Anykščių baldų parduotuvė 1990 – ųjų balandžio mėnesį. Autoriaus nuotr.
Gimusieji prieš keletą dešimtmečių jau neįsivaizduoja parduotuvių, kurių lentynos būtų tuščios, o vyresni jau primiršo, kad baldui ar buities prietaisui įsigyti, o perestrojkos metais – ir degtinės buteliui, reikėta pasirūpinti talonu, kurį ne taip paprasta buvo gauti.
Atgimimo pradžioje, kaip tokį skurdą liudijantį ,,šposą“, tuometinis „Šluotos“ žurnalas siūlė komplektą „Internacional – Rosija“, į kurį įeina „raskladuška, taburetka i dva gvozdia v stenu“, tačiau 1990-ųjų pradžioje ir tos „raskladuškės“ Anykščių baldų parduotuvėje, kurioje dabar šeimininkauja įvairiomis prekėmis pertekę „Senukai“, tuomet, ko gero, nebuvo. Tik prieš penkerius metus duris atvėrusioje specializuotoje baldų parduotuvėje 1990 – aisiais buvo neįprastai tuščia, pardavėjai galėjo pasiūlyti elektros lempučių, taburečių, kėdžių, karnizų užuolaidoms, šiek tiek patalynės, pakabų drabužiams…
Tačiau jau dvelkė rinkos ekonomikos vėjai ir parduotuvės skelbimų lentoje kabėjo raštas, kad nuo 1989 metų lapkričio 2 dienos baldų parduotuvėje komiso pagrindais priimamos stambiagabaritinės naudotos prekės: baldai, televizoriai, skalbimo mašinos… Nors skelbimas kabėjo penkis mėnesius, tačiau, kaip tada pastebėjo pardavėjas, šviesios atminties Kęstutis Pakeltis (verslininko, Anykščių rajono tarybos nario Luko Pakelčio tėtis. Aut. past.), nė vienas tokiu pasiūlymu nepasinaudojo, parduotuvė pirkėjus pasitikdavo pustušte prekybos sale.
Tačiau anykštėnai iš įpratimo užsukdavo į parduotuvę, tikėdamiesi, o gal ims ir ką nors „išmes“.
1990 – ųjų pavasarį Lietuvą ir tikrai ne prabangoje gyvenusius anykštėnus Kremlius „pasodino ant dietos“, parduotuvių lentynos dar labiau ištuštėjo, prie degalų kolonėlių nutįso milžiniškos eilės, buvo ribojamas jų įsipylimo kiekis. Gimusiems po Nepriklausomybės atkūrimo tai sunku suvokti.
Ištvėrėme, išgyvenome be deklaruotos „broliškų respublikų“ pagalbos, nežengėme nė žingsnio atgal. Šiandien tuo galima džiaugtis ir didžiuotis.
