Pro ledo plutą baltus žiedelius į saulę kelia snieguolės, sako, kad pamiškėse jau pražydo ir žibuoklės… Sugrįžo gervės… Vakarai tapo šviesesni… „Bent kartais pakelk akis į dangų“ – baru save, kad nematau to, ką pastebi kiti. Paskutinį kartą į dangų žiūrėjau tą dieną (kas supaisys, kokia tai buvo diena), kai snigo dideliais dideliais kąsniais. Buvo taip gražu, ramu, gera…
Man patikdavo žiūrėti į dangų – labiausiai džiaugdavausi išvydusi paukščių būrius ir… lėktuvų paliekamą baltą taką. Net mano lagaminas (su drugeliu) niekada niekur nebūdavo užkišamas, tiesiog jis, kaip koks baldas, stovėdavo kambaryje. Į kelionę galėdavau susiruošti per keliolika minučių – tik duokit man kas galimybę keliauti… Oro uostuose jaučiausi kaip niekad gerai – nusipirkdavau didelį puodelį kavos, įsitaisydavau kėdėje prie lango ir paskęsdavau savyje. Nei ilgas laukimas, nei atidėliojami skrydžiai manęs niekada neerzino. Vos įžengusi pro oro uostų duris aš pradėdavau gyventi kelione… Ir man visada sekėsi – žavėjausi miestais, smalsiai stebėjau praeivius gatvėje, valgydavau patiekalus, sunkiai ištariamais pavadinimais…
O kur mano lagaminas dabar? Kažkur… Tikriausiai saugiai ilsisi kažkurioje sandėliuko lentynoje… ir laukia, kada vėl norėsiu žvelgti į dangų…
Nors neturiu jėgų pakelti akis į dangų ir mirktelt parskridusioms gervėms, už tai dažniau žiūriu į akis… Anądien eidama iš darbo prasilenkiau su senukų porele – labai garbingo amžiaus Jis ir Ji lėtai ėjo gatve susikibę už rankų. Net ūgis jų buvo panašus, net paltų spalva ta pati… Prasilenkiau ir atsisukusi dar kurį laiką žiūrėjau… Šypsojausi… Man buvo taip gražu… Tikriausiai jie labai laimingi, jeigu eina susikibę už rankų… Tikriausiai vakarais jie geria arbatą iš porcelianinių puodelių ir kalbasi apie gyvenimą – žmones, knygas, matytus spektaklius, o gal keliones prie jūros…
Nepakeldama akių į dangų, matau vaikus… ir jų šalikus. Įvairiausių spalvų, kaip ir patys vaikai… Maža dama pasirišusi rožinį šaliką ir pasipuošusi pilkais kailinukais kažką garsiai pasakoja ją už rankos vedančiai mamai. O štai praėjo tylus berniukas – jis irgi nudelbęs akis į žemę… Gal liūdesys užpuolė, galvoju, o gal tai tiesiog ta diena, kai norisi patylėti ir pabūti su savimi. Manot, vaikams to nereikia? Esu tikra, kad jie savo galvelėse sprendžia ne menkesnius uždavinius nei juos lydintys suaugę…
Prisimenu, kad turėčiau rašyti apie šv. Velykas – tokia buvo mano užduotis. Bet, jeigu atvirai, aš niekada nežinojau, kaip švęsti šią šventę – na, nudažai kiaušinius, kitą rytą sulauki kol namiškiai grįš iš bažnyčios ir atsineštu šventintu vandeniu pašventins tiek žmones, tiek gyvulius, tiek trobesius (šv. Velykas dažniausiai sutikdavau kaime su mama, tetomis, dėde…). O tada sėsdavom prie stalo, sudauždavom margučius ir valgydavau juos su ant balto pyrago riekės užteptu naminiu sviestu. a.a. teta Janė šv. Velykoms visada krosnyje kepdavo pyragą. Kartais nusivildavo ji, kad pyragas „suzmeko“, bet skanesnio pyrago iki šiol nesu ragavusi… Na, kaip ir viskas – šventės pasibaigdavo…
Nors nebeturiu pačių artimiausių žmonių, per šventes niekada nelieku viena… Tik pačias pirmąsias Kūčias po mamos mirties praleidau viena, negalėjau sėsti prie to paties, metai iš metų ta pačia staltiese užtiesiamo stalo, ir Kalėdaitį laužti jau be Jos… Dabar kiekvienoms šventėms atvažiuojant laukia vienintelė teta… Tik, atrodo, kasmet jai vis sunkiau „suruošti stalą“, ilgesnis pabuvimas nedžiugina, o labiau nuvargina – norisi žmonių, bet jau norisi ir ramybės…
Šiemet labai norėčiau tuos kelis pačius artimiausius pasikviesti jau į savo namus. Prie balto stalo su baltomis kėdėmis… Niekada per šventes nepalikta viena, jau galiu pati burti draugėn… O gal tai taps gražia tradicija šv. Velykų proga susirinkti mano namuose. Gal tada jau galėsiu papasakot, kaip švenčiamos šv. Velykos… Ant stalo tikrai nebus to balto skanaus pyrago, nebus prabangių vaišių ir sidabrinių, tik per šventes ištraukiamų, stalo įrankių. Ką galiu pažadėti – atviras savo namų duris… Ir klegesio, juoko negaliu pažadėti, bet labai tikiuosi, kad visus mus sups ramybė ir jaukumas. (Gerai, kad gražiausia ir protingiausia mano katė nė neįtaria apie ką rašau, nes „išgirdusi“, kad į jos namus yra kviečiami dvikojai padarai, iškeltų skandalą… Bijau, kaip reikės jai pristatyti svečius. Svečiai, įtariu, bijo ne mažiau už mane… Bet mes bandysim elgtis su ja mandagiai. Jeigu trečiadienį bus išleistas „Anykštos“ numeris, tai bus ženklas, kad katė nusprendė palikti visus… gyvus).
Šv. Velykų proga norėčiau palinkėti: švęskim jas taip, kaip tądien norisi. Gal šiemet norisi tylos, susikaupimo, atviro atvirų širdžių pokalbio, o kitais metais gal norėsis „galvom eiti“. Kurkim naujas tradicijas, nepamirškim ir senųjų, o svarbiausia būkim per šventes su tais, su kuriais dar leista būti…
Gražios Jums Priskėlimo šventės!
