Taip Vidiškių dvaras atrodo iš pietų pusės.
Per kelis šimtmečius daugelį kartų keitęs šeimininkus, šio amžiaus pradžioje Vidiškių dvaro rūmai (Ignalinos rajonas) – išlikusi oficina, ledainė, pirtis, bravoras ir parkas – atsidūrė ant sunykimo ribos.
Apgriuvusį ir apleistą XVIII a. antroje pusėje pastatytą vėlyvojo klasicizmo formų, esantį ant aukštumos prie Varnio ežero, dvarą įsigijo vilnietis, menais ir kolekcionavimu besidomintis teisininkas Kęstutis Mozeris, savo lėšomis dvaro rūmus restauravo, prikėlė naujam gyvenimui ir siekia, kad jame vyktų kultūrinės veiklos.
Valstybės saugoma kultūros vertybė svečius pasitinka savo pirmykščiu išorės grožiu, puošniais interjerais ir bene gražiausiu Lietuvoje unikaliu terasiniu parku. Dvaras – privati nuosavybė, tad patekti į jį galima suderinus su šeimininku.
Dvaras ėjo iš rankų į rankas
Vos penketą kilometrų iš Ignalinos pavažiavęs link Visagino, jau esu Vidiškėse, šalia išvaizdžios bažnytėlės. Tolėliau, dešinėje pusėje, pro medžius prasišviečia dvaro rūmai. Vartai užverti, tačiau skambtelėjus telefonu dvaro šeimininkui, jie atsiveria.
Prie kolonų pasitinka pats K. Mozeris, kviečia į vidų. Erdvus, senove dvelkiantis holas, kuriame dėmesį patraukia du herbai. „Tai bene įtakingiausių, labiausiai su šiuo dvaru susijusių Pliaterių ir Kaminskių giminės herbai“, – sako K. Mozeris.
Jis iš stalčiaus traukia solidų pluoštą dvaro istorijos lapų, pastebėdamas, kad apie dvarą daug informacijos internete, dvaras aprašytas leidiniuose „Lietuvos dvarai‘“, tačiau bene išsamiausią, remdamasis archyviniais dokumentais ir tyrinėjimais, iliustruotą nuotraukomis, dvaro istoriją jam paruošė kraštietis, istorikas Romutis Matkevičius (miškininkas ir publicistas R. Matkevičius (Matusa) jau kelis dešimtmečius dirba prie Ignalinos krašto istorinių tyrinėjimų, yra išleidęs ne vieną knygą, – aut. past.).
Dvaro užuomazgos siekia XV amžių, kai vietovės žemės priklausė Dūdų, Petravų dvarams, kuriuos valdė giminaičiai Narbutai, Daugėlos ir Zavišos. Pirmą kartą Vidiškių dvaras paminėtas 1675 metais. Pirmuoju jo savininku įvardijamas Jonas Dzivelskis. Po jo mirties dvarą valdė sūnus, o 1750 metais dvaras priklausė Ašmenos proseniūnui Steponui Mykolui Franckevičiui, iš kurio apie 1746-uosius dvarą įsigijo Breslaujos rotmistras Jonas Kazimieras Ragoža, įvardijamas ir kaip Breslaujos pilies vietininkas. Po jo mirties dvarą valdė sūnus, tačiau 1811 metais surašymo duomenimis dvarą jau valdė grafas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės sekretorius, valstybės turtų ir miškų generalinis urėdas Liudvikas Augustas Pliateris. Šis turtingas žmogus, kuriam Ignalinos ir Zarasų kraštuose priklausė ir daugiau dvarų, Vidiškių dvarą pavadino „Pryjazn“ („Bičiulystė“). Šis pavadinimas kaimui ir dvarui prilipo ir buvo iki 1939 metų. Manoma, kad apie 1820-uosius metus dvarą įsigijo Kaminskiai, tikėtina Jonas Kaminskis, kuris iš karto ėmėsi dvaro perstatymo darbų. Kaminskių perstatyti dvaro rūmai beveik nepakitę ir išliko iki mūsų dienų. Tuo metu dvaras garsėjo vertingų baldų kolekcija, didžiule biblioteka.
Paskutinis iš Kaminskių dinastijos – J. Kaminskio anūkas Jonas – vietinių gyventojų prisiminimuose yra išlikęs kaip visiškai nusigyvenęs, prispaustas skolų dėl pomėgio lošti kortomis, buvo priverstas dvarą parduoti. Tačiau pardavęs nenorėjo iš jo kraustytis, tad su visa lova buvo išneštas ir paliktas prie vieškelio. Kas ten žino, gal tai tik legenda?
Taigi, 1912 metais Vidiškių dvarą įsigijo garsios ir turtingos Vilniaus sentikių šeimos atstovas Aristarchas Pimenovas, po kelių metų jį patikėjęs savo seseriai Jelenai Dorochovai, pagarsėjusiai konfliktais su parapija dėl klebonijos. Negavę leidimo, parapijiečiai lyg tai dvaro žemėje pastatė kleboniją. Pasiteismavę dvarininkai išsikvietė policiją ir kleboniją nugriovė, o po to žemę padovanojo parapijai.
Reikėtų pridurti, kad jie visgi buvo sentikiai, gal toks buvo ir jų dvarininkiškas garbės supratimas. J. Dorochova valdyti dvarą suteikė teisę savo vyrui Joahimui Dorochovui. Jiedu dvarą valdė iki sovietų nacionalizacijos, 1940-ųjų. Savininkai prieš tai spėjo iš dvaro pasitraukti į Austriją ir ten gyveno“, – pasakojo K. Mozeris.
Iš dvidešimt dviejų pastatų išliko šeši
1940 metais dvaro nacionalizacijos akte minimi net 22 pastatai.
Dalyje pastatų po Antrojo pasaulinio karo šeimininkavo kolūkis, vėliau – melioracijos įmonė. Centriniuose dvaro rūmuose įsikūrė Vidiškių apylinkės vykdomasis komitetas, biblioteka, kultūros namai.
Pereinami dvaro kambariai buvo pertvarkyti nepaisant jų istoriškumo, hole įrengta kino aparatinė, buvusioje didžiojoje svetainėje vykdavo Vidiškių jaunimėlio šokiai. Dvaro vertybės ir interjeras jiems nerūpėjo.
Dvarą nuniokojo ir 1986 metais siautęs gaisras. Per jį prarasta daug vertybių, likusios išvogtos, gaisro pasekmės dvarui buvusios siaubingos. Iš kadaise klestėjusiame dvare buvusių pastatų iki mūsų dienų teišliko keli – rūmai, oficina bravoras, pirtis ir ledainė.
Paklaustas, kokie ryšiai vilnietį, dabartinį dvaro savininką, sieja su Ignalinos kraštu, Vidiškėmis, K. Mozeris nusišypsojęs atsakė, kad jokie, o dvarą įsigyti lėmė susiklosčiusi situacija.
„Esu teisininkas ir kai atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę jis buvo grąžintas paveldėtojai Jelenos Dorochovos dukrai Verai, ji nusprendė dvarą ir jai grąžintus septynis hektarus žemės parduoti. Aš atstovavau jos interesams, tačiau per dvejus metus pirkėjų už 100 tūkst. JAV dolerių neatsirado.
Tiesa, vieni buvo, kuriuos domino tik miškas, kurio vertė, jų manymu, buvo apie 50 tūkst. JAV dolerių. Kadangi domiuosi senienomis, esu aplankęs daugybę Vakarų Europos dvarų, 1993-aisiais surizikavau dvarą nupirkti, – pasakojo lenkų, rusų, vokiečių ir anglų kalbas įvaldęs K. Mozeris.
„Dvaro būklė buvo pasibaisėtina. Negana to, 2006-aisiais, jau gerokai paremontuotas, buvo padegtas. Sudegė antras aukštas, bet perdanga nebuvo pažeista.
