Žalčio žmonai numezgė suknią

Gailutė KUDIRKIENĖ

Vidula mezga, o regintiems kvapą gniaužia. Ir nedaug dar kas tą grožį regėjo, nes kol kas rokiškietė jį krauna į lagaminus. Kai moteris juos ryšis ištraukti, tai visi pamatys unikalių dalykų, tarp jų ir jos numegztą suknelę Eglei žalčių karalienei: žalią su balta pieno ir raudona kraujo puta ir toje putoje likusio žalčio raštais.

Eglėms priderino ir kurpaites, ir karūnas Panevėžio dailės galerijoje vykusioje Aukštaitijos krašto tautodailininkų parodoje įspūdinga „vyšnia ant torto“ buvo rokiškietės liaudies meistrės Vidos Erslovienės kurtos megztų apdarų kolekcijos „Eglelė“ pristatymas.

Tamsžales, baltiškais ženklais margintas suknias dėvinčios ilgaplaukės merginos, skambant lietuvių liaudies dainai „Saulė rieda dangumi“, į salę tarsi įplaukė, jų žingsnių nebuvo girdėti, nes jos avėjo suknių spalvos megztas kurpaites. Visų galvas puošė prie eglių įvaizdžio priderintos megztos kepurės – karūnos.

Žiūrovai nuo reginio tiesiog aikčiojo, šnabždėjosi, jog šiais laikais tiek lietuviškumo dizainerių kurtuose drabužiuose retai išvysi.

Autorės šukuosena – irgi kūrinys Rokiškio tautodailininkams vadovaujanti Birutė Dapkienė paaiškino, kodėl kolegės eksponatai nekabėjo salėj kaip kitų menininkų kūriniai, o buvo trumpai parodyti tik per ekspozicijos uždarymą.

„Ji niekada savo mezginių ant pakabų nekabina, o ir demonstruoti juos leidžia ne bet kam, ieško natūralaus grožio manekenių: be dažytų plaukų, priklijuotų nagų ir kitokių „patobulinimų“. Be to, savo kūrybą parodo tik kartą per metus“, – apibūdino B.Dapkienė.

„Eglelių“ autorė 58 metų V.Erslovienė yra Rokiškio Senamiesčio gimnazijos bibliotekininkė.

Pokalbį pradedame nuo įdomiosios menininkės šukuosenos: kruopščiai išpurento originalaus kuodo.

„Kuodas – nuo studijų laikų, tik tada buvo kairėje pusėje, nes esu kairiarankė, dar ryšėdavau didžiulį kaspiną“, – juokiasi pašnekovė.

Ji neslepia, kad jau tada, būdama Vilniaus universiteto studentė, išskirtine šukuosena atkreipdavo aplinkinių dėmesį. Dabar aksesuarais plaukų nebegražina, bet kuodo stilių išlaikė.

Mezgimas kėlė siaubą

V.Erslovienė rodo jaunystės nuotraukas su kitoniška, į niekieno nepanašia šukuosena.

Tikriausiai buvo kitokia ir apsivilkusi pačios megztais drabužiais? Vienoje fotografijoje ji dėvi keistais raštais margintą suknelę.

„Mano mama buvo mezgėja. Mezgė mašina, daug ir sunkiai, net naktimis, pristatinėjo į „Tulpę“, lengvosios pramonės įmonę. Prisižiūrėjau, kaip ji vargo, ir sakiau, kad aš tai jau tikrai tokio darbo nedirbsiu“, – pasakoja.

Mama prašė išmokti megzti mašina, nes gyvenime pravers, bet ji, tada dar moksleivė, užsispyrė, kad ne, ir viskas. Jei ką, geriau rankomis megs.

Buvo dešimtokė, kai rimčiau parūpo mezgimas, susirado žurnale patikusį raštą ir nusimezgė margaraštį, rudos ir pieno spalvos derinio megztinį, po to ir kitą – su spalvų žaismo perėjimais.

Gal būtų ir kitaip susiklostę

Baigusi Vilniaus universitetą rokiškietė dar kurį laiką užsibuvo sostinėje, bet ten širdžiai mielo darbo nerado. Grįžti į gimtinę lyg ir neplanavo, bet viską pakeitė meilės reikalai – pasipiršo buvęs bendraklasis Vilius.

„Mokykliniais metais mes nedraugavom, nė minčių tokių nebuvo“, – juokiasi pašnekovė.

