
Dar 2016 m. pabaigoje Anykščių rajono savivaldybės administracija žadėjo, kad šalia UAB Anykščių komunalinis ūkis esančiame sklype bus įkurti Gyvūnų globos namai. Deja, sulaukėme ir 2018 m., o benamiai šunys ir katės iš Anykščių ir toliau vežami į Panevėžio gyvūnų globos draugiją.
Už šią paslaugą savivaldybės administracija 2017 m. panevėžiečiams sumokėjo 5 110 Eur, į Gyvūnų globos draugiją išvežti 73 gyvūnai.
Apleistos patalpos virto
gyvūnų prieglauda
Kiek toliau už Panevėžio miesto ribos esančioje Gyvūnų globos draugijoje lankėmės likos vos kelios dienos iki šv. Kalėdų. Mus pasitikusi šios draugijos vadovė Rūta Liberienė juokavo, kad mes ne pirmieji žurnalistai panorę prieš Naujuosius – pagal kiniečių kalendorių Geltonojo Žemės Šuns – metus aplankyti prieglaudą. Vos įžengus į prieglaudos kiemą į akis pirmiausiai krito šventiškai papuošti voljerai – ant kiekvieno jų po mažą kalėdinį vainiką. Lauke šiuo metu gyvena apie 70 šeimininkų laukiančių šunų.
Patalpose, kur šiuo metu įsikūrusi Gyvūnų globos draugija, kažkada buvo auginamos kiaulės. Panaikinus kiaulidę, atokiai nuo miesto esantis pastatas buvo tapęs alkoholikų, narkomanų buveine. „Prieš beveik 7 metus šias patalpas pagal panaudos sutartį gavome iš Kalėjimų departamento. Buvo baisu, ką čia radome – daugybė šiukšlių, panaudotų švirkštų, net langų čia nebuvo. Viską darėme patys – per asmenines pažintis ieškojome rėmėjų, organizavome talkas, mūsų savanoriai darė remontą. Vien didieji voljerai kainavo apie 7 500 litų. 2018 m. baigiasi panaudos sutarties galiojimas. Gyvename nežinioje – arba sutartis bus pratęsta, arba, baisu net pagalvoti, teks išsikelti. Kažkada buvo surengtas aukcionas, kurio metu buvo bandoma patalpas parduoti, pradinė kaina buvo 1 litas. Ir vis tiek neatsirado norinčių jas įsigyti – sandėliavimui patalpos netinkamos, nes toli nuo miesto, ūkinei veiklai taip pat šis pastatas nėra geriausias variantas, nes per mažai žemės. Tačiau dabar, kai viską sutvarkėme, patalpos jau gali tapti patrauklios…” – apie tai, kas laukia Naujaisiais metais kalbėjo R. Liberienė.
Žmonės savo laisvalaikį noriai skiria gyvūnams
Panevėžio gyvūnų globos draugija savo veiklą pradėjo 1995 m. „Prieglaudą kūriau grynai iš idėjos, iš meilės gyvūnams. Gal kam ir atrodo, kad ši veikla gali būti pelninga, tačiau realybė visai kitokia – pradžioje, kol apie mus mažai kas žinojo, žmonės aukodavo retai, o ir 2 proc. pajamų mokesčio paramai dar nebuvo. Tad ir maistą, kraiką gyvūnams aš ir įstaigos savanoriai pirkdavom iš savo lėšų. Būdavo reikia žmonių darbams atlikti, važiuodavau prie kioskų, surinkdavau ten besibūriuojančius vyrus, iš savo pinigų nupirkdavau jiems maisto, cigarečių, kad tik darbai būtų padaryti… Dabar irgi organizuojame talkas, tik jau žmonės čia renkasi sąmoningai, net su savo kava ar užkandžiais atvažiuoja.
Ir gyvūnams maisto, kraiko jau nebereikia pirkti savais pinigais“ – kalbėjo R. Liberienė.
