Praradus kalbą, pasikeičia žmogaus vertybinė sistema

Gegužės 19 dieną, antradienį, Anykščių Tilto gatvėje vyko dailės istorikės, kultūrinių renginių organizatorės, Vilniaus Dailės akademijos dėstytojos, menotyrininkės dr. Jolantos Zabulytės paskaita „Tautinės kultūros pažinimo keliai“, kurios metu mokslininkė papasakojo apie lietuvių kultūrą, kalbą ir kodėl taip svarbu kalbos neprarasti.
Dr. J. Zabulytė sakė norinti supažindinti anykštėnus su mūsų kultūra – socialiniuose tinkluose sukūrė grupę „Tautinė mokykla“.

Papročius išsaugojo kaimas

Paskaitoje, į kurią atėjo 10 žmonių, dr. J. Zabulytė kalbėjo apie lietuvių kalbą, tautiškumą, lietuvių kultūrą, mūsų šaknis.
„Kiekviena tauta turi žinoti savo šaknis, nes tai, ką mes paveldėjome, ir yra didžiausias mūsų turtas. Ateities nėra be praeities – jeigu ištrinsime viską, ką paveldėjome, liks tuščia vieta, o į tuščią vietą gali dėti bet ką, – susirinkusiesiems sakė dr. J. Zabulytė. – Kalba yra vienas iš tų dėmenų, kuris labai daug lemia pačios pasaulėžiūros, pasaulėjautos formavimąsi, nes kalba yra kodas.“
Terminas „tautinė kultūra“, pasak dr. J. Zabulytės, dažnai keičiamas terminu „etninė kultūra“. Nors tai reiškia tą patį, pirmasis variantas yra labiau savas, lietuviškas.
„Tautinė kultūra pirmiausia yra kaimo, kitaip tariant – valstiečių kultūra. O aš dažniau sakau – žemdirbių kultūra. Kaimo kultūra yra konservatyvi. O konservatyvi todėl, kad ji tradicinė. Viskas vyko uždarame rate, naujovės į kaimą skverbdavosi labai sunkiai. Ir ne tik Lietuvoje, – apie tai, kad tautinės kultūros reikia ieškoti kaimuose, o ne miestuose, kalbėjo mokslininkė. – Tai, kas vadinama folkloru bendrąja prasme, tai yra etnografija ir tautosaka. Mūsų papročiai, kulinarija, tikėjimai, šventės fiksuoti pakankamai vėlai, kaip ir visoje Europoje – XIX a. viduryje–antroje pusėje. Tik tada atsisukama į kaimo kultūrą. <…> Papročiai išlieka iki tų laikų, kada gyvas kaimas.“