Jausmai įsižiebė, kai su būsimu vyru pasimatė per klasės susitikimą po 5 metų mokyklos baigimo. Anksčiau nesusitiko, nes jis studijavo Kaune, o ji sostinėje.

Pora sutarė, kad gyvenimą kurs ten, kur gimė ir augo.

„Buvo gaila išvažiuoti iš Vilniaus, prisimenu, vaikščiojau atsisveikindama su senamiesčio gatvelėmis… Dabar nesigailiu, čia nepasiklystu tarp žmonių ir parduotuvių. Ten gal būčiau kitokia buvusi, nemezgusi, prapuolusi tarp automobilių spūsčių“, – spėlioja.

Kas dėl mezgimo, ji prisipažįsta, kad turi būti dėkinga ir sutuoktiniui.

„Vilius – puikus kulinaras, savaitgaliais praplėšiu akis ir klausiu, ką šiandien valgysim? Kiek jis man laiko sutaupo! Jei reikėtų stovėti prie puodų, kada gi megzčiau?“ – labai vertina saviškio talentą.

Pasirinkto kelio nepameta

Per 18 metų, tiek laiko V.Erslovienė yra Tautodailininkų sąjungos narė, ji sukūrė tris originalias megztų drabužių kolekcijas. Visas jas vienija raštai, sudėlioti išskirtinai tik iš báltų ženklų – simbolių. Kolekcijas sudaro 46 skirtingi kostiumai su priderintais aksesuarais.

„Kai nusprendžiau jungtis prie tautodailininkų, pradėjau rutulioti baltiškos saulutės motyvą, nes liaudies meistrų darbai turi atspindėti lietuviškumą“, – paaiškina.

Tos krypties moteris laikosi iki šiol. Kaip vėliau paaiškės iš pokalbio, išskirtinių drabužių kūrėja, prieš įmegzdama ženklą, išsiaiškina jo kilmę, prasmę ir reikšmes.

Toji kryptis neatsitiktinė, pašnekovė prisimena, jog vaikystėje labai mėgo vartyti iliustruotas tautosakos knygas, liaudies meno albumuose negalėjo akių atplėšti nuo kaldintų kryžių. Kryždirbių kūriniai buvo pilni simbolių, labai panašių į tuos, kuriuos vėliau rokiškietė išmezgė drabužiuose.

Dar nuo mažų dienų atmintin įsirėžė liaudiška tematika gausiai iliustruotos lietuviškų pasakų knygos.

Rėmėsi istorikais ir etnologais

Pirmoji V.Erslovienės kolekcija taip ir pavadinta: „Baltiškoji saulutė“. Ją sudarė 10 kostiumų ir prie jų pritaikytų kepuraičių bei apavo, skirtų jaunesnio amžiaus mergaitėms.

„Siūlus rinkausi žemės spalvų: visokių rudų atspalvių. Spalvos tartum nuobodžios, bet užtat išryškėja įmegzti raštai“, – sako.

Po trejų metų rokiškietė ėmė kurti naują kolekciją „Baltiški ženklai“. Procesui gerai pasiruošė, pervertė tautodailės metraščius, skaitė kalnus įvairios literatūros. 

Jos kumyru tapo dailės istorikas bei kritikas, lietuvių profesionalios muziejininkystės pradininkas, grafikas bei knygų apie lietuvių liaudies meną autorius Paulius Galaunė.

„Jo knygoje „Lietuvių liaudies menas“ radau baltiškų ženklų lentelę. Tie iš amžių glūdumos atėję simboliai tiesiog pakerėjo, paprasti bet neprasti, lengva megzti“, – pasakojo bibliotekininkė.

Apie gilesnes ženklų prasmes ir reikšmes ji ieškojo informacijos etnologų leidiniuose, patiko, kaip Vytautas Tumėnas išaiškina eglės vietą lietuvio sąmonėje, kad šis visžalis medis yra gamtos vegetacinių jėgų, gyvybės ir amžinumo simbolis. Anot etnologo, eglės ženklai sudaro ir simbolinio gyvybės medžio pagrindą, mūsų sakmėse eglė – šventas medis.

Pašnekovė sako, kad jos mezginiuose dominuoja roželių, vėželių, žiogelių, žalčių, eglių, varnakių simboliai.

„Numezgiau suknią, kaip įsivaizduoju, kaip galėtų atrodyti Eglė žalčių karalienė. Pagrindas žalias, apačioj balta ir raudona, pieno ir kraujo puta, kraujo putoje likusio žalčio simboliai“,– paaiškina, kad jos mezginį galima skaityti kaip knygą.

Radusi ženklus, kildinamus iš mėnulio fazių užrašymo ir išreiškiančius laiko tėkmę, sukūrė tamsiai mėlyną, baltais simboliais išrašinėtą apdarą „Naktis“.

Nenori pageidavimų koncerto

„Kolekcija „Eglelė“ išsivystė iš baltiško eglės ženklo: atvirų, aukštyn mažėjančių trikampėlių su tašku viršuje“, – paaiškina.

Žaliaskarių garbei kuriamoje kolekcijoje rokiškietė dabar mezga paskutinį tos serijos kostiumą. Ką megs vėliau, dar pagalvos.

„Eglelių“ kolekcijos kostiumai – tai įvairaus žalumo suknios, kurių fasonai vienaip ar kitaip primena skarotus medžius. Tą efektą duoda dantytai užsibaigiančios rankovės ar apačios, „egliškos“ apykaklės, „spygliuotos“ kepuraitės ir kiek-vienam apdarui pritaikyti megzti papuošalai.

„Žiūriu pirmuosius mezginius, jie taip kietai sumegzti, dabar mezgu puriau“, – juokiasi, kad per eilę metų įvyko tik toks pasikeitimas.

Vieną kostiumą numegzti prireikia viso mėnesio. Užsakovų rokiškietė nepriima.

„Nemezgu užsakymų, prasidėtų „pageidavimų koncertas“, kam man to reikia“, – paaiškina, kad nėra šansų išvysti jos kūrybą kur kitur nei per kolekcijų pristatymus.

Pati V.Erslovienė dabar jau megztų drabužių nedėvi, nors anksčiau ir sau mezgė, ir net modeliu buvo. Kadaise, kai sūnus buvo dar pradinukas, ir jį buvo prikalbinusi berniukišką kostiumą su baltiškais ženklais pademonstruoti prieš fotoaparatą.

Laukia savo valandos

„Dedu į lagaminus ir – į spintą“, – paaiškina, kur yra kolekcijos.

Dar nė karto visi kūriniai vienu metu nebuvo išleisti ant podiumo. Kai ryžtasi atverti savo saugyklą, rodo tik po kelis egzempliorius, dažniausiai naujausius.

Kūrėjai labai svarbu, kas ir kokioje aplinkoje jos kurtus apdarus demonstruos.

„Trumpi ir iškarpyti plaukai prie šitų drabužių netinka, o natūralių ilgaplaukių, su sklastymu per vidurį, rasti vis sunkiau“, – šypteli pašnekovė.

Anot jos, vieta irgi turi derėti prie kūrinių. Kartą ji dalį kolekcijos rodė Rokiškio muziejuje, kitą kartą Rokiškio teatro rūmuose, o trečioji išvyka buvo toliausia – į „Jorės“ šventę Molėtų rajone, prie dangaus kūnų stebyklos.

Tada V.Erslovienė pati samdė autobusą, vežėsi modelius ir kolekcijų kostiumus. Tais kūriniais apsirengusios mergaitės kopė į piliakalnį.

Kitąmet šventės organizatoriai vėl kvietė atvykti, bet rokiškietė atsisakė.

„Daug kas atsiremia į lėšas, neturiu jokių rėmėjų“, – prisipažįsta.

Argi nenori būti dažniau pagirta ir įvertinta? Ar negaila, kad ilgai ir kruopščiai kurti kostiumai guli paslėpti spintoje?

„Kol kas nelabai noriu viešintis, pirmiausia norėčiau išleisti savo mezginių katalogą“, – sako ji.

Tam ruošiasi, apdarų komplektams nufotografuoti samdo profesionalų fotografą.

Katalogui turi sugalvojusi ir logotipą su užrašu „Vidula mezga“. Juo žymi feisbuke rodomas nuotraukas. Deja, čia sklaida labai nedidelė, rokiškietės kūrybą gali matyti tik nedidelis draugų būrys.

„Kartą dukterėčia pavadino mane tarmiškai: Vidula. Iš pradžių nepatiko, nuskambėjo grubiai, o paskui prie žodžio „mezga“ visai gerai prilipo“, – juokiasi, kad prie liaudies meną propaguojančių apdarų puikiai dera ir tarmė.

PROJEKTAS – Krašto santakos. Mūzos netyli