Panevėžio Gyvūnų globos draugija negauna finansavimo nei iš valstybės, nei iš savivaldybės, gyvena iš žmonių aukų. Kaip jau minėjo draugijos vadovė R. Liberienė, maisto ar kraiko čia gyvenantiems gyvūnams netrūksta, tačiau kišenę labiausiai tuština veterinaro paslaugos. „Kiekvieną mėnesį veterinaro paslaugoms tenka išleisti apie 400 eurų. Džiaugiamės bent jau tuo, kad pas mus dirbantis veterinaras taiko nuolaidas, kitaip išleistumėm gerokai daugiau pinigų. Brangiai kainuoja tyrimai, vaistai… Pas mus patenka ne tik sveiki gyvūnai, daug jų būna sergančių, ypač mažus šunis ir kates puola ligos, o mums nelieka nieko kito, tik juos gydyti. Tenka iš žmonių išgirsti ir tokių komentarų, kad gal neverta gydyti sunkios būklės gyvūnų, gal geriau pataupyti pinigus, o jiems leisti iškeliauti… Tačiau, mes gyvūną „migdome“ tik išskirtiniais atvejais, t. y. jeigu jis sunkiai ir nepagydomai sužalotas, arba gyvūnėlio nebeįmanoma išgelbėti. Net tuomet, kai gyvūnas yra senas, mes jo „nemigdome“ – jis gyvena prieglaudoje iki nugaišta. Aš ypatingai džiaugiuosi, kai žmonės iš mūsų išsiveža jau seną gyvūną, tada supranti, kad žmogui svarbu turėti draugą ir visai nesvarbu jo amžius“ – teigė Gyvūnų globos draugijos vadovė.
Draugo „pasikeiti“ negalima
Prakalbus apie keturkojus draugus, R. Liberienė sakė, kad labiausiai ją žeidžia tie žmonės, kurie išsiveža gyvūną ir po kelių dienų grąžina – tai gyvūnas per judrus būna, tai baldus drasko ir t.t. „Savo gyvūnus mes priimame ir atgal, tačiau, kai gyvūną grąžinę žmonės sako, kad nori jį pasikeisti į kitą, toks elgesys man nesuprantamas. Kaip galima pasikeisti? Juk šuo ar katė ne daiktas, kad pabodusį jį pakeistum kitu… Tokiems žmonėms aš parodau duris… Vieno vyriškio esu paklaususi, ar žmonos jis nenorėtų pakeisti į jaunesnę… Paimdamas gyvūną, prisiimi visą atsakomybę už jį – turi susitaikyti, kad jaunas gyvūnas turės daug energijos, kad žais, galbūt ir baldus padraskys, reikia su juo dirbti, mokyti, kas galima ir ko negalima. Paimdamas vyresnį gyvūną privalai suprasti, kad galbūt jis dažniau sirgs, reikės pinigų vaistams, tyrimams“ – kalbėjo draugijos vadovė.
R. Liberienė tvirtino, jog gyvūno niekada neduoda nepilnamečiams ar įtartinai atrodantiems asmenims. O atiduotus gyvūnus stengiasi aplankyti, pasižiūrėti, kokiomis sąlygomis jie gyvena.
Pasak moters, iš prieglaudos beveik kasdien paimama bent po vieną šunį, katės paimamos rečiau.
Gyvūno ateitį dažnai nulemia atsitiktinumas
Dažnas žmogus mano, kad gyvūnų prieglaudos privalo paimti jo rastą šunį ar katę, tačiau R. Liberienė nesutinka su tokiu požiūriu: „Mes nesame valstybės ar savivaldybės remiami, tad niekam nieko neprivalome. Gyvūnų priimame tiek, kiek turime jiems vietos. Beveik kiekvieno mūsų savanorio namuose priglausta po kelis katinus ar šunis, nes labiausiai vietos prieglaudoje trūksta mažiems gyvūnams“. Šiuo metu prieglaudoje gyvena apie 70 šunų ir apie 30 kačių.
Kritinis laikas prieglaudoje – pavasaris, ruduo ir pošventinis laikotarpis, kada gyvą dovaną gavę žmonės supranta, kad visai jos nereikėjo ir geriau bus tokios dovanos atsikračius…
Paklausta, ar atvykusi į prieglaudą randa prie jos paliktų „lauknešėlių“, R. Liberienė sakė, kad tokių atvejų tikrai pasitaiko. „Kartą atvažiuoju čia, žiūriu netoli durų guli popierinė užklijuota dėžutė, o ant jos pakelis kačių ėdalo „Mano katė“. Galvoju, žmonės atvažiavo, nieko nerado, tad lauke mūsų katėms maisto paliko. Tačiau vos paėmusi dėžutę į rankas supratau, kad ne maistas ten… Atidarau dėžutę, o ten keturi katinėliai tupi. O dėžutė juk užklijuota… Arba kartą išėjau nuo lauke esančios būdos dubenėlių surinkti, nes žmonės pasiėmė šunelį. Matau, kad būdoje kažkas juda… Radau į būdą įkištą katinėlį. Kitas atvejis – buvo didžiulė audra, vėtra, atvažiavau į prieglaudą, o prie priėmimo padėtas užrištas maišelis, kuriame buvo palikti du šuniukai. O jeigu būčiau neatvažiavusi..? Uždusę vargšai būtų“ – skaudžias istorijas pasakojo R. Liberienė.
