„Gervės sugrįžo!“, – tai dažniausiai šiomis dienomis išgirstama frazė iš gamtą mylinčių žmonių. „Taip, kovo 11-ąją girdėjau ir mačiau pačias pirmąsias gerves, kurios pasirodė Budrių kaime, o kovo 13 dieną nufotografavau tris gražuoles garbiniuotomis uodegomis netoliese nuo savo sodybos“, – su džiaugsmu atsakau. Gervių balsas gerai girdimas net kelių kilometrų spinduliu, tad nieko nuostabaus, kad čia, kaime, trimitą primenantį garsą jau girdėjo daugelis.
Laukiau šių gracingų paukščių nuo rudens, kai 2017 m. spalio 18 dieną paskutinį kartą jas mačiau ir išlydėjau išskrendančias į šiltuosius kraštus. Iki tol ilgokai stebėjau jas besibūriuojančias į vis didesnį ir didesnį „V“ raidės pavidalo pulką danguje. Prieš išskrisdamos, dar buvo nusileidusios laukuose, skleidė tą žodžiais nenusakomą, ilgesingą garsą. Gausus būrys ruošėsi ilgai kelionei. Šie paukščiai žiemoja centrinėje Ispanijoje. Migruodami jie skrenda ir dieną, ir naktį.
Gervės išskrido, o aš žinojau, kad čia, kaime, tą dieną, kai jos grįš, man bus šventė. Labai laukiau grįžtančių gražuolių. 2018 m. kovo 11 dieną man paskambino atokiau, tačiau tame pačiame Budrių kaime gyvenanti Jūra Burneikienė. „Gervės grįžo. Dabar prie mūsų sodybos jos. Štai, matau netoliese stovinčias, skleidžia garsus. Sakau, gal norėsi nufotografuoti“, – sako man ji. „Žinoma, kad fotografuosiu! O mintyse pagalvojau, na, ir šventinę gi dieną sugrįžti pasirinko – būtent kovo 11-ąją! “. Dar spėjau padėkoti Jūrai telefonu už skambutį, t. y. už tai, kad, žinodama mano pomėgį ir mano meilę pilkosioms gervėms, informavo.
Kovo 12-ąją vėl girdėjome gervių trimitavimus. Sėdome su šeima ir važiavome link Jusiškio – gal pavyks pamatyti daugiau šių paukščių. Girdėjome garsus, bet, matyt, dar nedaug jų buvo grįžusių.
Kovo 13 diena. Būdama viduje, svetainėje, išgirdau tik gervėms būdingą, savitą klegesį. Atidariau langą, nes norėjau girdėti dar geriau – tai toks mielas garsas. Dairiausi, nes tiesiog jutau, kad tuoj pamatysiu jas. Ir pamačiau dvi stovinčias lauko gale, prie miškelio. Čiupau už žiūronų, už fotoaparato, ir pirmyn laukan.
Dvi trimitavo, ilgus kaklus ištiesusios, prie jų atskrido ir trečioji. „Sveikos, mielosios, kaip aš jūsų laukiau. Jūsų ir pavasario!“.
Gervė – labai baikštus, atsargus paukštis, kuris žmogaus neprisileidžia, tad retai kada pavyksta gražiai iš arti nufotografuoti. Ar man pavyko, vertinkite Jūs. Tik dar noriu priminti kad tai yra reta rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
