Tradicinės Užgavėnės šį antradienį Anykščių rajone buvo švenčiamos netradiciškai. Persirengėliai iš kiemų vijo žiemą, kurios šiemet nebuvo nė kvapo. O ši niekur trauktis net negalvoja – net ir vejama, penktadienį sugrįžo žarstydama sniegą…
Miesto centre plaikstėsi ugnis
Anykščių miesto centras skendo dūmuose, tačiau ugniagesių automobilių sirenų nebuvo girdėti.
Švenčiant Užgavėnes, šalia Anykščių kultūros centro padegtas Gavėnas. Tuoj po 17 valandos miesto centre pasklido tirštų dūmų debesys, o jiems išsisklaidžius, stojosi didžiulis ugnies stulpas.
Gavėnas buvo deginamas visai šalia renovuoto kultūros centro, aikštėje. Ar iš miesto vejant žiemą buvo laikomasi priešgaisrinės saugos reikalavimų, galima buvo ir suabejoti.
Priminsime, kad laužai turėtų būti nutolę per 30 metrų nuo bet kokio pastato. Ugniagesių teigimu, saugiai kūrenti laužą mieste beveik neįmanoma.
Gavėną Anykščiuose planuota sudeginti dar šeštadienį, tačiau tądien siautė stiprus vėjas, lijo lietus, todėl tokios minties atsisakyta.
Šėlionės Vaižganto krašte
Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyriaus Užgavėnių laužas tradiciškai suliepsnodavo aikštėje prie kultūros namų. O nuo praėjusių metų žiema buvo vejama parkelyje, šalia medžiotojams priklausančios būstinės Kunigiškių kaime, kur kolūkmečiu veikė dispečerinė. Atsisveikinti su atsibodusia, nors ir nešalta besniege žiema, pasitikti pavasario visi vasario 25-osios vidurdienį vėlgi susirinko į šį parkelį. Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyriaus padalinio vadovei Aldonai Bagdonienei Užgavėnių renginį „Šalta žiema šalin aina“ padėjo organizuoti visai neseniai įsikūrusi Vaižganto krašto bendruomenė, vadovaujama Kunigiškių seniūnaitijos seniūnaičio Prano Maišelio.
Gausiai susirinkus įvairiausiomis kaukėmis pasidabinusiems, visokiais personažais pavirtusiems Vaitkūnų, Kunigiškių, Gudonių ir kitų vietų gyventojams, pradėjus čirškėti kepamiems blynams, renginio organizatorė Aldona Bagdonienė priminė tradicijas. Per Užgavėnes pilvas turi būti kietesnis už kaktą, reikia daug, riebiai ir gausiai valgyti. Vyko fotosesija „Išsišiepk!”, simbolinio blyno mėtymo varžybos. Surašę ant popieriaus lapelių savo ydas, kurių norėtų atsikratyti, dalyviai juos sumetė į laužą, kuriame supleškėjo ir Gavėnas.
Maloni staigmena buvo Svėdasų seniūnijos seniūno Sauliaus Rasalo dalyvavimas renginyje, į kurį jis atvyko taip pat užsidėjęs Užgavėnių kaukę. Seniūnas kartu su visais linksminosi, šoko aplink laužą, vijo lauk žiemą, o kai buvo renkamos gražiausios, originaliausios kaukės, seniūno kaukė balsų dauguma buvo įvertinta pirmąja vieta.
Viešintose šventė apie šimtas žmonių
Užgavėnes Anykščių rajone šventė ir viešintiškiai. Lašininio ir Kanapinio kovą stebėjo, vaišinosi blynais, tradiciniuose žaidimuose ir rungtyse dalyvavo apie šimtas gyventojų.
Viešintiškiai jėgas bandė nuo seno Užgavėnėms būdingose rungtyse, tokiose kaip kaladės metimas, pramogavo sukdamiesi ratelyje aplink deginamą Morę, linksmai šūkaudami žiemą vijo ir pavasarį ateiti kvietė.
Gavėnas pasirodė auštant
Antradienį, tikrąją Užgavėnių dieną, Gavėnas su palyda siautėjo Svėdasų miestelyje, apylinkėse bei Butėnų kaime. Šio sodžiaus bendruomenės namuose, jau sutemoms žemę apgaubus, vyko smagi vakaronė – su Kanapinio bei Lašininio kautynėmis, šokiais, dainomis, muzika, riebiais valgiais ir stipriais gėrimais.
Lašininis, drūtas, vos į kailiniokus telpantis, smarkiai atsikišusiu pilvu kelią skinasi, plačiu, patenkintai riebiu kiaulės snukiu švyti. Aukštas, sausas, bet labai tvirtas, didžiuliais žingsniais žirkliuojantis velniška šypsena švyti Kanapinis. Stebuklinga, visuomet pagydanti daktarė – nemokamai matuoja spaudimą, išrašo ar tiesiog iš raudonu kryžiumi paženklinto krepšio duoda vaistų. Baltu chalatu apsirengusi, su kepuraite ant galvos, retakalbę burną tvarsčiu vis dengėsi, kad tik klastingojo koronaviruso neįsiurbtų. Burtus primiršusi čigonė, vis negerais vyrais, savo našlyste skundėsi, krepšyje gulinčiam juodam kūdikėliui bei dviem paaugusioms, kartu klajojančioms mergaitėms įkyriai išmaldos prašė. O tos dvi našlaitės – su polėkiu. Viena auksinėmis garbanomis, ryškiai raudona burna, spindinčiais skambalėliais apkarstyta liemene, ilgu sijonu šiūruoja. Kita – labiau į bernaitį panaši, astronauto drabužiu vilkinti, apie čigoniškus kosmoso užkariavimus pranašauja.