Ne tik prie prieglaudos žmonės palieka gyvūnus, žiauresni juos tiesiog išveža atokiai nuo žmonių, kad nei namus surastų, nei rasti kieno nors būtų. R. Liberienė prisiminė dabar jau šiltus namus turinčio šuns istoriją: „Visiškai atsitiktinai žmonės važiavo pro toli nuo miesto esančią vietą. Pastebėjo kažką gulint… Išlipo iš mašinos, priėjo arčiau, o ten guli sušalęs, jau atsistoti negalintis mažas šunelis. Atvežė mums, mes jį sušildėm, davėm ėsti, lakti, šuo atsigavo ir greitai namus rado…“
Neseniai prieglauda įsigijo vaizdo kameras. Paklausta, ar taip tikisi „lauknešėlių“ išvengti, R. Liberienė sakė: „Manau, labai svarbu surasti žmones, kurie žiauriai elgiasi su gyvūnais ir apie tokį jų elgesį paskelbti viešai. Tokie asmenys turi būti baudžiami… Aišku, naivu tikėtis, kad pastačius kameras žmonės prie prieglaudos nebepaliks gyvūnų – nepaliks ten, kur yra kameros, paliks ten, kur jų nėra…“
Pasak R. Liberienės, labai svarbu gražaus, pagarbaus elgesio su gyvūnais pradėti mokyti dar mažus vaikus, taip galbūt jie užaugs sąmoningais, atsakingais žmonėmis. „Beveik kasdien sulaukiam mokinių ekskursijų, džiugu, kad vaikai ne tik maisto, žaislų ar pinigėlių atveža, bet ir tai, kad jie nori čia atvažiuoti, pabūti, pažaisti su gyvūnais. Būna ir taip, kad po dienos, praleistos vaikų apsuptyje, gyvūnai akivaizdžiai nuvargsta, jiems reikia poilsio“ – šypsojosi globos draugijos vadovė.
Anykštėnai raginami kurti savo gyvūnų prieglaudą
R. Liberienė pasidžiaugė, kad „anykštėnai“ šunis ir kates jau civilizuotai atveža į prieglaudą. „Pradžioje, kai tik pasirašėme sutartį su savivaldybe dėl paslaugos pirkimo, kates atveždavo maiše. Juk toks kelias… O dabar jau šunys atvežami su pavadėliais, katės – kelionėms skirtose dėžutėse. Labai raginčiau anykštėnus kurti savo prieglaudą, o mes galėtumėm padėti. Kiek žinau, savivaldybė prieš kelis metus buvo numačiusi skirti ir patalpas benamiams gyvūnams, buvo ir žmogus, kuris lyg ir norėjo šia veikla užsiimti. Gaila, kad prieglauda taip ir nebuvo įkurta… Prieglauda Anykščiuose galėtų tapti mūsų draugijos filialu, nereikėtų eiti kryžiaus kelių tvarkant popierius, gaunant įvairiausius leidimus. Jeigu atsirastų patalpos, mes tikrai padėtumėme susitvarkyti, turime likusių statybinių medžiagų, svarbu, kad atsirastų žmonių, nebijančių pradėti šią veiklą. Tik atrodo, kad tai sunku, bet „įsivažiavus“ viskas tampa daug lengviau. Esu tikra, kad atsirastų savanorių tarp mokinių, savaitgaliais į namus grįžtančių studentų ar tiesiog gyvūnų mylėtojų… Juk gerokai paprasčiau ir, žinoma, pigiau turėti prieglaudą savo mieste, o ne vežioti gyvūnus daugiau kaip 60 kilometrų“ – kalbėjo R. Liberienė.
Išlydėdama mus R. Liberienė sakė: „Norėčiau, kad anykštėnai žinotų, kur galima rasti tikrą draugą…“