Pasakose užšifruoti kodai

Mūsų kultūra, dr. J. Zabulytės teigimu, yra ne rašytinė, o žodinė. Bet tai nereiškia, kad nebuvo rašto. „Jis buvo. Neseniai etnologas Libertas Klimka atrado runų kalendorius, randama ženklų ir akmenyse. Kad raštas buvo, tai yra faktas. Bet raštas žodinėje kultūroje buvo slaptas. Raštą turėjo net Šiaurės Amerikos indėnai (tai mazgai), Airijos keltai. Tačiau raštas buvo žinomas tik žyniams, ir tai ne visiems. Nes tai yra informacija. Štai dėl ko pirmiausia žudydavo žynius.
Raštas nebuvo naudojamas visuotinai, jis buvo tik siauro žynių rato prerogatyva, tai buvo tam tikrų ženklų, kodų sistema, kuriuos žinojo siauras ratas žmonių. Tai nereiškia, kad tai yra žemesnė kultūra! <…> Raštas ne žinijos prasme, bet gyvenimo prasme neturi tokio statuso kaip žodinėje kultūroje. Istorinis pavyzdys: buvo sutartis tarp Lietuvos pilies valdovo ir kryžiuočių kontrmagistro dėl nepuolimo. Jie susitiko, aptarė, kad daro 2 ar 3 metų pertrauką, nes lietuviams reikia nuimti derlių, o puolantiems taip pat reikia atsigauti. Kryžiuotis pakiša popieriuką, kuriame reikia padėti žiedo antspaudą, o lietuvis prisiekia. Vietoje žadėtų 2–3 metų pertraukos, jau po metų kontrmagistras puola, o lietuvis sako, kad juk yra sutartis, pasirašėm. Kryžiuotis sutartį suplėšo ir – į židinį.
Žodinė sutartis mums buvo kur kas svarbesnė. Ne veltui, kai Mindaugas jungė Lietuvą, kai kurie valdovai bėgo į kitas šalis, nes jie neištesėjo žodžio. Už pažado sulaužymą grėsė mirties bausmė arba išmetimas iš bendruomenės“, – kad žodis ilgą laiką buvo kur kas svarbesnis už raštą, sakė dr. J. Zabulytė.
Apie tautinę kultūrą galime sužinoti iš išlikusių rašytinių šaltinių, nors informaciją juose reikia atsirinkti labai kruopščiai – dažniausiai informacija buvo užrašoma neobjektyviai.
„Metraščiuose, kronikose, literatūroje, Simono Daukanto raštuose, Kristijono Donelaičio „Metuose“ pateikiama daug informacijos ne tik apie religiją, bet ir apie buitį. Bet visi šaltiniai iki Mato Pretorijaus (vienas žymiausių 17 a. Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorikų, etnografų, tautosakininkų – aut. past.), yra šališki, nes juos rašė priešai. <…> Jėzuitai, ėmę važinėti po kaimus, rašė misijų ataskaitas – jie sutirštindavo spalvas, kaip ir kronikose. Informacijos ten nedaug. Gana objektyvūs yra keliautojų užrašai, kurių išlikę labai nedaug“, – pasakojo dr. J. Zabulytė.
Vienas šaltinių pažinti tautinę kultūrą yra tautosaka, kurioje, pasak mokslininkės, yra labai daug žinijos, tik reikia mokėti ją skaityti.
„Visose pasakose yra šifras. Jos atsirado kaip mito gabaliukai, o kitos yra pamokomoji priemonė. Jas sekdavo seneliai vaikaičiams. Pasakų baisybės vaikams buvo perduodamos kaip tabu (neik ten, nes įkrisi) ar kaip pasaulėjauta (nelaužyk medžio, nes jis verkia, čia mergaitė medžiu paversta). Nereikia pasakų skaityti vien kaip siužeto, ten yra kodai“, – detalėmis dalijosi dr. J. Zabulytė.
Apie kultūrą sužinoma ir iš archeologinių kasinėjimų: „Daugiausia randama keramikos, ginklų, kalvio įrankių, kaulo dirbinių, papuošalų. Įkapės parodo žmogaus statusą, taip pat duoda ir religinės informacijos – iškasenos leidžia suprasti, koks buvo tikėjimas, pomirtinio gyvenimo samprata“, – pasakojo menotyrininkė.
Beje, dr. J. Zabulytė sakė, jog dainose ypač gerai matyti žmogaus ir gamtos susiliejimas, kad žmogus save suvokia kaip gamtos dalį.
„Medis, akmuo, žvėris, paukščiukas, kirmėlytė – yra broliai ir seserys. Mūsų tėvas yra dangus, kuris apvaisina, o žemė yra motina, o iš jų sąjungos gimsta visa, kas yra gyva. Užtai santykis su gamta buvo labai pagarbus. Dar ir dabar kai kurios gentys, indėnai, prieš medžioklę atlieka tam tikrus ritualus – jie atsiprašo Motinos gamtos, kad turi nužudyti, nes turi išgyventi. Gamtoje yra mitybos grandinė – vieni kitus naikina tam, kad išgyventų. Ir tik vienintelis šiuolaikinis žmogus žudo dėl malonumo. Ir tai pasikeičia su krikščionybe – Dievas sukūrė žmogų, kad jis valdytų pasaulį, o ne būtų jo dalis“, – kalbėjo dr. J. Zabulytė.

Reikia mokėti skaityti tikrą žodžio prasmę

Mūsų kalba yra viena iš seniausių Europoje, dėl to, dr. J. Zabulytės įsitikinimu, ją reikia labai gerbti.
„Negaliu klausyti, kai sakoma „inovacija“, „komunikacija“, „edukacija“, „renovacija“… Suprantu, kai atsiranda nauji žodžiai pavadinti daiktams, kurių nėra mūsų kalboje, bet kada keičiame savo senus žodžius naujais, tarptautiniais, o dauguma atvejų – lotyniškais, kurie turi tokią pačią šaknį, kaip mūsų kalboje esantys žodžiai… Studentai net nežino, kaip lietuviškai pakeisti „inovacija“. O juk tai „naujovė“!“ – stebėjosi dr. J. Zabulytė.
Iš senųjų keturių Europos kalbų, kurias mokslininkė vadina „sesėmis“, išlikusi tik lietuvių kalba. Senovės graikų, lotynų, sanskrito kalbos yra mirusios ir vartojamos tik tam tikrose siaurose srityse arba nebevartojamos visai. Nemažai šių kalbų žodžių turi bendrą šaknį. Dr. J. Zabulytė pateikė ir pavyzdžių lietuvių bei sanskrito kalbomis: akmuo – akma; vėjas – vajus; javas – javas; dievas – devas; padas – padas; vyras – viras ir t. t.
„Kalba yra garsas, garsų junginiai, garsų dermės. Kuo sunkesnė kalba, tuo ji senesnė. Mūsų kalba sudėtinga, o sudėtinga dar ir dėl to, kad turime labai daug linksnių, kirčiuočių, formų, ko nėra kitose kalbose.

Pavyzdžiui, žodis „tvartas“ – daiktavardis, atsiradęs iš žodžio „tverti“. Iš jo – dar „aptvaras“, „tvora“. Jei yra daug žodžių, turinčių tą pačią šaknį, vadinasi, to žodžio kilmė yra būtent iš tos kalbos. – pasakojo dr. J. Zabulytė ir mokė skaityti tikrąją žodžio prasmę. – O norint tai padaryti, visuomet reikia žiūrėti į žodžio šaknį. Pavyzdžiui, „valstietis“: šio žodžio šaknis yra valst-, kaip ir „valstybė“, „valsčius“. Todėl „valstietis“ reiškia valstybės gyventoją. Šiandien „valstietis“ turi visai kitą prasmę…“
Kada žmogus praranda savo kalbą, pasikeičia jo mentalitetas, pasaulėjauta, paskaitoje sakė dėstytoja dr. J. Zabulytė.
„Žmogus, gyvendamas kitoje šalyje, nenori būti svetimas, tuomet jis lietuvių kalbos nevartoja, vartoja tik tos vietos kalbą. Ir iš tiesų pasikeičia žmogaus vertybinė sistema. Yra daryti tyrimai su Sibiro lietuviais, kurie vedė ruses, kurie ten įleido šaknis. Tyrimuose atsiskleidžia, kad tų žmonių vertybinė sistema tapo visai kita, pasikeitė jų mąstymas. Be abejonės, juos veikia ir aplinka, bet vienas iš požymių yra kalba. Tie, kurie ten gyvendami išlaikė kalbą, buvo visiškai kitokie. <…> Kalba kuria energetinį lauką. Nauji žodžiai, kalbos atsisakymas sugriauna ryšį su tuo lauku. Dėl to žmogus ir pasikeičia“, – ne vieną nustebinusiais faktais dalijosi dr. J. Zabulytė.

Paskaitų planuoja ir daugiau

„Manau, kad jei savo kultūrą pažįsti ir ją gerbi, visiškai kitaip žiūri ir į kitus. Kitas dalykas – daug jaunimo išvažiuoja į užsienį ir jei ten nėra stiprios lietuvių bendruomenės, būtent tada ir pasijaučia esantys svetimi. Tuomet organizuojamos įvairios šventės, kad pasirodytų, kas toks esi, kokia tavo kultūra“, – kalbėjo dr. J. Zabulytė.
„Tautinės kultūros pažinimo keliai“ – tai pirmoji paskaita, jų dr. J. Zabulytė skaitys daugiau. Šias paskaitas dėstytoja skaito savo studentams, o anykštėnams, kadangi ir pati gyvena mūsų krašte, nusprendė žiniomis pasidalyti nemokamai.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas