Jau ketvirtį amžiaus Lietuvoje skamba raginimai nesigręžioti į praeitį ir žvelgti tik į ateitį. Raginantieji žvelgti tik į ateitį žino, ko nori: paversti patiklius savo klausytojus istorijos neišmanančiais ir – truputį pratęsime šį seną posakį – todėl lengvai valdomais vaikais.
Kaip tik jie įtikinėja, kad praeitis yra tai, ko nebėra, nors ji niekada nedingsta, nes, pasak vienos iškilios mąstytojos, yra jėga, stumianti mus į ateitį. Žodžiais menkinant praeities pažinimo svarbą, iš tikrųjų vadovaujamasi G.Orvelo (G.Orwell) knygos išgarsintu principu, kas valdo praeitį, tas valdo ateitį. Juk pastangos ištrinti net palyginti nesenų įvykių atminimą yra ne kas kita kaip siekis valdyti praeitį, o su ja – ir dabarties bei ateities tikrovę.
Tenka pripažinti, kad šios pastangos buvo sėkmingos. Visuomenės atmintyje taip ir neįstrigo vertas ypatingo dėmesio, galbūt net svarbiausias Lietuvos naujausios istorijos įvykis. Jį gaubia kapų tyla, jis nėra minimas, o ką jau kalbėti, kad būtų analizuojamas net moksliniuose istoriniuose ir politologiniuose darbuose, kuriuose tyrinėjama vadinamoji aksominė 1988-1992 m. revoliucija. Šis įvykis – tai dar sunkiausiu kovos už Nepriklausomybę tarpsniu tyliai prasidėjusi, o valstybingumą visiškai atkūrus vis labiau įsibėgėjusi ir galiausiai laimėjusi antisąjūdinė kontrrevoliucija. Jos pergalė reiškė tai, kad vėl tapusioje suverenia valstybe Lietuvoje tyliai ir nepastebimai buvo atkurtas antidemokratinis nomenklatūrinis politinis režimas. Todėl mąstant apie krašto ateitį būtina šį nepelnytai užmirštą, o gal net deramai niekada ir nesuvoktą įvykį grąžinti į visuomenės atmintį ir viešų diskusijų lauką, nes jis jau ketvirtį amžiaus daro pragaištingą poveikį tautos ir atkurtosios valstybės raidai.
Nesigilinant į šiuo atveju nesvarbias detales, galima pasakyti, kad Lietuvos nepriklausomybė buvo dviejų stipriausių ir įtakingiausių to meto politinių sambūrių – Sąjūdžio ir LKP – veiksmų ir sudėtingų jų santykių bei kompromisų rezultatas. Antisąjūdinė revoliucija lygiagrečiai vyko abiejose stovyklose.
Tuoj po Nepriklausomybės atgavimo įvykusiame Sąjūdžio III suvažiavime buvo pradėta „valyti“ iš judėjimo žmones, kuriems tokios sąvokos kaip tauta ir moderni demokratinė valstybė nebuvo tušti žodžiai. Šitokio „valymo“ taikiniais pirmiausia tapo tie sąjūdininkai, kurie gana anksti pajuto ir išdrįso atvirai prabilti, kad daugeliui patekusių į valdžią bendražygių tautos reikalai nerūpi, o pats valstybės atkūrimas įgyja vis daugiau pigaus farso požymių. Kadangi šiuolaikinės demokratijos taisyklės draudžia atsikratyti kritiškesnių ir todėl „nepatikimų“ bendražygių juos sunaikinant fiziškai, buvo rastas subtilesnis būdas – pasitelktas liūdnai pagarsėjęs vadinamųjų „megztųjų berečių“ sambūris. Neverta manyti, kad jo veikla buvo spontaniškas ir stichiškas į „tikrųjų patriotų“ ir „revoliucijos sargybinių“ vaidmenį pernelyg įsijautusio ir nežinia iš kur ir kaip išdygusio būrelio „radikalų“ siautėjimas. Gerai suplanuoti ir „nematomos rankos“ meistriškai nukreipiami į pasirinktus puolimo „taikinius“ jų veiksmai buvo ilgalaikė moralinio ir psichologinio spaudimo, veikiau – teroro kampanija. Ja buvo siekiama moraliai ir psichologiškai gniuždyti ir šitaip išstumti iš Sąjūdžio žmones, svajojusius ne apie nomenklatūrinę neosovietinę, bet apie demokratišką ir modernią nacionalinę valstybę. Atsijojus „nepatikimuosius“, iš tirpstančio Sąjūdžio likučių išsikristalizavo nomenklatūrinis būsimųjų „konservatorių“ branduolys. Jį reikėjo sustiprinti. Todėl „valymo“ praretintas Sąjūdžio gretas sparčiai užpildė „nepraktiškus“ pirmeivius pakeitę tik ką iškepti „patriotai“, kurių biografijos bylojo, kad dar vakar jie buvo uolūs komunizmo statytojai.
