Viesulo vėjuose – Žalgiris

Lapkričio 23-ąją, sekmadienį, Svėdasuose įvyko tradicinis Kraštų šilo partizanų brolijos žygis „Viesulo vėjuose“, kuris šiemet buvo pašvęstas legendiniam mūsų krašto partizanų vadui Žalgiriui ir sutapo su Lietuvos kariuomenės švente.
Pradžioje melstasi bažnyčioje, o po to žygiuota daugiau nei dešimties kilometrų istorinio pažinimo keliu aplankant Svėdasų krašto partizanų judėjimą menančias vietas. Žygyje dalyvavo devyni piliečiai – svečiai iš aplinkinių rajonų, vietiniai ir svėdasiškiai išeiviai, istorinėje valandoje kalbėta apie vadą Žalgirį, aptartos šiandienos aktualijos.

Istorinio žygio įžanga – Šv. Mišios Svėdasų Šv. arkangelo bažnyčioje.
Maršu, plazdant mažytei trispalvei bei legendinei veik visų žygių palydovei Aukštaitijos vėliavai, nužygiavome iki monumento Svėdasų krašto partizanams „Laisvės vartai“. Metalo plokštę, kurioje išrašytas Žalgirio vardas, perjuosėme trispalvių kaspinėliu, perėjome per kapines, lauku, pro vienišą pušį, įžengėme į „Decincinas“.Perėję trumputę Šilo gatvę, kirtome naujais miškais kerinčius dirvonus ir išlindome prie pat istorinių Šimonių, Salų vieškelių kryžkelės bei grafų Marikonių koplytėlės.

Pagerbėme žuvusius už tėvynės laisvę. Daug žodžių skirta pirmam Svėdasų krašto bei Šimonių girios partizanų vadui Žalgiriui atminti. Buvusiam Lietuvos kariuomenės karininkui, kuris prieš aštuoniasdešimt metų – 1945 metų rudenį – žuvo Butėnų kaimo pakraštyje, šilelyje tarp Kudrių ir Pamargavonės. Jam, Jonui Matuliui-Šūviui, Romui Bagdonui ir kitiems čia besiilsintiems maldą atskaitėme, Maironio giesmę „Tu neverk, Motušėle“ sugiedojome.

Po to paežerio keliutėmis peržengėme mažytį upelį, įkopėme į Barono kalną. Į kitą Paežerio kalvą, kadais Margavone vadintą, įkopėme, ir į tiesią Stepo Zobarsko gatvę įžengėme. Moliakalnio gatve pasukę veikiai į žvyrkelį nusileidome, aukšta ežero pakrante žengėme.
Pažinimą praskaidrino stabtelėjimai Moliakalnio kalvose: prie mažylio Pilkauskų kryžiaus, aikštėje prie didžiojo ąžuolinio paminklo Švč. Trejybei – masyvaus, bene devynių metrų aukščio kryžiaus, ties Čaplinskų sodyba, prie balto mūro koplytėlės šv. Steponui.

O jau tuomet kilome į aukštumas aukščiausias – Vaduvų žemių viršukalnę, pasaulio grožio regyklą, kurią mes Sakalo kalnu vadiname. Stabtelėjome prie Viesulo – Alberto Nakučio ir jo bendražygių buvusio bunkerio duobės, giesmę sugiedojome.
Rūpintojėlio kryžkelė, šventa vieta, kur partizanas Jonas Bražiūnas – Vaidila žuvo, o iš ten – atkarpa iki brolijos būstinės. Ten atokvėpis, jaukiai židinyje rusenanti ugnis bei išskirtinėmis nuotraukomis pagyvinta paskaita apie lietuvių karo žygius senovėje, Žalgirio mūšį ir partizaną, slapyvardžiu Žalgiris, pokario kovas.
Svarstėme: iš kur buvo Žalgiris, kas apie jį žinoma, kaip jis žuvo ir kaip buvo palaidotas? Susišaudymas su apylinkes siaučiančiais kareiviais jam buvo lemtingas – sprogstamoji kulka pataikė į galvą. Sužeidė ir kelis kariškius: vežime iš mūšio vietos kartu vežė ir į vidurius sužeistą karininką, baisiai besikeikiantį, Berlyną beminintį, kuris, matyt, neišgyveno.

Žalgirio kūną numetė aikštėje, o po to pakasė žvyrduobėse prie mažosios koplytėlės. Ten, kartu su dar keletu laisvės kovotojų, jis ilsisi iki šiol. Šventa vieta, tačiau keista, kad iki šiolei kapinių teritorija neatribota, nėra paminklinės apsaugos, nėra ir nuorodos nuo vieškelių.
Pokalbio metu dideliame ekrane keitėsi partizanų nuotraukos. Prisiminėme kone narsiausią svėdasiškį partizaną Albiną Milčiuką-Tigrą, desantininką bei kulkosvaidininką, Algimanto apygardos vadą Antaną Starkų-Montę, Aleksą Matelį-Audenį, Antaną Lapienį-Pimpį ir kitus. Po to dabarties įžvalgomis dalijomės, net Kraštų šilo meškas minėjome.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas