Vasario 16-ąją Svėdasų meno galerijoje atverta muziejininko, T. Mikeliūnaitės kultūros premijos laureato, kraštotyrininko ir poros dešimčių knygų autoriaus Raimondo Guobio piešinių paroda „Žemė žuvų ženkle“.
Parodoje eksponuojama penkiolika istorijos legendos principu sukomponuotų piešinių su įdomiomis antraštėmis ir gražuole žuvimi papuošta afiša – meninis Šventosios upės ir jos pakrančių ties Butėnais piešinys.
Apie piešinių parodos atidarymą ir smagias istorijas, kurias pavaizdavo piešiniuose, kviečiame paskaityti paties R. Guobio pasakojimą.
-ANYKŠTA
Prieš pat vidurdienį galerijoje susirinko nemenkas būrelis svėdasiškių ir tolimesnių svečių. Pradėjau paskaitydamas gal prieš penkiolika metų parašytą odę gružliui – kilbukui, didžiai Dievo dovanai mažiesiems žvejams – meškeriotojams. Po to papasakojau apie piešinius, kuriuose ne tik žuvys, bet ir simboliais užšifruotas, prierašais paraštėse paaiškintas pakrančių istorijos kodas. Taip pat visur užrašiau datas, žyminčias vaizduojamą laikotarpį. Piešinių ciklas sumanytas visai netikėtai, matyt, tuomet, kai „Butėnų istorijos dienos“ žygio menišką schemą – juodu želiniu rašikliu išvedžiotus kontūrus – nuspalvinau akvareliniais pieštukais. Lėmė vėl ir vėl suliepsnojanti meilė gimtajam kaimui ir jo žemes skalaujančiai, skaidriu kaspinu besiraitančiai Šventosios upei. Meilė, kuri transformavosi į piešinius, tiesiog įkūnijo aistrą šiam rojaus kampeliui. Tai įkvėptasis, gal net kažkiek neišbaigtasis menas, dabar tiesiog nesuvokiu, kaip man pavyko tai padaryti? Tarsi būčiau buvęs aukštesnės jėgos įrankis…
Linksmos praėjusio pasaulio atminties ženklai. Keli paveikslėliai Butėnų temai, o po to žemyn upe. Štai šapalai dreifuoja prie Kunigiškių tiltu, kuriuo rieda sunkvežimis „Gaz-51“, valstybinis numeris 81-79 лит. Tai tėvelis Antanas važiuoja iš Vyžuonų, svečiavosi pas giminaičius, gal pas dėdienę Juzę, ar buvo „ant kapų“. Matyt, tai akimirka, kai kartu važiuoju ir pasaulio įdomybes besižvalgydamas per langą stebiu ir aš – dar nedidelis berniukas bei mano brolis Arūnas.
Įspūdinga kilbukų gaudymo scena Šventojoje prie didžiojo akmens, visi bendraamžiai yra čia – du Kęstučiai – Žvirblio ir Murmos – Zobarsko Zenonas, broliai Augenijus bei Virginijus Pakštai ir aš – Raimondas. Kimba, kaip nekibs – kilbukai visada kibdavo. Lydys – tikriausias karalius, tokia spalvinga jo esybė. Mačeikos sietuva yra jo buveinė, jis ten tarsi pririštas nuolatos tūno. Žalioji ties sugriuvusiu malūnu, srovėje pulkai belupių, iš mokyklos parūkyti atbėgę du berniukai, dėdė Stasys, „sietka“ gaudantis kuojas Prūso dalioje, Akmeninėje ties Janonių dvaru būdraujanti vėgėlė ir kalniuku iš kaimo grįžtanti močiutė Konstancija.
Inkūnų senasis lieptas, ešeriai upėje, už apskritos kalvos kyšantis bažnyčios bokštas ir ten skubanti Julė Juškienė, kiršlio šuolis Lašinkos srovėje, istorinis milžinas šamas palengva plaukia į paspęstą tinklą prie Andrioniškio, žvejys Albinas ties Anykščiais… Piešiniai dėliojasi pasroviui nuo Kunigiškių iki Kavarsko, tad parodą apžiūrintys tarsi leidžiasi tėkme žemyn. Vienas iš vaikystės meškeriotojų Zenonas Zobarskas prisiminė, kad gaudyti kilbukus buvo labai smagu ir įteikė du komplektus įnagių žaisti „čižiką“ – šią vasarą numatomam šio žaidimo veteranų čempionatui Butėnuose.
Žodelį tarė ir Šventosios „sargybinis“ – upės vandens stebėjimo stoties Anykščiuose technikas Petras Buterlevičius, kuris taip pat pavaizduotas viename piešinėlyje nedidele figūrėle. Palankiai piešinius vertino tautodailininkas Aleksandras Tarabilda, bičiuliai iš Butėnų. Džiaugsmingų prisiminimų ir įžvalgų netrūko – juk beveik visi myli vandenis ir žuvis. Pyrago, arbatos paragavę, Algio Barono dainų paklausę, pasikalbėję išsiskirstėme dar ir su žinojimu, kad naktį Žemė įplauks į mistišką Žuvų ženklo ūksmę…
Raimondas GUOBIS
