Vyriausybė nepritaria „Nemuno aušros“ lyderio Remigijaus Žemaitaičio ir konservatoriaus Arvydo Anušausko siūlymams išviešinti buvusius KGB bendradarbius.
Kaip rašoma Krašto apsaugos ministerijos (KAM) parengtoje išvadoje, kuriai šią savaitę pritarė Ministrų kabinetas, pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą ši informacija ir duomenys apie ją pateikusius asmenis laikomi valstybės paslaptimi.
„Nėra aiškūs siūlomo teisinio reguliavimo tikslai ir uždaviniai bei įstatymo projekto rengimą paskatinusios priežastys“, – teigia KAM.
Anot ministerijos, nėra aišku, „kokią pridėtinę vertę turės siūlomas reguliavimas valstybės ir visuomenės saugumo, teisės pažeidimų prevencijos ir tyrimo ar kitose srityse“.
Išvadoje rašoma, kad siūlomi pakeitimai sudarytų sąlygas paviešinti duomenis apie prisipažinusius buvusius KGB bendradarbius, o tokios informacijos atskleidimas sukuria galimybes priešiškų valstybių tarnyboms nustatyti asmenis, kurie neprisipažino bendradarbiavę su SSRS specialiosiomis tarnybomis, ir šią informaciją panaudoti pasiekti savo tikslams.
Ministerijos teigimu, jei būtų pritarta R. Žemaitaičio ir A. Anušausko projektams, tai suponuotų galimybę valstybės paslaptimi laikomą informaciją, šiuo metu įslaptintą 75 metams, išviešinti netrukus, nuo jos įslaptinimo nepraėjus 30 metų.
Pasak KAM, prisipažinę asmenys galėjo sieti savo sprendimą prisipažinti nepriklausomos Lietuvos institucijoms dėl darbo sovietų struktūrose su pažadu įslaptinti duomenis apie juos, o tai reikštų valstybės atsitraukimą nuo anksčiau priimtų įsipareigojimų.
„Tokie pokyčiai objektyviai gali būti vertinami kaip neatitinkantys konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų bei galėtų neigiamai paveikti visuomenės pasitikėjimą valstybe ir jos teisine sistema“, – rašoma išvadoje.
Panašūs projektai
Kaip rašė BNS, Seimas po pateikimo yra pritaręs ir A. Anušausko, ir R. Žemaitaičio projektams.
„Nemuno aušros“ lyderio teikiamose pataisose numatoma nustatyti, kad būtų išslaptinti valstybei žinomi su sovietų struktūromis bendradarbiavę politikai, valstybės pareigūnai ir tarnautojai, teisėjai, kariai, valstybės ir savivaldybių įmonių bei viešųjų įstaigų vadovai, politinių partijų nariai, žurnalistai.
A. Anušausko pataisomis siūloma, kad pasibaigus įslaptinimo terminui „pateiktos informacijos ir duomenų apie juos (KGB bendradarbius – BNS) naudojimo tvarką nustato Vyriausybės įgaliotos institucijos“.
Pagal A. Anušausko projektą, savanoriškai prisipažinusiems slapta bendradarbiavus su SSRS specialiosiomis tarnybomis asmenims neliktų šiuo metu įstatyme numatytos 75 metų slaptumo garantijos, paliekant 30 metų trunkantį slaptumą.
Dabartiniame 2000 metais įsigaliojusiame įstatyme buvusiems KGB ir kitų sovietinių specialiųjų tarnybų darbuotojams bei slaptiems bendradarbiams leista prisipažinti ir registruotis specialioje komisijoje. Mainais į tai prisipažinusių buvusių slaptų KGB bendradarbių duomenys įslaptinti 15 metų.
Artėjant šiam terminui 2015 metų birželį Seimas priėmė pataisą, kad duomenys apie prisipažinusius buvusius KGB bendradarbius bus slapta saugomi 75 metus.
Tačiau ir dabar galiojanti įstatymo norma negarantuoja absoliutaus slaptumo buvusiems KGB bendradarbiams.
Jeigu toks asmuo kandidatuoja į prezidentus, Seimo, Vyriausybės, savivaldybių tarybų narius, teisėjus ir prokurorus ar paskiriamas į šias pareigas, jo prisipažinimas nebelaikomas valstybės paslaptimi – apie tokį asmens biografijos faktą turi būti paskelbiama viešai.
