Ką manote apie dabartinės Anykščių rajono valdžios komandos darbo pradžią? Kiek balų jai skirtumėt?

Dienos anekdotas

Skelbimas mokyklos skelbimų lentoje: Mokiniai, prašome savo visureigius statyti glausčiau, nes mokytojai neturi kur pasistatyti savo dviračių. Direktorius.

Komentaras

O tai mieste?:„Problemų tai nėra? Po savaitgalių (ypač ilgesnių) pačių konteinerių beveik nesimato per šiukšles. Bet, kaip visada, pasitarimai, susitikimai. Rodomas atseit "dėmesys ir susirūpinimas", o rezultatas, kaip visada - šnipštas."

Komentuoti
Iš Anykščių kilusi Simona Vaitkutė gyvena Indonezijoje, Balio saloje. Moteris egzotiškoje saloje dirba filmavimo komandose, rašo straipsnius Lietuvoje leidžiamam žurnalui „Green’as“, taip pat bendradarbiauja su Lietuvos naujienų portalais.

 


 


 


Iš Anykščių kilusi Simona Vaitkutė gyvena Indonezijoje, Balio saloje. Moteris egzotiškoje saloje dirba filmavimo komandose, rašo straipsnius Lietuvoje leidžiamam žurnalui „Green'as", taip pat bendradarbiauja su Lietuvos naujienų portalais.


 


- Kiek laiko jau gyvenate Balio saloje? Kaip atsidūrėte Indonezijoje?


- Balyje gyvename jau antrus metus, tik šiemet persikraustėme į kitą miestelį. O Indonezijoje atsidūrėme, galima sakyti,  atsitiktinai. Aš rengiau straipsnį Lietuvoje leidžiamam žurnalui „Green'as" apie naujoves aplinkosaugos srityje, ir tarp karščiausių naujienų aptikau  naujai įkurtą Žaliąją mokyklą (Green School) Balyje. Patyrinėjusi  įspūdingą  šios mokyklos internetinę svetainę, pastebėjau, kad jie ieško anglų literatūros mokytojo kitiems mokslo metams, o mano vyras Joel kaip tik dėstė literatūrą tarptautinėje mokykloje Lietuvoje, ir jau ketino ieškoti panašaus darbo kur nors kitur. Kitą dieną Joel išsiuntė savo pasiūlymą elektroniniu paštu ir, nors  didelių vilčių nepuoselėjome, po dviejų savaičių jau turėjome dvejų metų darbo sutartį savo rankose. O straipsnis  „Green'e" išėjo kur kas vėliau.


- Kas ta „žalioji mokykla", kurioje dirba jūsų vyras?


- Žalioji mokykla yra progresyvi tarptautinė vidurinė mokykla, siekianti ugdyti plačiai išsilavinusius ir ekologiškai sąmoningus absolventus. Čia vengiama mokyti iš vadovėlių ir stengiamasi, kad mokiniai kuo daugiau išmoktų iš savo patirties. Kitaip tariant, šioje mokykloje mokiniai tradicines akademines žinias įgyja ne vien sėdėdami klasėje ir ruošdamiesi kontroliniams bei egzaminams, bet ir pavyzdžiui, dalyvaudami realiuose gamtosauginiuose projektuose, statydami bambukinius pastatus ar gamindami šokoladą.


Daug ko galima pasimokyti jau vien iš pačios mokyklos demonstruojamo pavyzdžio.


Mokykla yra įsikūrusi gamtos apsuptyje, įspūdinguose bambukiniuose pastatuose, kurie tarsi susilieja su laukiniu kraštovaizdžiu. Bambukas, kuris yra ne medis, o žolė, yra viena ekologiškiausių statybinių medžiagų pasaulyje. Jis vertinamas kaip itin greitai atsinaujinantis išteklis, savyje „užrakinantis" didelius kiekius šiltnamio efektą sukeliančio anglies dvideginio. Medinio rąsto storio bambukas užauga per 5-7 metus, o jį nukirtus, savaime išauga naujas.


Jums turbūt bus sunku tai įsivaizduoti, bet šioje mokykloje beveik nėra sienų, nėra durų. Mokiniai visą dieną praleidžia lauke. Per pamokas į jų atviras klases dažnai atklysta driežai, paukščiai, drugeliai. Aplink pastatus, mokyklos 8 hektarų teritorijoje, padedant mokiniams visur yra auginamos daržovės ir vaisiai, kurie yra tiekiami mokinių pietums.  Be to, mokykla sunaudoja minimalius elektros energijos kiekius (čia planuojama gaminti savo hidroenergiją), čia rūšiuojamos atliekos, kur tik įmanoma, perdirbami ir pakartotinai panaudojami nebetinkami ištekliai.


Iš esmės ši mokykla yra tarsi didžiulis eksperimentas, kurio eigoje siekiama sukurti ir išbandyti naują modelį, padėsiantį reformuoti atgyvenusias švietimo sistemas. Tai dar labai jaunas projektas, ir apie jo sėkmę kalbėti dar anksti, tačiau jis jau susilaukė didžiulio pasaulinio susidomėjimo tiek iš akademikų, tiek iš žiniasklaidos, tiek iš mokinių pusės. Šiais mokslo metais Žaliojoje mokykloje mokosi apie 200 moksleivių iš 28  šalių, tarp jų  jau net 3 lietuviai. Ir, norite tikėkite, norite ne, mokinių nereikia įkalbinėti eiti į šią mokyklą.


 - Jūs lietuvė. Vyras - amerikietis. O kokios tautybės judviejų vaikas?


- Mūsų  sūnus turi abi pilietybes, ir nuo mažens kalba tiek lietuviškai, tiek angliškai.  Dabar dar ir indonezietiškai šiek tiek pramoko.


- Anksčiau gyvenote Australijoje, taigi geografiškai netoli Indonezijos. Kuo šios šalys panašios ir ar panašios?


 - Indoneziją ir apskritai visas šiltų vandenų salas mes, lietuviai, suvokiame kaip laukinius kraštus. Ten laksto nuogi papuasai? Aplink laukines gyvenvietes - neįžengiami miškai, pilni beždžionių, didžiųjų kačių, o vandenyse knibždėte knibžda krokodilai?


Australiją ir Indoneziją lyginti sunku. Turbūt akivaizdžiausi panašumai tarp jų yra šiluma ir  spalvų gausa. Tiek Australijoje, tiek Indonezijoje gamta pribloškia savo įvairove ir spalvingumu.  Kur tik pasisuksi, visur ryškiaspalviai medžių žiedai, paukščiai, drugeliai. Pavyzdžiui, Australijoje tos ryškios įvairiaspalvės papūgėlės, kurias lietuviai mėgsta laikyti narveliuose savo namuose,  dažnai skraido pakelėse ar tupi ant elektros laidų kaip pas mus žvirbliai.


Gerai pagalvojus, aišku, rastum nemažai kitų panašumų tarp šių šalių, tačiau skirtumai akivaizdesni:  skirtingos kultūros, skirtinga architektūra, didžiulis skirtumas tarp pragyvenimo lygio. Australija - turtinga poindustrinė šalis, o Indonezijoje  daugumos gyventojų pagrindinis pragyvenimo šaltinis tebėra žemės ūkis ir amatai.


Be to, ir pati Indonezija yra toli gražu ne vienalytė. Ją sudaro daugiau nei 17 tūkstančių  salų, kuriose gyvenančios tautelės turi savitas kultūras, tradicijas, skirtingas kalbas, religijas. Salas ir tauteles vienija vėliava ir oficiali indoneziečių kalba, tačiau kai kuriais požiūriais Indonezija labiau panašėja į tokį šalių junginį kaip Europos Sąjunga, nei į vienalytę valstybę.