Esu dėkingas kaimo bendruomenei, su jos pagalba greitai pašalinome degėsius, ir 2008-ųjų rugpjūtyje jau šokom didžiojoje menėje, kur buvo kultūros namai ir linksmindavosi Vidiškių jaunumėlis.
Dvaras yra valstybės saugoma kultūros vertybė, tačiau dvaro dokumentacija neišlikusi, teko po kruopelytę rankioti išlikusias nuotraukas, per tyrimus atrastus elementus, kad galėtume dvarą atstatyti, kokį matote dabar.
Teko atlikti archeologinius, architektūrinius, polichrominius tyrimus, kad galėtume pradėti darbus. Milžinišką darbą atliko architektas Algimantas Stalgys, vadovavęs rekonstrukcijos darbams ir dvare praleidęs begalę laiko. Beje, visa tai dariau savo lėšomis, tik už tyrimus kompensavo valstybė. Tačiau tai tesudaro vos kelis procentus sumos, kuri investuota į dvaro atkūrimą“, – prisiminė K. Mozeris.
Besikalbant, prie mūsų pokalbio prisijungė dvaro savininko svečias – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, tarptautinių plenerų dalyvis, kino ir teatro dailininkas, „Slaptosios piešiančiųjų draugijos“ narys, docentas Vidas Drėgva.
Jį domino atkurtas dvaro interjeras, atidengto rūmų dekoro elementai. Taip pat jis teiravosi šeimininko, kaip jam rekonstrukcijos metu taip vykusiai pasisekė atkurti holą, porą pokylių menių, svečių kambarius, apstatyti baroko, rokoko, empyro stiliaus baldais, sutvarkyti parką.
„Kaip pavyko taip skoningai priderinti prie interjero užuolaidų koloritą (stilistikos atžvilgiu) prie išlikusios sieninės tapybos fragmentų, tarsi nuspėjant to laikmečio dvaro kolorito tendencijas, kaip pavyko suderinti skirtingų periodų meno kūrinius – didžiojoje menėje kabantį Nikolo Frangipane paveikslą „Madrigalo giedortojai“, sukurtą XVI a. ar bibliotekoje matomą XIX a. A. Foerbacho paveikslą „Kristaus apraudojimas“ ir kitus“, – dvaro savininko pasiteiravo V. Drėgva, kuriam meno kūriniai ir jų vieta interjere kėlė pasigėrėjimą.
Pasak dvaro savininko, interjere yra apie penkias dešimtis meno kūrinių ir bene visi įsigyti aukcionuose užsienyje.
„Užuolaidos lygiai tokios, kokias pavyko atrasti vienoje išlikusioje nuotraukoje“, – sakė K. Mozeris, o svečiui nusistebėjus preciziškai atkurtu parketu, atsakė, kad tokį atkurti padėję mažosios menės kampe išlikę vos keli kvadratiniai metrai seno parketo.
Panašiai buvę ir su langais, ornamentuotomis durimis, kurias būtų buvę kur kas pigiau gaminti naujas, negu atkurti senas.
Dvaro rekonstrukcijai žinių K. Mozeris sėmėsi keliaudamas po Vakarų Europos dvarus. „Lietuva yra skurdi šalis, dvarai – irgi. Užsienyje dvarai turtingi, mūsiškių su jais nepalyginsi. Ten karta po kartos dvarą puoselėja, dvare gyvena 300–400 metų, ir beveik nieko nekeičia. Na, įveda elektrą, šiuolaikines komunikacijas ir gyvena be rūpesčių“, – pastebėjo K. Mozeris, beje, per karantiną pats pradėjęs tapyti…
Paklaustas apie dvaro ateitį, perspektyvas, jo savininkas sakė, kad dvaro priežiūra brangiai kainuoja, reikalauja daug pastangų ir lėšų. „Kol leis galimybės, aš ir mano šeima stengsimės dvarą išlaikyti, – sakė K. Mozeris, pastebėdamas, kad ir šiuo metu remontuojami dvaro rūmų turėklai. – Pirtis restauruota. Kitų pastatų suremontuoti stogai, kol kas užkonservuota“.
Buvau prie tu vartu ir ieiti taip ir nepavyko.