Panašiai buvo „apsivalyta“ ir nuo TSKP formaliai atsiskyrusios LKP stovykloje. Kad LKP atsiskyrė nuo TSKP vedama ne tautinių ir valstybinių paskatų ir kad ji nematomais idėjiniais ir politiniais ryšiais liko susaistyta su „platformininkais“, atskleidžia jos atstovų LTSR Aukščiausiojoje Taryboje išsakytas požiūris į balsavimą dėl Nepriklausomybės atkūrimo jo išvakarėse: „Mes balsuosime už nepriklausomybę, tačiau atsakysite jūs“. Nėra akivaizdesnio įrodymo, kad nuo Maskvos atsiskyrusios LKP pritarimas Nepriklausomybei buvo konjunktūrinis ir prievartinis žingsnis. Kadangi konformistai šioje partijoje visada buvo absoliuti dauguma, „apsivalymas“ nuo Sąjūdžio „svetimkūnių“ ir jų paskleisto „idėjinio užkrato“ vyko dar sklandžiau ir nepastebimiau. Nepriklausomos valstybės idėja iš tiesų tikėję ir ją rėmę sąjūdinės dvasios LKP nariai buvo „neutralizuoti“ ir pamažu išstumti iš partijos prisidengiant kilniai skambėjusiais jos „demokratizavimo“ šūkiais. Kad sąjūdininkai taptų nereikšminga ir bejėge mažuma, tereikėjo padidinti LKP Tarybos narių skaičių ir pasirūpinti, kad į ją urmu sugužėtų ne tik tuntas iki tol nuošalyje tūnojusių veikėjų, bet ir sušmėžuotų išsilaksčiusiai „platformininkų“ partijai priklausiusių „herojų“ veidai.
Lygiagrečiai vykęs Sąjūdžio ir LKP gretų „valymas“ neabejotinai yra vienas dramatiškiausių ir kartu lemtingiausių Lietuvos „dainuojančios revoliucijos“ epizodų. Tiesą sakant, dabar neatrodo keista, kad jis taip ir liko „nepastebėtas“ ir tebėra nutylimas net akademinėje literatūroje. Juk prikėlus šį epizodą iš užmaršties tektų atsisveikinti su iki šiol vyraujančiu ideologiniu pasakojimu apie Lietuvos „išsilaisvinimą“, arba šį pasakojimą reikėtų smarkiai tikslinti. Jeigu šis „valymas“ taptų rimtai analizuojamu ir plačiai svarstomu klausimu, neišvengiamai tektų įsisąmoninti ir pripažinti pamatinį naujausios Lietuvos istorijos faktą: laikotarpiu nuo 1991 m. rugpjūčio pučo iki 1992 m. Seimo rinkimų šalyje vyko šliaužiantis antisąjūdinis perversmas, pasibaigęs neosovietinio nomenklatūrinio režimo restauracija. Tik ką ištrūkusi iš geležinių imperijos gniaužtų Lietuva akimirksniu tapo ir iki šiol tebėra antisąjūdinės kontrrevoliucijos įšalo sukaustyta žeme.
