Žurnalistė neturėjo prabangos būti silpna

Vos į Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos salę tilpusiems gerbėjams vasario 7 dieną žurnalistė, televizijos laidų vedėja ir režisierė Edita Mildažytė pristatė autobiografinę knygą „Pelynų medus. Mano istorija“.
Žinoma televizijos žurnalistė pasidalijo asmeninio gyvenimo detalėmis, pasakojo, kodėl tekėjo tris kartus ir sakė: „Aš visada žinojau, kad yra vienas žmogus, kuris iš tiesų gali man padėti – tai esu aš. Aišku, aš turėjau daug iliuzijų. Įsivaizdavau, kad kažkur yra koks nors vyras, kuris labai norėtų už mane išspręsti visas problemas ir staiga aš supratau: jeigu aš noriu turėti vaikų, turiu uždirbti tiek, kad galėčiau juos išsilaikyti.“

Biografinė knyga – dabar arba niekada

Susitikimą su knygos „Pelynų medus. Mano istorija“ autore moderavo Anykščių bibliotekininkė Judita Skačkauskienė, o E. Mildažytę susirinkusiesiems kaip režisierę ir „mylimą pačią“ pristatė drauge atvykęs jos sutuoktinis menotyrininkas, televizijos laidų vedėjas Saulius Pilinkus.
E. Mildažytė susirinkusiesiems sakė, kad neketino leisti biografinės knygos, nors daugybę kartų buvo prašyta ją parašyti.

„Artėjant 60-mečiui, galvojau, kad kažką reikia padaryti – kvepalus pasidarysiu, bet apie knygą nesvarsčiau. Tačiau leidėja Daina Žemaitytė su manimi kaip su ta lape – kojelė vežime, uodegėlė, žiūriu, kad jau vežimu važiuoju ir diktuoju. Galvojau, ar stabdyti, ar nestabdyti. Kad knyga turi būti atvira, man buvo iš karto aišku. <…> Pagalvojau, kad man tuoj 60 metų – jei aš jos dabar neparašysiu, kas ją paskui skaitys? Visi bus pasenę ir numirę, ir aš būsiu „nukvėšusi“, – kaip ryžosi parašyti autobiografinę knygą, pasakojo jos autorė E. Mildažytė. – Dar vienas dalykas, kuris paskatino mane parašyti knygą, tai jau 10 metų praėjo po amžiną atilsį mano vyro Gintauto mirties. Pagalvojau, kad mūsų meilės istorija buvo tokia prieštaringa, tokia žavinga ir graži, kad tik mes abu galėjome apie ją papasakoti. Vieno jau nėra, paskui gali ir kito nebūti. <…> Viena vertus, tai – kaip atsisveikinimas, kita vertus – mano gyvenime įvyko tikrai daug įvairių dalykų ir pagalvojau, kad būtų visai įdomu jais pasidalinti.

Ar aš nebijojau? Žinoma, kad bijojau. Aš kiekvieną kartą visko bijau. <…> O knygos sėkmės negaliu paaiškinti ir nesistengiu jos paaiškinti. Bet galvoju, kad, matyt, kažkas toje knygoje žmonėms labai rezonuoja.“ Vis tik, nors knygoje kalba labai atvirai, E. Mildažytė gal juokais, o gal – rimtai, sakė, kad liko 85 procentai nutylėto jos gyvenimo.

Jei ne areštinė, nebūtų ištekėjusi

Knyga „Pelynų medus. Mano istorija“ prasideda sakiniu „Nubundu. Aš – areštinėje“. Kodėl nusprendė būtent taip pradėti savo biografiją, E. Mildažytė papasakojo ir anykštėnams.
„Ta istorija taip garsiai nuskambėjo visoje Lietuvoje, kad jai galėtų prilygti gal atominės elektrinės sprogimas. Slėpti nebuvo ką. Pasakoti ir kažką apeiti – ne mano būdui ir pagalvojau, kad tai nebūtų sąžininga. Aš turiu tokią madą, kad dalyką, kuris yra blogiausias ir kurio aš labai nenoriu, visada padarau pirmą. <…> Leidėja D. Žemaitytė galvojo, nuo ko knygą pradėti, o aš atsakiau: „Pradedam nuo areštinės“, – apie knygoje aprašomą įvykį, kuomet prieš penkerius metus buvo sulaikyta neblaivi prie vairo, kalbėjo E. Mildažytė. Ji pasakojo, kad visos istorijos turi ir gerąją pusę, ši – neturi, tačiau jei ne areštinė, televizijos laidų vedėja tikino niekada nebūtų ištekėjusi už S. Pilinkaus.
„Niekas nebūtų atėjęs jos pasiimti iš areštinės, kaip aš padariau, – prisiminė S. Pilinkus. – Po viso šito liūdno įvykio vyko teismo procesas. Aš buvau ne tik liudininkas, bet ir laiduotojas. Teisėja kreipėsi į mane, klausdama, kas jūs esate teisiamajai? Sakau, esu, jūsų terminija, sugyventinis. Bet noriu būti vadinamas mylimuoju. Nuosprendyje ir buvo toks įrašas: „Sugyventinis Saulius Pilinkus (norintis būti vadinamas mylimuoju)…“ Tapo aišku, kad reikia šitą viešą statusą įtvirtinti kažkaip kitaip. Ir ji sutiko.“

Iliuzijų nebeturi

J. Skačkauskienė teiravosi viešnios, ar jai tenka pabūti silpna. E. Mildažytė sakė, jog beveik – niekada, nes gyvenime „neturėjo tokios prabangos“ bei teigė nesigailinti nieko, ką yra padariusi.
„Taip jau susiklostė mano vaikystė, kad taip buvo. Ir aš visada žinojau, kad yra vienas žmogus, kuris iš tiesų gali man padėti – tai esu aš. Aišku, aš turėjau daug iliuzijų.
Įsivaizdavau, kad kažkur yra koks nors vyras, kuris labai norėtų už mane išspręsti visas problemas ir staiga aš supratau: jeigu aš noriu turėti vaikų, turiu uždirbti tiek, kad galėčiau juos išsilaikyti. Jeigu noriu kažką daryti, turiu tai įsigyvendinti. Tos iliuzijos taip slopo ir nuslopo“, – pasakojo viešnia bei pridūrė, jog jos gyvenime yra atsitikęs vienas dalykas, kuris nutinka ne kiekvienai moteriai ir kuris jai, atrodė, net nebuvo reikalingas.

„Tai buvo nesuprantama, nepaaiškinama meilė biologiniu lygmeniu. Tai kaip gyvūno meilė nežinau kam. Tai buvo amžiną atilsį mano vyro Gintauto Vyšniausko [meilė]. Aš to daugiau niekada gyvenime nemačiau, nebuvau susidūrusi ir jei tai nebūtų nutikę man, aš tikriausiai būčiau sakiusi, kad taip nebūna. Tai buvo vulkanas, kuriam negali nei pasipriešint, nei sustabdyt, nei ko kito padaryt. Svarbiausia, kad ir jis nieko negalėjo padaryti. Kodėl taip nutiko? Tai labai sunkiai paaiškinami dalykai. Tiesiog taip buvo. Iš pradžių bandžiau priešintis, galvojau, kad tai gali būti valdoma protu. Pasirodė, kad ne. Paskui supratau – jei jau taip, tai gręžiamės taip, kad tas vėjas pūstų mums į nugaras ir neštų mus į priekį. Ir tuomet pradėjo sektis. Manau, kad gavau didžiulę dovaną, kurią paskui Dievulis kaip davė, taip pasiėmė. Bet tai yra gyvenimas, kurį kiekviena mes gyvename“, – prieš dešimtmetį palaidojusi savo sutuoktinį atviravo E. Mildažytė.

„Aš taip pat dešimtus metus esu našlė, – E. Mildažytei sakė J. Skačkauskienė. – Pagalvojau, kad knyga yra puiki terapinė priemonė mūsų likimo draugėms. Ar jums pačiai rašant nebuvo sunku pereiti tuo skausmo keliu?“
„Tekstais nesimėgauju. Buvo įdomi patirtis, kad turėjau pati skaityti šį tekstą – jis dabar pasiekiamas ir audiotekoje. Po Ginto iškeliavimo apskritai daviau vieną vienintelį interviu, kad visi atsikabintų. Ir paskui tas tekstas pasirodė milijonais formatų įvairiose vietose. Šituo požiūriu knyga man pasirodė gana saugus variantas, nes tu vis tiek esi asmeniškai su žmogum. Esi tu ir kažkas. Ar man tas tekstas skausmingas? Taip, yra“, – apie knygos skyrių, kuriame kalba apie savo vyro G. Vyšniausko ligą ir kaip išgyveno jo netektį, kalbėjo E. Mildažytė.

Svarbiausia – mamos nuomonė

Pasiteiravus, kaip artimieji ir knygoje aprašyti žmonės priėmė šią knygą, į klausimą pirmiausia atsakė S. Pilinkus: „Kai knygos sutiktuvės vyko artimame rate, Valdovų rūmuose, prie manęs priėjo moteris ir nedrąsiai paklausė: „Na, kaip?“ Tai buvo Editos mama. Nors jau buvo gavusi knygą, bet dar nebuvo perskaičiusi. Visi kiti, manau, tikėjosi dar stipriau.“
„Iš tikrųjų, aš labiausiai bijojau mamos. Aš visą gyvenimą jos bijau. O vaikai gal dar neskaitė“, – sakė E. Mildažytė.
Anykštėnai pasigedo E. Mildažytės vedamų laidų, todėl teiravosi viešnios, ar ši dar pasirodys televizijoje.
„Aš, aišku, pasispaudusi, būčiau įrašius daug blogų laidų. Bet paskui „žiauriai“ nervinuosi, nes labai gerbiu savo žiūrovą. Esu reikli televizinei produkcijai, dėl to tikriausiai taip ilgai esu ekrane. Nutiko taip, kad mūsų laida filmuojama mūsų sodyboje. O tokia žiema, kaip žmones atsivežti? <…> Be to, kai pradėjau šią laidą (televizijos laida „Pas Editą“ – aut. past.), buvau viena. O dabar vieni pas kitus vaikšto kaip druskos pasiskolinti. Atsirado panašaus plano laidų dešimtys. Reikia sugalvoti ką nors naujo. Ir esu sugalvojusi. Esu padavusi projektą tokiai moteriškai rytinei laidai“, – planus atskleidė televizijos laidų vedėja ir prodiuserė.
Karo nebus

E. Mildažytė susirinkusiesiems taip pat uždavė klausimą: kaip vadinasi antra žmona savo vyrui tarmiškai? Atsakymui nenuskambėjus (o tai – preikša), S. Pilinkus klausė antrą kartą: kaip anksčiau vadinosi Bezdonys? Iš auditorijos pasigirdus teisingam atsakymui, kad tai Bedugniai, laimėtojai buvo įteikta E. Mildažytės knyga „Pasimatymas su Lietuva“.
Iš auditorijos nuskambėjus klausimui, kodėl knyga pasibaigia sakiniu „nes aš žinau“, E. Mildažytė teigė nežinanti, ar žino gerai, tačiau ji dažnai žinanti, kad vienas ar kitas dalykas bus. Vienas jų – ji pasakojo žinojusi, kad su a. a. savo vyru G. Vyšniausku gyvens iki 50-ies metų. O šiuo metu anykštėnus nudžiugino „žinanti“, kad jokio karo pas mus nebus.

Pasveikino anykštėnę

Renginio pabaigoje S. Skačkauskienė paskatino pilnutėlę bibliotekos salę gerbėjų pasveikinti E. Mildažytę su artėjančiu jubiliejumi padainuojant „Ilgiausių metų“, tačiau S. Pilinkus ją nutraukė ir pora teiravosi, ar yra salėje žmonių, kurie gimę šią dieną ar artimiausiu metu. Ranką pakėlus buvusiai vaiko teisių apsaugos skyriaus Anykščių rajone patarėjai Laimai Zukienei, jai buvo skirta E. Mildažytės ir S. Pilinkaus atlikta lietuviška gimimo dienos daina.
E. Mildažytės gerbėjai ilgai nepaleido viešnios – prie jos nusidriekė didelė eilė laukiančiųjų autografo ir norinčiųjų drauge su televizijos laidų vedėja įsiamžinti.