Galimybė prisipažinti apie buvusį bendradarbiavimą su KGB buvo ir anksčiau, tai buvo galima padaryti Aukščiausiosios Tarybos laikinajai komisijai 1991–1992 metais.
Paskelbus savanoriško prisipažinimo terminą, Liustracijos komisijai apie bendradarbiavimą su slaptosiomis SSRS tarnybomis prisipažino 1589 asmenys.
Seime anksčiau buvo registruotos kelios įstatymo pataisos siekiant išslaptinti prisipažinusių buvusių KGB bendradarbių pavardes, tačiau tam nebuvo pritarta.
O kodėl?
Konservai siulo, reiškia nereikia.
Tarybiniais laikais šeimos tvirtesnės buvo. Po baigimo mokslų galėjai rinktis kur dirbti, vystėsi pramonė ir darbų buvo sočiai. Tokia iki šiol išliko Padniestrė.
Sovietmečiu šeima buvo labai svarbu, o bet koks ištvirkavimas darbe buvo apsvarstomas susirinkime ir pasmerkiamas. Jei įdarbindavai fabrike su šeima gaudavai po kelių metų butą, sodą, garažą.
1. Ar šiandien gali būti ramus dėl darbo vietos?
2. Ar susirgus tavo vaikui šeimos gydytoja bėga pas tave į namus? 3. Ar turi nors menkiausią šansą gauti šeimyninį bendrabutį iš darbovietės?
4. Ar tavo vaikų mokslas bus nemokamas?
5. Ar vasarą tavo vaikai nemokamai stovyklaus stovyklose, o tu, už gerą darbą, gausi vietą sanatorijoje?
Tarybiniais laikais šeima buvo gerbiama, ypatingai daugiavaikė. Moterys pagimdžiusios daugiau vaikų būdavo apdovanojamos, suteikiamos visokios lengvatos, duodami erdvūs butai. Daugybė nemokamų paslaugų, poilsio stovyklos vaikams, sanatorijos.
Tarybų sąjungoje visi buvo lygūs prieš įstatymą, visi iki vieno, kas norėjo galėjo mokytis, kur nori be jokio mokesčio. Mokymas buvo pasaulio masto – aukščiausio lygio.
Kažkam trūko džinsų ar mėsos ? Visų šaldytuvai būdavo pilni kokybiško maisto, visų butai apstatyti gerais baldais ir niekam nieko netrūko.
Anuomet aukštosiose mokyklose studentai buvo supažindinami su marksizmu-leninizmu, politekonomija, planavimu, kapitalizmo pagrindais, socializmo privalumais prieš kapitalizmą ir panašiai.
Kaip veikė išvystyta socializmo sistema, suprato ne visi, kadangi ne visi tapo vadovais ir negavo specialių žinių. Socializmas buvo išvystytas, nes buvo geležinkeliai, keliai, lėktuvai,laivai, gamyklos, atominės elektrinės, angliakasiai, kolchozai ir tarybiniai ūkiai.
LT kolchozuose buvo 3 mln kiaulių ir 2 mln karvių. Dabar yra apie 10 kartų ar dar mažiau. Tiesa yra tokia, kad ne visos kiaulės, karvės, avys ar vištos buvo prižiūrėtos. Buvo nemažai betvarkės, bet veiklos mąstai buvo dideli.
Dabar kiaules augina danai, vokiečiai, prancūzai, lenkai, nes mūsų valdžia pardavė auginimo kvotas. Valdžia pardavė beveik viską ir dar nori gauti mokesčius iš tų, kuriems draudžiama kuo nors rimčiau užsiiminėti.
Sovietmečiu žmonės labai anksti sukurdavo šeimas ir susilaukdavo vaikų. Gyventojų skaičius augo, nes jie buvo tikri dėl savo ateities. Prezikai buvo vaistinėse parduodami po 4 kapeikas už vienetą. Jie buvo gaminami iš padangų gumos.
Moterys buvo išnaudojamos taip, kad 55 metų galėjo eiti į pensiją, motinystė buvo skatinama, daugiavaikės buvo gerbiamos ir apdovanojamos. Diskriminuojami buvo viengungiai, nes turėjo mokėti “buliavos” mokestį.
Šis įstatymas buvo priimtas 1941 metų pabaigoje, o pats mokestis buvo pavadintas „viengungių, vienišių ir mažas šeimas turinčių TSRS piliečių mokesčiu“. Jis galiojo daugiau kaip pusę amžiaus.
