Garsus lietuvių literatūros, kalbos, mitologijos tyrinėtojas, baltistas, buvęs Šiaulių universiteto profesorius Skirmantas Valentas – šio universiteto nelikus, jau trejus metus nebedirbantis, laisvas žmogus. Vasarą kartu su žmona praleido pas dukrą Danijoje, prižiūrėjo anūkus – „mažuosius vikingus“. Labai patikę tos šalies maži miesteliai, veik bet kuriame galima surasti Mindaugo laikų katedrą ir kitų įdomybių. Tyrinėja dabar šiuolaikinę lietuvių poezija, nors nepamiršta ir „Anykščių šilelio“ magiško skambėjimo.
Profesorius S.Valentas yra ypač pamėgęs poeto Antano Baranausko kūrybą, aukštaičių tarmę. Tyrinėtojas įsitikinęs, kad metams bėgant anykštėnų šnekta gerokai pasikeitė, pasislinko į uteniškių pusę, tad dabar anykštėnų kalbama visai kitaip nei XIX viduryje, tad ir „Anykščių šilelis“ skambąs visai kitaip, nei skambėjęs tuomet, kai buvo poeto sukurtas. Buvusį skambėjimą mokslininko ausimi išgirdęs, 2011 metais įbalsino – įrašė tarmiškai.
– A. Baranausko takais pavaikščioti ir Anykščių dvasios įkvėpti atvykstate nuolat. Ką naujo pamatote ir patiriate mūsų mieste ir apylinkėse, kokios pajautos, suvokimai aplanko?
– Kartą gegužės mėnesį atvažiavau į Anykščius. Netikėtai pajutau, kad manyje nebėra Anykščių. Smarkiai išsigandau. Tik trečią dieną pajutau, kaip grįžo tai, ką prieš ketvirtį amžiaus įvardijau Anykščių šventumo erdve. Nėra čia jokios mistikos, nes panašiai atpažįstamas poezijos tekstas: reikia ilgai žiūrėti į jį, kad pradėtumei suprasti slaptas reikšmes, turi tuo gyventi. Mano galva, Anykščiuose slypi dvi, medicinos recepto kalba aiškinant (gal rašytojui ir vaistininkui Vienuoliui tai patiktų!), remedia adiuvantia. Šiuo terminu vadinamos medžiagos, sustiprinančios pagrindinės medžiagos (basis; mūsų konkrečiu atveju – tai būtų kultūra kaip atmintis) veikimą. Viena tų medžiagų – ypatinga gamta, upelių, tekančių į saulę, vandenys, šviečiantys ir šventi, keleivio leidimasis į skendinčius slėnyje bažnyčios bokštus. Antroji medžiaga – kultūrinė žodžio galia, įsirėžianti į atmintį, pradedant Jono Biliūno katyte ir Antano Baranausko griaudžiančių ir žaibuojančių kalnų su vis dar Lietuvą serginčiais dievaičiais regėjimu. Ir neabejotinai su Dievu, globojančiu Abiejų Tautų Respublikos tautas – lietuvius, gudus, lenkus.
– Jus A. Baranausko talento spindesys žavi ir, matyt, žavės amžinai – jis geriausias? Pateikite ypatingai derančių, skambančių, įkvepiančių, mistiškų tekstų iš Jo poezijos.
– Mistika neužsiimu – tik mokslu. Labai atidus poezijos skaitymas leidžia pažvelgti į pasaulį, nutolusį nuo mūsų daugiau nei per 150 metų, poeto, parašiusio konkrečias eilutes, akimis. Tačiau tai – tik atidus poezijos perskaitymas – ne mistika. Sustosiu prie vienintelio pavyzdžio.
„Diewo rikszte ir małone“ trečiojoje dalyje („Musu Żemes prikłodai. Pagonija“), paskutiniame – dešimtajame posme pirmoji eilutė „Jotwingaj Letuwaj ejo giriu skrodżiu“ Antano Baranausko Raštų leidėjų nurodyta taisytina vieta: „Nesunku pastebėti, kad yra neaišku, kur yra veiksnys. Galimos dvi interpretacijos. Pirmoji – veiksnys yra Jotwingej (arba Jotwingaj), o Letuwaj traktuotina kaip klaidingai užrašytas loc. sg. Letuwoj. Antroji – veiksnys yra klaidingai užrašyti Letuwaj (= Letuwej, plg. 187 eilutėje Letuwej), o Jotwingaj yra klaidingai užrašyta jotvingių žemės Jotvingos pavadinimas loc. sg. Jotwingoj“. Paskaitykite visą tekstą:
Jotwingai Letuwaj ejo giriu skrodżiu
Abiem krasztajs upes unt Nemuno prodżiu,
Ir ti ażusedi, tolou kelu grinde.
Unt wiso pris-mone, wikri, stipri buwo,
Wingejs jodinėjo ir niekur né kluwo,
E ku tik użjojo, pokojom suminde.
Taigi įmanomi ir visiškai logiški (perrašant šiandienine rašyba) tiek Jotvingai Lietuvoj, tiek Jotvingoj Lietuviai. Vis dėlto, manyčiau, kad Antano Baranausko parašymas Jotwingai Letuwaj negali būti interpretuojamas kaip užrašymo klaida ir taisomas (dabartine rašyba) nei Jotvingiai Lietuvoj, nei Jotvingoj lietuviai. Jotwingai Letuwaj atspindi poeto suvokiamą baltų oikumenos pasaulį, kurio centre yra Lietuva su žemaičiais (pastaruosius traktuojant kaip atskirą gentį), prūsais, latviais. Jotvingius poetas greičiausiai laikė lietuviais (Sigito Gedos įsivaizdavimu – jojančiais lietuviais). Tokią mintį palaikytų duomenys, kad 1800 m. ir vėlesniuose Rusijos imperijos gyventojų surašymuose tūkstančiai Nemuno aukštupio gyventojų, kalbančių rusiškai, baltarusiškai ar lenkiškai, užsirašė esą jotvingiai – ryšys su Baranausko „Jotwingaj Letuwaj ejo giriu skrodžiu / Abiem krasztajs upes unt Nemuno prodżiu“ daugiau nei akivaizdus.
– Žavingasis „Šilelis“, jo skambesys ir paslėptos prasmės? Kaip pavyko jas perprasti, kaip kilo mintis pabandyti atkurti anų laikų anykštėnų tarmę, kaip ruošiatės tarmiškai deklamuoti svarbiausią Anykščių krašto kūrinį? Kaip mokėtės tekstą, ruošdamasis jį įrašyti. Kaip tą tekstą įkalbėjote? Ar tai iš tiesų giesmė?
– Lūžis įvyko Anykščių koplyčioje, kurios darbuotojai mus tris paslaugiai užrakino per pietų pertrauką. Tik tada buvo suprasta, kad vienas dalykas – tekstą skaityti, o kitas – deklamuoti iš atminties. Tik taip galima priartėti (bet tik bandyti priartėti) prie poemos kūrimo situacijos. Tada pajunti, kad poema sudėta iš mažų gabaliukų. Gal patogiau manyti, kad poetas rašė klėtelėje? Tačiau iš tikrųjų neabejotinai tuos gabaliukus kūrė atmintyje. Tiesa, šiuolaikiniam žmogui gal toks kūrybos būdas sunkiai suvokiamas, tačiau senovėje (pvz., keltų mokyklose) poezija buvo kuriama nesinaudojant raštu. Neseniai Maskvos lingvistė Tatjana Civjan (pas mus labiau žinomas jos jau a. a. sūnus Nikolajus Michailovas, dėstęs lietuvių kalbą Maskvos Lomonosovo universitete ir lietuviškai kalbėjęs be akcento) šventė gražią sukaktį ir buvo nutarta ją pasveikinti sonetų vainiku. Sonetą kūriau (suprantama, rusiškai) mintyse, o užrašęs jau nieko netaisiau. Poezijos kūrimas mintyse – daug galingesnis veiksmas, kurį valdo ritmika, balsių ir priebalsių dermės, sąskambiai. „Anykščių šilelį“ atmintinai mokiausi prie vandens – Palangoje, prie jūros, man tereikėjo ošimą girdėti. Kieno ošimą – miško ar jūros – nesvarbu.
– Įspūdingiausios poemos vietos. Prisiminkime Tamstos pamąstymus apie tai, kodėl pragariškas bažnyčios sudaužymo planas nepavyko, kaip akmenį nešantis velnias negalėjo peržengti šventos, upių ir ąžuolyno apsuptos vietos, tad ir numetė Puntuką.
– Tas akmuo A. Baranausko laikais vadintas tiesiog akmeniu, Puntuku tada vadintas upelis (tokia yra paties poeto pastaba). Nieko tokio, kad upelio vardas (per kaimo pavadinimą, o pats kaimas išnykęs) perėjo upeliui. Čia mano sukurta teorija, kurios patikrinti neįmanoma. Tekste pasakyta, kad velnias išmeta akmenį išvydęs ąžuolyną, gaidžio giedojimas – tik signalas. Velnio medis – spygliuotis, o jau ąžuolai – Perkūno medžiai, juk ir lotyniškai ąžuolas vadinasi quercus, kažkada skambėjęs kaip *perkwus (beveik Perkūnas).
Man keistokas velnio akcentavimas festivalio pavadinime: Velnio akmuo. Ar šaukiant demonus nebus jų prisišaukta?
– Gražiausias lietuviškas žodis, žodžiai, jų sąskambiai. Senosios lietuvių poezijos žavesys – pasidalykite mintimis, tarkite ką nors apie Strazdelį, Vienažindį, lietuvių poeziją tarpukariu, sovietmetyje ir dabar – kas žavi?
– Lietuvių bendrinė kalba turėjo formuotis Vilniaus – Anykščių ruože, gal tik rotininkavimo, kaip per daug egzotiško reiškinio, būtų buvę atsisakyta. Strazdas, Baranauskas, Vienažindys, Antanas Masionis, Valdas Kukulas, Rimantas Vanagas – čia didelė versmė poezijos, kurią valdo ypatinga trijų ilgumų ritmika. Šios ritmikos gelmė daug gilesnė negu fonetiniai niuansai: pvz., Kazio Binkio „Utose“ tas bangavimas gerai juntamas, nors parašyta jau bendrine kalba.
– Kuo dabar esate gyvas? Kokios mintys apie tėvynę, jos žmones ir kalbą. Pasakykite ką nors apie Lietuvos dvasinę ir geopolitinę padėtį
– Nesu pesimistas. Kaip rašė šviesaus atminimo mitologas Gintaras Beresnevičius, į Europą grįžtame netgi ne trečiąja klase, o ant anglių krūvos, bet iš Maskvos–Minsko stoties jau išvažiavome. Sovietų laikotarpis nuslopino žmogaus iniciatyvumą, liko kvaila viltis: ateis tas ir anas ir tada padidins atlyginimus, mažiausiai triskart – pensijas. Būdamas Šiaulių universiteto senatoriumi balsavau ir kitus raginau balsuoti, kad į Tarybą būtų išrinktas Ramūnas Karbauskis. Maniau – žmogus, susikrovęs didelį kapitalą, stambus verslininkas, greitai suvoks Universiteto vadybines ir finansines prarajas, gebės pasiūlyti išeitis. O pasirodė esąs visiškas isterikas: kada vienas į Tarybą rinktas (pagal kitą sąrašo dalį) narys iškrito, duris trenkė ir Karbauskis, šaukdamas, kad dabar Taryboje belikę tik savi. Tai juk jis pats tai ir padarė! Arba: koks įžūlus aiškinimas žmogaus, kad sustabdys emigraciją, kurio šeima (keistas tradicinės šeimos supratimas!) seniai gyvena Ispanijoje ir, kaip pabrėžia minėtos partijos vadovas, nė nesirengia iš ten grįžti! Juoda paranoja turi slypėti žmonėse, manančiuose, kad vaikas, pamatęs Anykščių vyno butelį (apie vyną ragaujančius suaugusius net kalbėti neverta!) neišvengiamai taps alkoholiku.
– Su globalizacija susidūrėte šeimoje – dukra ištekėjo už užsieniečio, o jos sūnui Jokūbui ir dukrai Elenai, užuot skaitęs pasakų knygas, skaitote Baranausko ,,Šilelį“. Kaip bus toliau?
– Apie globalizaciją galiu pasakyti tokią įdomią tiesą: dabar esu pasinėręs į Klemenso Kairio tardymo protokolus – jie iššifruoti Kalabrijoje, prie pat Sicilijos, o šifruotojas, suprantama, nėra italas. Koks skirtumas, kur bendramintis gyvena – kitame gatvės gale ar Kalifornijoje… Atvirai pasakius, Anykščiai ir Niūronys man artimesni ir gražesni už Šiaulius.
