Valdininkų aistra kelionėms neblėsta ir dabartinės kadencijos savivaldybėje. Viena grupelė sugrįžo iš Sakartvelo, kita išvyko į Slovėniją, trečia – į Latviją. Kažkas suskaičiavo, kad savivaldybė ir jos įstaigos yra pasirašiusios dvidešimt bendradarbiavimo sutarčių su užsienio partneriais. O jeigu susitarei ir dar parašą padėjai, juk neatsisakysi, kai kviečia. Atsidėkodamas negi neišruoši puotos iš svečios šalies atvykusiai delegacijai į Anykščius, jei ten tau nepasišiukšlino… Na, o koks tikslas, kokia nauda iš tokių kelionių, negi svarbu!? Pavyzdžių esama pačių įvairiausių. Į tolimąją šalį išskrenda gausi grupė valdininkų, kurių tikslas – iš gėlyčių ir žolelių išdėlioti „picą“. Kiti komandiruotieji, apmokami keliauninkai, du tūkstančius kilometrų skrenda pamatyti lėtą miestą, dar kiti – paragauti gruziniško vyno ir paaiškinti vietos bendruomenei, kad jų Užsienio agentų įstatymas yra blogis.
Vienu iš man pateiktų užduočių, vykstant į stažuotę Vokietijoje, buvo pristatyti Anykščius ir pasiūlyti bendradarbiauti su Germersheimo savivaldybe. Neseniai atgavome Nepriklausomybę, tad norėjosi pamatyti kitokį pasaulį, sužinoti, kokiu principu dirba laisvo pasaulio žmonės, ir kokiais resursais grindžiami jų pasiekimai. Lig šiol turėjome pasirašę bendradarbiavimo sutartis su Latvijos Madonos ir Baltarusijos Mogiliovo rajonais.
Germersheimo rajono vadovams papasakojau apie mūsų kraštą, išdėsčiau siekius, pasiūliau apsvarstyti galimybę suartėti. Atsakymas buvo neigiamas. Priežastimi jų meras įvardino tai, jog sutartį jie jau turi su Strasbūro (Prancūzija) regionu. Juos sieja gilūs istoriniai ir kultūriniai ryšiai. Tai pasienio savivaldybės, labai artimos viena kitai ir ekonominiu požiūriu. Vienos ir kitos savivaldybės teritorijos šimtmečių bėgyje dėl karų ir įvairių susitarimų ėjo iš rankų į rankas. Tad gyventojų nacionalinė sudėtis, kalba ir gyvenimo įpročiai labai panašūs. Strasbūre laisvai susikalbėjome vokiškai, o iš ten atvykę žmonės kalba ir viena, ir kita kalba. Logiška ir praktiška priežastis bendradarbiauti. Daugiau partnerių savivaldybė neieško. Tačiau abipusiai naudingi partnerystės ryšiai sieja jų verslininkus po visą pasaulį. Tuo tarpu valdiškos įstaigos nesišvaisto nei laiku, nei pinigais, nei kitokiais resursais, nematydamos tam prasmės ar naudos. Šį pavyzdį pateikiau ne dėl to, kad pasigirčiau, o siekdamas paryškinti vakarietišką mąstymą bei valdžios atsakomybės supratimą. O ir privačiai bendraudamas atnešiau rajonui daug naudos.
Mūsų valdžios pozicija šiame kontekste verčia kilstelti antakį. Turim suprasti, jog pramogos negali būti tarptautinio bendradarbiavimo tikslu, o sutartis – priedanga biudžeto pinigus naudoti valdininkų turizmui.
Eiti per kiemus ir švęsti po kelias dienas – sovietinės kultūros palikimas. Apmaudu, kad kova su valdžios privilegijomis, pradėta Sąjūdžio laikais, išblėso, ir rezultatas artėja prie nulio.
Man rūpėtų žinoti, kokius bendradarbiavimo vaisius per dvidešimt metų skina dvidešimt subjektų pagal kiekvieną sutartį. Kiek investicijų atkeliavo į rajoną partnerystės dėka, kiek sukurta bendrų verslo įmonių, įgyvendinta projektų, parengta programų, sukurta darbo vietų ir t. t.
Tarybos posėdyje Dominykas Puzinas piktinosi tvarka, kai vieniems valdžios atstovams, politikams sudaromos sąlygos pakeliauti, o kiti lieka už borto. Tuo leisdamas suprasti, jog ne visiems leidžiama papramogauti už valdiškus pinigus. O kodėl minėtam ar kitam politikui nepasikapstyti gyliau, t. y. pasidomėti tokių sutarčių tikslingumu ir reikalingumu. Kokia vertė sukuriama iš vieno ar kito bendradarbiavimo projekto? Gal bent dalis lėšų rastų tinkamesnį ir efektyvesnį panaudojimą. Mano manymu, būtent tokia Tarybos nario veikla būtų logiška ir prasminga.
Kita vertus, yra gerų patirčių ir Lietuvoje. Daugiau pusės savivaldybių demonstruoja aukštesnius socialinius, ekonominius, švietimo, sveikatos apsaugos, gyventojų gerovės rezultatus. Panorai suprasti, kaip pritraukti investicijas, – važiuok į Molėtus, sieki pamatyti, kaip tvarkosi miestas, – į Kupiškį, o kokiu būdu žmonės uždirba daugiau, – varyk į Ukmergę. Galima pavažiuoti ir už keturiasdešimties kilometrų ribos, betgi nereikės baladotis už tūkstančio ar dviejų.
Dar ne kartą lankiausi pas bičiuliais tapusius vokiečius, tačiau savo laiku ir už savus pinigus. Niekas nei pusės žodžio nepasakys, jei meras nuskris į Italiją kalnų pažiūrėti, o pavaduotojas – į Škotiją ar Olandiją gyvulių padaboti atostogų metu, savo lėšomis nusipirks bilietą, apsimokės viešbučio ir maitinimo paslaugas.
Tad Tarybos narys Dominykas teisus – reikia daryti tvarką. Tik neapsiribojant delegacijų kelionėms formavimo principų tobulinimu. Valdžios pareiga – džiuginti žmones, o ne pačiai džiaugtis.