Tokia tad spalvinga, triukšminga komanda prieš vidurdienį Svėdasų miestelyje įsmuko į biblioteką, seniūnijoje sąmyšį sukėlė, parduotuves siautė, daugiau dovanų tik ,,Rokiškio mėsinėje“ gavo, o į kavinę ,,Pas Gedą“ sugriuvę buvo s bulviniais blynais pavaišinti.
Iš miestelio ištrūkę Užgavėnių smarkuoliai Šlapiašilio vienkiemį aplankė, po to tarsi ant sparnų į Vilkabrukius nukako. Didžiai stebėjosi, kad įprastoje vietoje, tamsaus eglyno slėnyje, kur kitais metais tikriausi ledynai stūksodavo, šiemet sniego nė kruoplės nerado. Moteriškės, retsykiais į Čikagą išlekiančios, neaptiko – užrakintos buvo ir dar trys gryčios. Juzelskienė plačiai šypsojosi, Niaurienę, seniausią sodžiaus gyventoją, gal jau po poros metų šimtmetį švęsianti Janė Prievelienė svečiavosi. Danguolės iš Butėnų taip pat neaplenkė, Paupyje, molinio namo savininkų Šaltiniuose nesuradę, į Baronų imperiją sugrįžo.
Mieliausia buvo Butėnų kaimo kiemus trypti, žiemą ir kitus nemalonius svečius, šmėklas, virusus, blogas laumes, burtininkus piktuosius gąsdinti ir iš sodžiaus išvaryti. Duris veriame, dundename, triukšmaujame. Vis su giesme: ,,Šilta žiema, eik iš kiemo. Žiema, žiema eik iš kiemo. Uhu hu hu…“ Po to dar iš visų gerklių traukiame apie ateinantį pavasarį, apie šėmus jautelius ir avinėlius.
Dalykis – ir pats turėsi: taip daugelis galvojo. Šypsojosi senoji Šukienė, jaunieji Mateliai į kiemą išsprūdo su jau gerokai paaugusia, besišypsančia dukrele Saule.. Kėkštagalio ūkininkai nešykštėjo, Adolfina vėl stebino apskritais ir gelsvais kaip saulė sūriais. Būtėngalis jau labai amžiaus negandų išretintas, tačiau ir iš ten nemažai dovanų gauta. Istorinio Žvirblių kiemo Rimutė visokių pyragų, mėsų priruošus, laukė. Gavėno žygis vyko per drėgnas pievas iki pat lentpjūvės, kur savininkas Raimondas Rožė į jaukiais plakatais nukabintą svetainę kvietė, vaišino.
Ir dangus apniuko, ir vėjas ūžavo, ir lietus iš pilko debesyno vis prapliupdavo. Persirengėliai bendruomenės namuose apsistojo. Prigužėjo kaukėtų ir bekaukių: didžiagalvis velnias šnairavo, gręžiojosi, garbiniuotas rausvaplaukis, kumpanosis stambuolis paslaptingai tylėjo, dar ir jaunoji su jaunikiu iš kažkur atsigrūdo. Gavėnas pripažino, kad jis nėra pats geriausias, tačiau patys didžiausi blogiukai esą Lašininis su Kanapiniu. Vienas gardžiais, riebiais valgiais vilioja, o kitas šykščiai prėskais valgiais marina, didžio malonumo – sočiai pavalgyti – nepripažįsta. Šita porelė dvikovoje ir sprendė, kas kaltas, o kas ne. Kažkokios palapties pripiltais pusmaišiais jie gerą valandėlę vienas kitą kūlė, kol jėgų netekęs Lašininis krito. Jis ir buvo kalčiausias. Nugalėtojas Kanapinis pasininko, keturiasdešimt sveikos mitybos parų vajų skelbė. Gavėnas pasižadėjo, kad kaip žmonės to priesako laikysis, galės patikrinti, kas ką verda, ką valgo, ypač sergės penktadienio valgio šventumą, o neklaužadas ėdrūnus baus. Kaip, dar nežinia, nors labai seniai ir liežuvį nupjauti ar pilvą prarėžti neklaužadoms galėdavo. Šių laikų bausmės kitokios…
Apeigoms pasibaigus, visi griebėsi šaukštų, iš rykų riebų, gardų Lendrinos suvirintą šiupinį kabino. Vis kur riebiau, kur kiaulės kūno daugiau, siekė. Tada dar ir gėrimo ugningo po stiklą kitą į gerklę pylėsi, kojos, rodos, po stalu iš smagumo kilnojosi. Čia dar muzikantas užgrojo, elektrinius vargonus, akordeoną, klarnetą pagriebęs, linksmai dainuodamas. apie mergeles, bernelius, meilę, gyvenimą, tėvynę, apie Juodąją orchidėją. Na ir šoko, trankėsi visi, net lubos kilojosi, grindys tratėjo, prakaito rasos dažytus veidus plovė, atrodo, net ožys – krėslas vaiduokliškai kojas kilnoti ėmė.