Grįžkime prie šeimos. Mano dukros Tautvydės vyras – Allan van Opstal Thorsen Andersen, iš tėvo pusės – tipiškas vikingas, o iš motinos – turintis indoneziečių, gal kažkiek ir olandų (van Opstal olandiška pavardė) kraujo. Dukra dukart stažavosi Danijoje, o su būsimuoju vyru danu susipažino… Juodkrantėje. Čia toks jau įdomus likimas. Nuo pat aspirantūros laikų visada žavėjausi danų lingvistika: ji turi labai gilias tradicijas, visada buvo labai originali, pradedant Rasmusu Christianu Rasku, XIX a. pradžioje pagrindusiu istorinį lyginamąjį kalbų tyrinėjimo metodą. Beje, būtent šis metodas ir iškėlė užmirštą lietuvių kalbą ir ją, galima drąsiai teigti, išgelbėjo nuo pražūties. Ta mažos tautos didelė lingvistika – joks stebuklas: Danijos Karalystėje nuo XVII a. pradžios privalomas pradinis mokymas, o Rasko laikais, XVIII a. pabaigoje, eilinės Odensės miesto mokyklos klasėje galėjo būti po 5-6 mokinius ir iš skirtingos disciplinos (dalyko). Originaliausia praėjusio XX amžiaus lingvistinė mokykla – dano Louis Hjelmslevo sukurta glosematika (panašiai skamba kaip matematika? – tai viską pasako, kad ji kitokia). Beje, kuriantis Vytauto Didžiojo universitetui Hjelmslevas pareiškė norą visam laikui persikelti į Lietuvą, bet … nebuvo priimtas. Kai buvau studentas, apie tai daug diskutuodavome su savo profesoriais, dažniausiai prieidavome išvadą, kad taip atsitiko dėl konkurencijos baimės, nes danų lingvistika visada buvo garsi…
Į Daniją su žmona dažnai nuskrendame. Gyventi ten nenorėčiau – Lietuva man pati geriausia ir gražiausia šalis. Tačiau Kopenhagoje viskas sukurta žmogui, į darbą ir poilsį važinėjančiam dviračiu – tai mane žavi. Dviračių eismo taisyklės labai griežtos (važiavimas per ,,zebrą“, važiavimas tamsoje be priešakinio ir galinio žibinto, lėtas važiavimas kairiąja dviračių tako puse – dideli pažeidimai), baudos nemažos.
Danų švietimą pasaaulis laiko pavyzdiniu. Atostogos moksleiviams prasideda birželio pabaigoje, o į mokyklą grįžtama rugpjūčio pradžioje (norint gerai gyventi, reikia daug mokytis ir dirbti!). Pirmoko Jokūbo klasėje, kurioje buvo 25 moksleiviai, dirbo trys auklėtojai (ar tik ne du iš jų – vyrai) ir keli dalykų mokytojai. Vaisių ir daržovių mokykloje vaikai valgo tiek, kiek nori. Suprantama, už nieką nereikia mokėti. Nuo mažų dienų vaikai pratinami gerbti kitoniškumą – kitas tautas, kultūras, kalbas, odos atspalvį. Vaikų šioje šalyje niekas nebara, tik tėvai labai ilgai ir kantriai, nekeldami balso, aiškina, kas gerai, o kaip elgtis nevalia. Taip ir auga naujoji karta, stebinanti disciplinuotumu: penkiametis parduotuvėje neužsiožiuos, kad jam kažko nenupirko.
Mano abu anūkai – Jokūbas ir mažoji Elena – girdi ir pasakų, o „Anykščių šilelį“ deklamuoja originalo tarme. Tačiau aš pats mokiausi skaityti iš Oliver Curwood „Šiaurės klajūnų“ ir Shakespeare dramų – kitų knygų namuose tiesiog nebuvo. Kiek man žinoma, Rusijos aristokratai vaikus pradeda lavinti nuo Puškino – ne nuo pasakų.
– Papasakokite apie šių dienų atradimus.
– Jeigu viskas bus gerai, sėdėsiu savo sode po obelim ir skaitysiu Tito Livijaus „Ab urbe condita“ („Nuo miesto įkūrimo“), ypač nuo XXI knygos, kur prasideda pasakojimas apie antrąjį pūnų karą. Tas tolimo laiko karvedys ir politinis veikėjas Hanibalas man labai primena anykštėną Antaną Baranauską – savo tėvynę jie mylėjo visa širdimi ir iki paskutinės akimirkos. Man atrodo, kad jie abu taip ir nebuvo suprasti. Tačiau visi žinome, kad sugriauta Kartagina buvo atstatyta, o iškirstas Sziłelys – atsodintas.
Tokių straipsnių laukiam. Labai gražiai skamba poema gerbiamo Skirmanto lūpose.