Skirtumai tarp salų ir tautelių dažnai yra didžiuliai. Yra tarp jų ir tokių egzotiškų tautelių, kurios ilgą laiką neturėjo kontaktų su išoriniu pasauliu ir dar šiandien gyvena  izoliuotą gyvenimą, smarkiai nutolusį nuo vakarietiškų technologijų ir įpročių. Tos tautelės iš tiesų dažnai gyvena džiunglių apsuptyje, kur knibžda įvairiausi gyvūnai. Tačiau tos džiunglės  (o su jomis ir gyvūnai) dabar nyksta rekordiniu greičiu, nes yra kertamos, kad išlaisvintų vietą palmių plantacijoms, iš kurių į mūsų muilus ir konditerijos gaminius atkeliauja palmių aliejus.  Taigi šis romantiškas laukinės gamtos vaizdinys greičiausiai greitai nebeatitiks tikrovės.


Balio sala, kurioje mes gyvename, yra viena populiariausių pasaulyje turistinių vietovių. Ji garsėja nuostabia gamta, smėlėtais paplūdimiais, turtinga kultūra, draugiškais žmonėmis ir puikiu klimatu. Tačiau nuolat augantis turizmas, sparti plėtra, gyventojų skaičiaus augimas  ir su šiais procesais nespėjanti infrastruktūra sukuria  ir nemažai problemų:  į akį krinta  ne tik salos grožis bet ir nuo automobilių užsikimšę keliai bei  gausybė šiukšlių pakelėse ir paplūdimiuose.


Lietuviai dažnai įsivaizduoja kitus kaip laukinius, o save -  kaip civilizacijos viršūnę. Tačiau kai mūsų protėviai  problemas tarp genčių dar sprendė prievarta ir karais, Balio saloje jau veikė seniausia pasaulyje nenutrūkstamai egzistuojanti sudėtinga demokratijos forma, kuri net ir šiandien tenkina jų poreikius.


- Ar bendraujate su vietiniais? Ar turite tarp jų bičiulių? Kokia kalba susikalbate?


- Taip, bendraujame su vietiniais ir turime tarp jų  nemažai bičiulių, tačiau laisvalaikį retai leidžiame kartu. Balio gyventojai yra labai šeimyniški ir paprastai visą laisvalaikį praleidžia su giminaičiais savo namuose ar savo induistinėse religinėse ceremonijose, kurių jie turi labai daug. Jiems sunkiai suvokiamas mūsų pomėgis važinėtis po naujas vietoves, nakvoti viešbučiuose ar vakarieniauti restoranuose. Tačiau baliečiai yra labai draugiški, malonūs  ir svetingi  žmonės. Daugelis jų neblogai kalba angliškai, o aš jau šiek tiek pramokau indoenezietiškai. Tai taip ir susikalbame: dviejų kalbų mišraine.


- Ką veikiate, kuo užsiimate? Kokia tradicinė jūsų diena?


- Praėjusiais mokslo metais dirbau dviejose filmavimo komandose, rengusiose dokumentinius  filmus apie Žaliąją mokyklą,  šiemet darbuojuosi mokyklos komisijoje, kuriančioje Žaliųjų studijų mokymo programą šiai mokyklai. Be to, rašau straipsnius Lietuvoje leidžiamam žurnalui „Green'as".


Dieną pradedu išruošdama sūnų Oskarą į mokyklą. Po to stengiuosi nuveikti visus  savo darbus iki pietų. O kai sūnus ir vyras grįžta iš mokyklos, maudomės baseine, lankom draugus ar važiuojam prie vandenyno. Po to kur nors pavakarieniaujam ir grįžtam namo miegoti. Savaitgaliais ir per ilgesnes pertraukas stengiamės kur nors ištrūkti, aplankyti kitas salas.


-Kokie Jūsų namai? Vakarietiškas butas su šaldytuvu ir indaplove?