Mokesčiu už vaikų neturėjimą buvo siekiama ne tiek pagerinti šalies demografinę padėtį, kiek gauti papildomų biudžeto lėšų vaikų švietimo įstaigoms išlaikyti.
Mokėti šį mokestį turėjo visi vaikų neturintys vyrai nuo 20 iki 50 metų. Šis mokestis buvo taikomas ir bevaikėms ištekėjusioms moterims nuo 20 iki 45 metų.
Liaudyje ši prievolė buvo praminta „kiaušinių mokesčiu“. Kadangi netekėjusios moterys nuo šio mokesčio būdavo atleistos, daugelis viengungių vyrų piktinosi, kad jų ir moterų sąlygos yra nevienodos.
Mokestis už vaikų neturėjimą buvo diferencijuotas ir priklausydavo nuo mėnesinio piliečio uždarbio. Žmonėms, kurių mėnesinės pajamos sudarydavo daugiau kaip 91 rublį, reikėdavo mokėti 6 proc. mokestį. Asmenims, kurie per mėnesį gaudavo nuo 71 iki 90 rublių, mokesčio tarifas mažėjo iki 5 proc.
Jei žmogus gaudavo mažiau kaip 70 rublių, jis nuo šio mokesčio apskritai būdavo atleidžiamas. Įdomu tai, kad kūrybinių profesijų atstovams šis mokestis nepriklausydavo nuo jų pajamų ir jie turėdavo mokėti pagal didžiausią tarifą – 6 proc.
Nuo šio mokesčio būdavo atleidžiami asmenys, kurių vaikai žuvo, mirė ar dingo. Šio mokesčio vienerius metus nuo santuokos pradžios nemokėdavo jaunavedžiai (jei santuoka žlugdavo, vyras nedelsiant turėdavo informuoti apie tai buhalteriją ir prievolė mokėti šį mokestį atsinaujindavo), taip pat kariškiai, įskaitant karininkus, kareivius, mičmanus, praporščikus, kursantus ir jų žmonas.
Šis mokestis negaliodavo aukštųjų mokslo įstaigų ir profesinių mokyklų studentams, kol jiems sueidavo 25 metai, neįgaliesiems ir jų žmonoms, asmenims, sergantiems liliputizmu (augimo hormono stoka), piliečiams, turintiems psichikos sutrikimų ar sergantiems šizofrenija, silpnaprotyste ar maniakine depresine psichoze, netekėjusioms vienišoms moterims, žmonėms, dirbantiems Tolimojoje Šiaurėje, žmonėms, įsivaikinusiems vaikus.
Mokestis bevaikiams išsilaikė beveik iki pat Sovietų Sąjungos griūties. Nuo 1990 metų buvo planuojama sumažinti mokesčio tarifą žmonėms, kurių uždarbis sudarė mažiau kaip 150 rublių, taip pat atleisti nuo šio mokesčio vyrus, kurie buvo vedę, bet vaikų nesusilaukė.
Valdžia planavo nuo 1993 metų šį mokestį apskritai panaikinti, tačiau, subyrėjus Sovietų Sąjungai, jis baigė gyvuoti dar anksčiau – 1992 metų sausio 1-ąją.
Sovietmečiu buvo visokių šeimų. Tada ir šeimos buvo tvirtesnės. Nereikėjo pergyventi dėl rytdienos. Gyvenimas buvo užtikrintesnis. Juk ir aukštąjį mokslą galėjo įgyti visi. Buvo daugiau išsilavinusių žmonių.
Kur bėgdavo skųstis skriaudžiamos žmonos ? Į partijos, profsąjungų komitetus, pas direktorių ir sulaukdavo užtarimo, nieko nereikėjo grūsti į kalėjimus, kaip dabar, žmogžudystės artimoje aplinkoje buvo retenybė. Ir meilė buvo, apie ją sukosi visas visų gyvenimas.
Paskyrimai po universitetų nė vienos šeimos nesugriovė, jei išsiskirdavo, tai visai dėl kitų priežasčių. Būta tais laikais ir ideologijos, ir melo, ir neteisybių, bet ne tiek, kiek dabar.
Kuo labiau juodinamas sovietmetis, tuo jis atrodo patraukliau.
Jauni žmonės mylėjo tuokėsi, gimdė vaikus ir juos augino. Išsilavinimas buvo nemokamas, būreliai – gali lankyti kelis, nemokami. Jaunos šeimos palaikomos. Jau geriau eilėje sovietmetį prie mėsos eilėje stovėti nei kapitalistinėje santvarkoje metais laukti pas gydytojus.
