą dirbs iš pašaukimo.”