Panevėžio vyskupijos 100 metų jubiliejui pašvęsto kalendoriaus puslapiai.
Šiemet 100 metų įsteigimo sukaktį mininti Panevėžio vyskupija išleido įspūdingą jubiliejinį 2026 metų kalendorių, kuriame įrašytas šūkis: „Augti tikėjime, gyventi Kristuje“.
Taip pat numatyta nemažai iškilmių, išskirtinės jubiliejaus šventės kiekviename dekanate, konferencijos, leidiniai ir kita.
Truputį didesnio nei rašomojo lapo formato, vartomas, patogiai ant sienos kabinamas, išraiškingas. Kaip ir dera, prie kiekvienos dienos sužymėtos šventės bei minimi vardadieniai. Ir manasis vardas teisingai pažymėtas – sausio 7-ąją bei rugpjūčio 31-ąją, ne taip, kaip įvairių leidėjų leidžiamuose, kur vardai permaišyti kaip loterijos kamuoliukai. Bažnytinės provincijos įsteigimas valdant popiežiui Pijui XI, kuris paskelbė bulę „Lituanorum Gente“, palaimintasis Jurgis Matulaitis, išmintingas vyras – labiausiai iš lietuvių rūpinęsis atskiros, priderančios nepriklausomai Lietuvai ir savarankiškos provincijos sukūrimu. (NESUPRATAU sakinio – Siga)
Įdomu, kad tais metais būta 10 dekanatų su 69 parapijinėmis bažnyčiomis, 41 filija ir net 79 koplyčiomis. Darbavosi 171 kunigas. Šiandienė statistika gerokai kuklesnė.
Išskirtinė vieta Šv. karalaičiui Kazimierui – jis mūsų vyskupijos globėjas, jo stebuklingai pasirodžiusio debesyse ir lėmusio mūšio su rusais ties Polocku 1518 m. pergalę dailininko Jono Mackevičiaus įspūdinga freska esanti Panevėžio katedroje puošia ir šį kalendorių. Palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis, matyt žymiausias mūsų vyskupijos katalikas, tikėjimo kankinys kilęs iš Kudoriškio kaimo Skiemonių parapijoje. Čia pat ir jo 1945 metų birželio 16 dienos raštas sovietinei valdžiai: „…Šventos dienos laikymasis yra ne tik religinė, bet ir socialinė būtinybė. Juk sekmadienis – vienintelė diena, skirta dvasiniams reikalams aprūpinti: aplankyti bažnyčią, išklausyti Šv. Mišių, pasimelsti, atlikti religinę kataliko pareigą. Atimti iš žmogaus šią teisę, reiškia paversti jį automatu, produkuojančia mašina…“
Dar kitame puslapyje – pirmasis naujos vyskupijos ganytojas Kazimieras Paltarokas, administravęs 1926–1958 metais. Aliuzija į jo mokytumą ir gebėjimą administruoti, prielankumą naujų bažnyčių statymui ir mažyčių parapijų, tokių kaip Burbiškio, Dabužių, Inkūnų, steigimui. Ir ištrauka iš ganytojo 1938 metų XVI rašto: „Nelaimė tautai, kuriai terūpėtų vien žemės reikalai. Tai būtų kurmiai, ne žmonės… Ne reklaminis tautiškumas, ne garsus „valio“ šaukimas mums reikalingas, o tylus, ramus, ištvermingas darbas tautai“. Vyskupiją administravusio kardinolo purpuro verto vyskupo Julijono Steponavičiaus atvaizdas, vėliau valdžiusio kan. Povilo Bakšio ir kan. Vyskupo Romualdo Krikščiūno, sunkus jo laikas, paveikslai. Prelatas Kazimieras Dulksnys, administravęs 1983–1989 metais, o po to jau vyskupai: Juozas Preikšas, Jonas Kauneckas (kokia puiki jo bekeliaujančio dviračiu nuotrauka), vos trejus metus valdęs Lionginas Virbalas (kokia išraiškinga jo kartu su seniausiu vyskupijos kunigu Povilu Svirskiu (g. 1924 m.) nuotrauka) ir nuo 2016-ųjų besidarbuojantis Linas Vodopjanovas.
Nuostabi dovana kiekvieniems tikinčiųjų namams kupinais įvykių metais. Juk bernardinų apsigyvenimo trijų šimtų metų sukaktį žadama minėti Troškūnuose, prieš tiek pat metų pastatyta ir pirmoji bažnyčia Andrioniškyje.