Tais laikas šiaurėje Sibire galima buvo užsidirbti tiek, kad per dvejus metus galėtum butą nusipirkti. Basi prie Smetonos mokyklon lietuviai ėjo, o ne prie ruso. Daug kas iš jaunimo dirbo BAMo statybose, grįžę gaudavo butą, paskyrą mašinai ir pinigų užsidirbdavo.
Daug dirbo moterys ir vyrai, nes po karo reikėjo atstatyti viską : pramonę, ekonomiką, žemės ūkį, pastatus, visą gyvenimą. Dabar trūksta vaikų darželių , gyvenamas būstas brangus žmonės, daugumoje, emigruoja dėl materialinės padėties.
Kad žmonių moralė kritusi tai jau normalu. Nė karo, nė jokios suirutės. Yra siekiama iškraipyti ir meilę ir šeimos sampratą, lytį, vaikų santykį su tėvais. kalbą ir papročius.
Mamos prie parduotuvių palikdavo mažylius vežimėliuose ir eidavo apsipirkti. Jei kas verkdavo,viena kitos pasupdavo. Baisu,kad vaiką pavogs ar dar kas įvyks.Tiesiog laikai pasikeitė ir ne į gerą.
Visa Oriolo spauda mirgėjo1992 metų vasarį traukinių stotyje pagauto leliukų grobiko Lino Zarecko nuotraukomis, bet tuometinis jo kolegos Ezopo dėdė nomenklatūrininkas žurnalistas Kipras Mažeika per savus kanalus užglaistė šitą reikalą.
Dabar tik pinigai, seksas, alfonsai ir barakudos. Ne šeima ir vaikai rūpi, o viešas puikavimasis turtais ir auklėmis. Viskas kas geriausia Lietuvai galėjo nutikti tai- Sovietmetis.
Tuo laiku buvo geriausios sąlygos sudarytos šeimai. Visiškas užtikrintumas dėl rytojaus, gyvenamo ploto suteikimas, nemokama medicina, nemokamas mokslas, nuo lopšelio darželio iki aukštojo mokslo, aprūpinimas darbu ir pragyvęnimu.
Ko daugiau reikia kad gimdyti ir auginti vaikus. Todėl ir dauginosi žmonės sparčiau, todėl ir buvo mūsų beveik 4 milijonai. Dabar kai viso to neliko tai ir Lietuva traukiasi prie išnykimo.
Nyksta regionai nes ten jau nebeliko nei darbų nei mokyklų, nei ambulatorijų, o jei ir liko koks verslininkėlis tai paskutinę skūrą nulups.
Liko iš visos Lietuvos tik trys miestai. Su laiku mes atsidursime Lenkijos glėbyje. Ne viskas buvo gerai tarybinėje santvarkoj, bet buvo daugiau teisybės mažiau paniekos eiliniam paprastam žmogui.
Ypač daug dėmesio buvo skiriama provincijai, kaimui. Žemės ūkio specialistai, net namus gaudavo (šeima- visą, vieniši- kažkokį plotą), kaimo mokytojai buvo apgyvendinami, jiems mokama kompensacija už elektrą, gaudavo malkų kūrenimui.
Gydytoja kelis kartus per metus atvykdavo vaikų sveikatos tikrint, lankydavo naujagimius. Nuvykai į polikliniką- tą pačią dieną buvai priimtas. Studentams dirbt nereikėjo- užteko stipendijos ir lauknešėlio iš kaimo.
Nieko nuostabaus. Nemalonu pripažinti kad tėvai ir seneliai buvo kėgėbistai.
Reiškia konservatorių ir Nemuno Aušros partiečių nei tėvai nei seneliai nebuvo KGB agentai, todėl jie ir siūlo išviešinti.
Konservatoriai dauguma KGB dabar jų vaikai atidirba.
Konservatoriai siūlo išviešinti, nes jų tėvai dirbo? Pagal tokią logiką ir Žemaitaičio tėvai turėjo dirbti, nes siūlo išviešinti.
Nesueina tau galai. Matematikos egzo aikiai negalėjai išlaikyti.
Kad konservatoriai kvaili, tai buvo aišku seniai. Bet kodėl kvailioja Žemaitaitis ir siūlo tokias nesąmones?