Teresboras ir pėsčiojo riterio žygiai

Šlovingą mūsų tautos istoriją menančios vietos palengva pažymimos, įamžinamos paminklais ir tai vis labiau priartina mūsų laikų žmonės prie to didžios praeities pasaulio, darbams ir žygiams vardan Tėvynės skatina. Viena iš tokių paslaptingų vietų – 1863 metų sukilėlių stovykla Teresbore. Vien išgirdęs tą vietovardį ištariant garsiai, išraiškingai net sudrebi, tiek jame didžios paslapties. Tą paslaptį veria, bando prie jos prisiliesti įvairūs žmonės.

Vienas iš jų – Mindaugas Stakutis, keturiasdešimtmetis šiaulietis, paprastas darbininkas, tautos reikalais gyvenantis, nedidelio ūgio, ištvermingas tamsiaplaukis vyras vos ne kiekvieną savaitgalį, laisvas nuo darbo dienas pašvenčia tautiniams patriotiniams žygiams.

Paslaptingasis Teresboras

Nedidelis dvarelis, dažniausiai vadinamas palivarku nuo seniausių laikų glaudėsi rytiniame plačių Ramuldavos miškų pakraštyje, arčiau jo – mums labiau žinomas Leliūnų kaimas. Pasakojama, kad jo valdytoja kadaise buvusi gražuolė bajoraitė Teresė, pasakojama, kad paslaptinguose miškuose taurai gyvenę, iš neįžengiamo raisto ištekanti nedidelė vingri upelaitė iki šiol Taurože vadinama.

Taip jau nutiko, kad tą nuošalią vietelę 1863 m. pavasarį savo stovyklavietei pasirinko prieš caro kariuomenę, vardan laisvės kovoję sukilėliai. Buvę čia jų bene trys tūkstančiai, ir du legendiniai vadai – Zigmantas Sierakauskas ir kun. Antanas Mackevičius. Kariuomenė ilsėjosi, mankštinosi, buvo galutinai suformuota į 9 batalionus, kuriuose buvę po 6 pulkus. Bene devyniose kalvėse dieną naktį buvo kalami, aštrinami ginklai.

Kiekvienas rytas prasidėdavo pamaldomis, kvadratu išsirikiavę kariai pamaldžiai klūpojo, meldėsi. Po to mankšta, rikiuotės pratimai, taktiniai užsiėmimai. Ypač gražiai atrodė vienodomis pilkomis sermėgomis vilkintys, diržais susijuosę, juodomis kepurėmis išsiskiriantys dalgininkai. Jų buvo apie trečdalį, didžioji dalis vyrų buvo ginkluoti šaunamaisiais ginklais. Tylus liūdesys Z. Sierakausko akyse, jo žvilgsnis į tolius ir vis dar rusenanti viltis. Ateinantys į kariuomenę ir jos vadą pasižiūrėti apylinkės žmonės, kurie dar ir ko nors paklausdavo, sužinodavo apie nuostabų gyvenimą sukilėliams laimėjus…

Iš Teresboro išėjo į savo lemtį. Dar buvo džiaugsmingai sutikti Svėdasuose, Salose, Kamajuose, po to traukė Biržų link, ten vasarą ir rudeniop vyko dideli mūšiai. Laimėti nebuvo lemta. Majorai Strumylos, Medišauskai, dar Diliai. Sodžius palengva sunyko ir tik šiek tiek suvokiantis, žinantis suranda šviesią laukymę apsuptą buvusių sodybų liepų, kitokių medžių, vis labiau užsisėjančių pušaičių, kurioje stūkso rausvo granito didžiulis paminklinis akmuo, dar vienas žymuo sukilėliams – meistro Aleksandro Tarabildos sukurtas paminklas Z. Sierakauskui prie Inkūnų bažnyčios ir Stasio Karanausko sukurta ąžuolinė skulptūra Svėdasų bažnyčios šventoriuje.

Kun. Mackevičiaus ir Pelėdos pėdsakais

Žygiai sukilėlių takais M. Stakutį šiemet jau du kartus atvedę į Svėdasus. Birželio mėnesį iš Anykščių, aplankęs sukilėlių kapus, Vorutos piliakalnį, keliavo į Pavarius, Teresborą, pasiekė Svėdasus. Kitą dieną žygiavo iki Salų, po to į Kamajus ir taip tarsi atkartojo 1863 m. narsuolių maršrutą Biržų link – „Triumfo žygiu“ vadinamą. Svėdasuose sukilėlius mena paminklas kun. A. Mackevičiui šventoriuje. Ąžuolinė skulptūra, šviesus sukilėlio veidas, ietis, vėliavos, Tautų respublikos herbas, katalikų tikėjimo ženklai ir stogelį vainikuojantys kovos dalgių formos kuorai. Tai meistro Stanislovo Karanausko kūrinys pastatytas 1990 m.. Salose senieji parko medžiai, reto grožio milžinai, bažnytėlė, klasicistinio stiliaus, masyviomis kolonomis besipuikuojantys, balto mūro grafo Marikonio rūmai Dviragio ežero saloje.

Dar kartą atvykęs į Svėdasus, vos išlipęs iš autobuso, prie Alaušo ežero, Vilniaus gatve, senuoju vieškeliu, pro žydkapius, Juodkalnį, Aulelius patraukė Užpalių link. Stabtelėjo prie paminklo žuvusiems partizanams Kušliuose, nustebo beeidamas suskaičiavęs trylika ant plento sutraiškytų žalčių. Sužavėjo nuo kalvų atsiveriantis Šventosios slėnis, o jame bažnyčios, varpinės, cerkvės bokštai, mūrai jaukiai namukais stūksantis legendinis miestelis. Kapinėse, jos prieš pat miestelį, surado beveik centre stūksantį įspūdingą paminklą sukilėliams. Čia laisvės kovotojų vado Povilo Červinskio – Savos, lietuviškai Pelėdos, ir jo bendražygių kapas. Pasak istorinių pasakojimų, mūšyje su caro kariuomene ties Liepagirių kaimu sukilėliai buvo išblaškyti, o Pelėda pakliuvo į priešų nagus ir 1864 m. kovo 19 d. buvo pakartas Užpalių miestelio aikštėje. Kapą sutrypė kazokai arkliais. Po kurio laiko vietinis klebonas slapčia perlaidojo kapinėse. Lietuvos atgimimo metais, Utenos krašto istorijos gaivintojams rūpinantis 1984 m. pastatytas aukštas ąžuolinis koplytstulpis. Meistras S. Karanauskas pavaizdavo liūdesyje, o gal maldoje sustingusį, galvą palenkusį, vienoje rankoje kovinį dalgį ant ilgo koto, o antrojoje vainiką laikantį sukilėlį. Paminklas vainikuotas sukryžiuotų dalgių karūna.

Keliavo iki Lygiamiškio piliakalnio, mitologinio akmens – Laumės krėslo, o iki Krokulės šaltinio nebenuėjo – tiesiog keliauninko planas stebuklingojo vandens versmių nepasiekė. Tuomet vėl į miestelį ir vieškeliu palei Šventąją aukštyn, iki Šeimyniškių. Konglomeratas, keistai pasirodė milžiniški suakmenėjusio žvyro luitai, Sugrįžęs į miestelį spėriai žengė Vyžuonų link. Ten labiausiai nustebino į bažnyčios sieną įmūryta akmeninė žalčio galva, taip pat paminklas Nepriklausomybei bei Vytauto Didžiojo paminklas ant Kartuvių kalno. Kuomet leidosi tiesiu kaip styga plentu į Šventosios slėnį jau leidosi saulė. Tad Šventupio, Žaliosios įdomybės pasiliko nepastebėtos. Į Svėdasus, nakvynės vietą, atėjo numatytu laiku – kelios minutės po 22 valandos.

Radviliados apmastymai ir Vaižganto takai

Valandos žygio apmąstymams, patyrus, kad šį kartą Mindaugas įveikė mažosios Radviliados kelią. Ilgesniu nei 50 kilometrų žygiu aplankė kadaise kunigaikščiams Astikams – Radviloms priklaususius Aukštaitijos miestelius – Svėdasus, Užpalius ir Vyžuonas.

Rytojaus dieną, dar prieš šeštą, taip nesinorėję keltis iš šilto patalo, vos brėkštant iškeliavo į Vaižganto tėviškę Malaišius. Apylinkes dengė tirštas rūkas, tad veik nematė prie vieškelio telkšančio Beragio ežero, nors pastebėjo didįjį Moliakalnio kryžių, Šv. Stepono koplytėlę, perėjo Gykių kaimą, pasiekė Kunigiškius jau iš miglų nušvitus saulei. Tarsi nieko ypatingo ir nepastebėjo – neįkrito į atmintį. O štai Malaišių kaimas įdomus: senoviško sodžiaus vaizdas, daug medžių, paminklas Vaižgantui ir dar keletas medinių paminklėlių. Nosies tiesumu, laukais, pievomis patraukė į Juodonių piliakalnį. Nieko ypatingo – taip samprotavo Mindaugas. Nors kalnas mena Mindaugo karalystės laikus, tačiau iš vienos pusės šlaitai menki, tik į vakarų pusę tvirtovės vertas statumas. Iš ten jau plentu, pro Pakalninę, Kraštus į Svėdasus, kur įsėdo į Kauno link važiuojantį autobusą.

Naujų žygių savaitgaliai

Po savaitės Mindaugas dalijosi vaizdais iš Sedos, ten kur generolo Povilo Plechavičiaus gyventa, Varduvos upelio akmeningomis pakrantemis. Dar po savaitės jau Dzūkijoj. Savaitę mąsto apie naują žygį, ieško „bazės“ – vietos kur galėtų apsinakvoti, sušilti, išgerti arbatos, o tuomet jau keliauja. Kilometrų skaičius būna žinomas iš anksto, nors dažniausiai išklysta iš kelio ir nužengia gerokai daugiau žingsnių nei planavo. Tačiau jų tiksliai neskaičiuoja – būtų papildomas rūpestis. Uždega žvakelę, pamąsto, paskaito istorinių žinių. Ypač patikusi Gedimino Ilgūno knyga apie 1863 m. sukilėlius. Pati įspūdingiausia sukilimo atmintimi kelionė buvusi Vilniaus krašte, kuomet per vieną dieną Rūdninkų – Rūdiškių apylinkėse aplankęs net septynias sukilėlius menančias vietas. Labai sužavėjo paminklas Dubičiuose, klajonės prie Seirijų, palei Metelio ežerą, Skrebiškio dvaras, kur buvo suimtas Z. Sierakauskas, mistinė karčiama prie Vilkijos, kurioje į žandarų nagus pateko kun. Antanas Mackevičius. Mindaugui jis artimiausias ir svarbiausias iš to tolimo sukilimo herojų. Gaila, kad iki šiol jam nepastatytas paminklas Kaune. Tai padaryti buvo užsimota, tačiau projektui – kunigas stovintis visu ūgiu ir vienoje rankoje laikantis kryžių, o antroje kardą, dvasininkai nepritarė. Dar vienas ypatingas sukilėlis – Adomas Bitė nuo Radviliškio. Paprastas valstietis, drąsus karys, sumanus žmogus. Sukilimui pralaimėjus pabėgo į Prancūziją.

Kantrus keliautojas iki šiol aplankęs jau apie devyniasdešimt nuošimčių numatytų sukilimo vietų. Kokia tema užvaldys kitąmet dar nežinia.

Klajūno lemtis

Smarkiai žygiuoti pėsčiomis ėmė apie 2014 m., pirmųjų kelionių tema – „Vėjo malūnai“. Tad daug teko žygiuoti šiaurinės Lietuvos lygumų vieškeliais, išvaikščioti tėčio gimtąjį Joniškio kraštą. Biržų krašte keliavęs net tris kartus, tad jį neblogai pažinęs. Kartais eina kartu su bičiuliu, retsykiais nuvyksta į žygio vietą automobiliu. Tik labai nepatogu – esi prie jo pririštas, gali žygiuoti tik ratu, kad vėl sugrįžtum į tą pačią vietą. Pradžioje, pirmaisiais metais ant kojų pritrindavo pūslių, o vėliau, nors visuomet avi nebrangius kareiviškus batus, kojų traumų nepatiria. Pasitaikė net šlapiomis kojomis žygiuoti lapkričio mėnesį, kai batuose vanduo žliugsėjo, tačiau kol eina nešalta. Įkaitusio ir liga negriebia.

Namie pagal žemėlapį ir autobusų tvarkaraštį suplanuoja kelionės maršrutą. Įprastai pirmąją dieną eina labai daug – 40 – 50, o kartais daugiau kilometrų. O antrą jau ilsisi – pakanka ir dvidešimties kilometrų ar kiek ilgesnio kelio. Patiria įvairiausių nuotykių, kartais nepavyksta rasti pastogės nakvynei, tad teko ir ant suolelio, ar kokio pastato pastogėje išsitiesus snausti. Kaip prie Biržų pilies ar Dubičių šventoriuje beveik pasienyje su Baltarusija.

Pamėgęs Tadą Blindą

Surinkęs informaciją ir parašęs knygelę apie Žemaitijos plėšiką, „svieto lygintoją“ Tadą Blindą. Stengėsi surankioti viską kas įmanoma. Žinomas asmuo, apie jį Žemaitijoje dainas dainuodavo, įvairias istorijas pasakodavo: kaip užstojęs valstiečius ir rimbu išvanojęs patį kunigaikštį Oginskį, kaip persirengdavo net kunigu, kaip varguoliams prisiplėštus turtus dalindavo, kaip užstojęs šinkorką iš pasalų apsvaigintas geležiniais arklio pančiais ir girtuoklių šaikos tiek sumuštas, kad pasimirė. Užmušė Luokėje. Pamenu tą aikštę, pamenu bažnyčią, joje pakabintą menišką senovinio laivo maketą – simbolinę Nojaus arką. Smarkuolį ypač išpopuliarino televizijos filmas „Tadas Blinda“. Knygoje daug įdomybių, vietų menančių Blindos žygius fotografijos, pasakojimai, dokumentų kopijos.

Nedidelė žalia knygelė ant kurios viršelio puikuojasi piešinėlis iš 1939 m. laikraščio vaizduojantis mėgstamą herojų. Ją M. Stakutis parengė kartu su Rima Rinkevičiene, o iš didžios pagarbos praėjusių amžių didvyriui nepagailėjo santaupų jai išleisti. Tokių knygelių vos šimtas, tad bičiulystės su žygeiviu dėka mano biblioteka praturtėjo bibliografine retenybe.