- Pernai gyvenome gana ekstremaliame bambukiniame name Žaliosios mokyklos teritorijoje, džiunglių apsuptyje. Namas buvo visiškai atviras, be langų, be lauko durų. Galbūt bus lengviau įsivaizduoti, jei apibūdinsiu šį statinį kaip 15 metrų aukščio dviaukštę pavėsinę su trimis miegamaisiais? Tame name stovėjo lovos su baldakimais, kurie turėjo ne dekoratyvinę, bet praktinę paskirtį: apsaugoti mus nuo vabzdžių. Taip pat  turėjome erdvią virtuvę su visa mums reikalinga virtuvine įranga (indaplovė ir mikrobanginė krosnelė mums nereikalingos), ir vonios kambarį su komposto tualetais bei dušą, kuriame karštas vanduo būdavo įjungiamas du kartus per dieną - ryte ir vakare. Turint omenyje, kad temperatūra lauke ir namuose svyruodavo tarp 30 - 25 laipsnių  šilumos, mums tai nekėlė didelių nepatogumų. Kita vertus, vos ne kasdien vakare  kokiam pusvalandžiui nutrūkdavo elektros tiekimas ir tekdavo sėdėti žvakių šviesoje. Aišku, per atvirus namus nuolat laisvai keliaudavo, o kartais ir apsistodavo, vietiniai gyvūnai: paukščiai, driežai, graužikai, vabalai, vorai. Kartais užsukdavo net ir šunys ar katinai. Aptvertoje teritorijoje buvo devyni tokie pastatai, ir juose gyveno kitos mokytojų šeimos su mažais vaikais, tad vaikams ten buvo tikras rojus, jie galėjo laisvai lakstyti vieni pas kitus ir žaisti gamtoje.


Šiemet bambukinį namą užleidome naujai atvykusiai šeimai ir persikraustėme į labiau tradicinį namą  Ubud miestelyje, šalia garsiojo beždžionių miško. Šis namas, skirtingai nuo pernykščio, turi langus, duris, didelę terasą ir sodą. O rytais į kiemą karts nuo karto į svečius užklysta beždžionės.


- Kokia ta Balio sala Jums asmeniškai? Rojus ar Dievo užmirštas žemės kraštas?


- Aš jau esu gyvenusi pakankamai vietų, kad įsitikinčiau, jog rojaus žemėje nėra. Nėra jo nei Amerikoje, nei Australijoje, nei Anglijoje, nei Lietuvoje, nei Indonezijoje. Kiekviena šalis turi savo privalumus ir trūkumus. Tačiau man patinka naujas vietoves ne tik aplankyti ir apžiūrėti, bet ir patirti, pagyventi jose. Keliavimas po šalį ir gyvenimas joje yra du visiškai skirtingi dalykai. Aš, pavyzdžiui, keliauju retai, bet užtai dažnai kraustausi...


O šiaip savo gyvenimu Balyje skųstis negaliu, gyvenu šiltai ir patogiai, laisvalaikį kiaurus metus leidžiu lauke: išvykose su draugais, pajūryje ar kalnuose. Galbūt ir būtų rojus žemėje, jei aplink nebūtu tiek šiukšlių, skurdo ir korupcijos.


- Ar norėtumėte grįžti į Lietuvą? Ar grįšite?


- Aš visada mielai grįžtu į Lietuvą. Prieš išvykstant į Balį, ketverius metus gyvenome Lietuvoje, o ir iš Balio buvome atskridę į Lietuvą per vasaros atostogas. Ar grįšiu čia gyventi, sunku dabar prognozuoti, bet man ir mano sūnui Lietuva yra namai, gimtinė. Kad ir kur mes gyventume, Lietuva mums visada bus ypatinga.


- Domitės, kas vyksta Lietuvoje? Gal ir www.anyksta.lt pavartote?


- Ir taip, ir ne. Paskaitau naujienas internete, bet man tolimos intrigos, skandalai, ir verkšlenimai, dominuojantys lietuviškoje žiniasklaidoje. Be to, sunku ir skaudu stebėti politikų ir verslininkų godumu persmelktą Lietuvos politinį gyvenimą, kuriame visi dalija tuščius pažadus ir nė viena partija negali pasiūlyti jokios aiškios krypties ar ateities vizijos.


Bet kai būnu Anykščiuose, būtinai pavartau „Anykštą". Kai viešėjau šią vasarą, turbūt visus  vasaros numerius perskaičiau.


 


„Man ir mano sūnui Lietuva yra namai, gimtinė. Kad ir kur mes gyventume, Lietuva mums visada bus ypatinga", - sakė Balio saloje gyvenanti anykštėnė Simona Vaitkutė.


 

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta