Ar jau nusprendėt kaip balsuosite Seimo rinkimuose?

Dienos anekdotas

Ūkinis muilas vien tik savo išvaizda užmuša bakterijas.

Komentaras

Jurgis Ladiga:„Šimtu procentų už! Kiekvieną kartą, matydamas tą vietą, kur Albinas žvejodavo, prisimenu šį nuostabų žmogų."

Komentuoti
Kapinių koplyčioje Visų Šventųjų šventės vakarą aukojamos šv.Mišios už mirusius.
Senoje bažnytinėje giesmėje tikintys Viešpatį maldauja gelbėti nuo nelaimių, kaip baisiausią lemtį pirmiausia paminėdami marą, kuris šimtmečius negailestingu mirties dalgiu šienavo ištisus kaimus. Tą baisią ligą primena Svėdasų kapinėse stūksantis baltas bokštas – paminklas maro aukoms.


 

Neįtikėtina, bet XVI–XVIII amžiuje Lietuvoje buvo net 81 maro epidemija, ypatingai baisus buvęs karą su Švedija 1709 –1710 m. lydėjęs šios ligos protrūkis, kai daugelyje gyvenviečių neliko ir pusės gyventojų, ypatingai nukentėjo Mažoji Lietuva ir Žemaitija, vienodai mirė ir vargšai, ir ponai. Dievas tiesiog leisdavo žmonėms mirti, tarsi vėtė, sijojo žmoniją, galima tik įsivaizduoti, per kokius pavojus perneštą gyvybės kibirkštėlę gavome mes – šiandien gyvenantys. Nelaimingieji buvo laidojami po keliasdešimt, bažnyčiose maldaujama malonės šia liga sergančių globėjų šv.Roko ir šv.Sebastijono. Vaizdžiai šią ligą ir jos atneštas baisybes savo romane „Maras“ aprašo Albertas Kamiu. Daugybėje vietų užsiliko maro aukų kapinaičių, dauguma jų tiesiog pamirštos ir niekaip nepažymėtos. Taip ir Svėdasų miestelio pakraščiuose – ten, kur buvo kolūkio dirbtuvės ir prie kelio, atsišakojančio Daujočių link, o kapinėse yra įspūdingas šią ligą ir nuo jos mirusius menantis paminklas.

Svėdasuose, kaip ir kitose vietovėse, buvo laidojama prie bažnyčios, šventoriuje, kur dabar, prireikus iškasti kokią duobelę, pasipila gausybė kaulų.


Svėdasus valdę didikai laidojosi bažnyčios rūsiuose, pasakojama, kad ten buvo palaidotų Radvilų giminės mirusiųjų. Žinoma, kad Svėdasų dvare, kurie ištaigingais rūmais, vieni jų buvo vadinami „kordinoliškais“, stūksojo ant kalvos, stūksančios šiauriau kapinių ir vadinamos Kalviniškiu, mirė žymus valstybės veikėjas - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonas Jurgis Radvila. Iš Jono Kmitos aprašymo sužinome, kad didikas pasimirė 1640 m. rugsėjo 19 d, o laidoti jį  nuspręsta tik kitų metų sausio 21–ąją. Didžiojoje rūmų menėje, kurios sienos buvo iškaltos juodu aksomu, ant aukšto kelių pakopų katafalio, užtiesto puošniais aukso kilimais, stovėjo karstas su velioniu. Kampuose stovėjo etmono husarų pulkų vėliavos, neštos žygiuose į Livoniją ir Maskvą, aplink buvo sudėti įvairūs ginklai, insignijos, karstas papuoštas liūtų galvomis su žiedais nasruose, ant viršaus brangakmeniais papuošta kunigaikščio kepurė, brangakmeniais bei auksu papuošti buožė ir kardas. Lentutėje buvo įrašyta ilga epitafija: „...Nemari šlovė už žygius, su kario apsiaustu atliktus narsiai, taikioje tarnyboje išmintingai ir visur lydint sėkmei. Už tai, kad sutriuškino, suskaldė ir sunaikino iš rytų atėjusią griauti maskvėnų kariuomenę, už tai, kad išvargino, sulaikė ir išvijo iš šiaurės atėjusias švedų pajėgas.

Už tai, kad gerbė karaliaus didenybę ir gynė valstybės laisvę  ir karštai saugojo tikėjimo grynumą...“

Aukštose, didelėse žvakidėse degė žvakės, dieną ir naktį vyko reformatoriškos pamaldos su pamokslais ir vokaline muzika. Aukštieji ponai ir bičiuliai į laidotuves suvažiavo išvakarėse, o laidotuvių dieną Svėdasuose vyko tikras kariuomenės paradas, palydėti vado susirinko daugiau negu tūkstantis raitelių bei pėstininkų, garbingų karininkų. Gaila, kad velionis etmonas buvo palaidotas ne Svėdasuose, bet buvo nulydėtas į Vyžuonas, kur atgulė po bažnyčia įrengtame giminės mauzoliejuje. Iš ten puošnūs karstai su Radvilomis pateko į Kėdainius, kur ir dabar juos gausiai lanko turistai.

Svėdasų bažnyčios šventoriaus kampe Svėdasų dvarą valdęs grafas Liucijonas Marikonis XIX a. viduryje pastatė architekto Jurgio Vernerio suprojektuotą ir puošniais bokšteliais vainikuotą  koplytėlę, giminės mauzoliejų. Pasak dailės bei architektūros istorikų, tai vienas ryškiausių neogotinio romantizmo stiliaus statinių Lietuvoje, sienos gausiai išpuoštos reljefiniais elementais – susipinančiomis smailomis arkomis, dailių kryželių remiamomis mentelėmis, rombais, bokštai išpuošti nukaltais iš metalo puokščių motyvais. Manoma, kad koplyčios rūsyje buvo palaidota didiko žmona bei dukra. Karstai buvo išplėšti per karus, bet rūsyje ir dabar tebėra lengvas skardinis grafienės ar grafaitės karstas. Šia koplytėle susižavėjęs svėdasiškis, garsus rašytojas, visuomenės veikėjas kan. Juozas Tumas–Vaižgantas savo testamente užsiminė, kad norėtų būti palaidotas tėviškėje, šios koplytėlės rūsyje...

Senosios Svėdasų kapinės yra pietiniame miestelio pakraštyje, prie pat judriosios kryžkelės, pelniusios Svėdasams „Europos centro“ vardą. Amžinąjį miestą juosia tvirto akmenų mūro, vietomis labai aukšta tvora, gaila, kad beveik nebelikę senmedžių, gražiųjų klevų. Į vidų įžengiame per vartų arką, virš kurios kaip Gedimino stulpai iškilę trys bokšteliai, vainikuoti puošniomis, paminklinėmis kryžių saulutėmis. Įspūdingiausias didysis kryžius, respublikinės reikšmės kultūros paminklo vertas (DR 434 ), nukaltas XIX amžiuje, disko paryškintu centru, vingiuotų, išlankstytų strypų kryžma, spindulėliai, besibaigiantys beržo lapo formų išplatėjimais. Pasak dailėtyrininkų, labai panašus į garsiojo meistro Jono Dagio darbą. Vartų nišose kadaise buvę labai senos medinės skulptūros: centre Jėzus, nešantis kryžių, šonuose – Dangaus raktą laikantis šv.Petras ir paskutiniojo teismo dieną skelbiantis šv.Rapolas. Tuos medinukus, išėmę iš nišų, sovietinės apylinkės pareigūnai kažkur pradangino – kiek palikę koplyčioje, neva išvežė restauruoti... Dabar kapinių vartus puošia klebonui Vladui Rabašauskui rūpinantis nupirktos gipsinės statulos.

Nuo seno kapinėse buvo medinė koplytėlė, kuriai pasenus apie 1884 metus dvasininkų ir meistro Selicko vadovaujami parapijiečiai ir darbininkai iš akmenų sumūrijo naują, daug erdvesnę koplyčią. Vidų ištinkavo, įrengė altorių, prie kurio ir dabar Vėlinių vakarą, kai žemę dengia sutemos, kai jaukiai žiba ant kapų žvakelės, danguje viltingai įsižiebia žvaigždės, švenčiamos šv. Mišios, meldžiamasi už čia besiilsinčių vėles. Statant ypatingai daug triūso įdėjo iš Juodkonių kilęs parapijos maršalka Juozas Balaišis, kuris buvo palaidotas rūsyje, o sienoje prie durų įrėžti jo inicialai.

Dažnai siaučiant epidemijoms po vieną nelaidodavo, o numirėlius po kelis šarvodavo koplyčioje ir ten juos palikdavo nakčiai. Kaip pasakojo netoliese gyvenęs verpimo ratelių meistras ir kapinių sargas Akelionis, viena numirusioji žiemos naktį koplyčioje atsigavo. Beldė į duris, šaukė, sako, jog ją girdėję vėlyvi keleiviai, bet išsigandę, pamanę, kad vaidenasi, ir sprukę tolyn. Nelaimingąją surado ryte, ji, apsivyniojusi kojas skara, gulėjo mirtinai sušalusi. Anksčiau kapinės buvo tik į vakarus nuo koplyčios, o palei pat duris ėjo vieškelis. Vėliau vieškelį nukėlė tolyn, o rytinei kapinių daliai žemę 1874 m. padovanojo keli miestelėnai, susitarę, kad jiems mirus kunigas pasitiks jų karstus iš namų.

Pasakojama, kad po koplytėlės altoriumi yra slapta anga į tunelius, vedančius iki bažnyčios ir į Svėdasų dvaro koplytėlę. Kuomet ėjau į mokyklą, su bičiuliu planavome, kaip čia į tuos požemius patekt ir užvaldyt ten slepiamus turtus.

Koplyčia vainikuota virš kūginio bokšto stogelio iškeltu beveik dvimetriniu menišku, banguojančiais spinduliais su lelijų formos viršūnėlėmis paminkliniu (DV 763) kryžiumi. Visai netoliese bene 1895 m. nukaltas ir rausvo granito postamento iškeltas aguonų galvučių siluetais, trišakiais spinduliais ir nūnai jau dingusiu pusmėnuliu papuoštas paminklas (DV 761). Čia pat ir dar vienas paminklinis kryželis, stiebu išmargintu kiaurymėmis bei pasipuošęs Maltos kryželiais (DV 762). Maro aukų paminklas (AtV 311) iškilęs bene į 6 metrų aukštį, keturaukštis, sumūrytas iš plytų, nutinkuotas ir nudažytas baltai, pridengtas keturšlaičiu stogeliu primena barokinę varpinę. Viršūnėje – geležinis, ažūrinis, žalčiukų ir augaliniais ornamentais papuoštas kryžius. Viršutiniuose aukštuose – pailgos nišos, kuriose kadaise buvo medinės skulptūros, viršutinėje puikavosi „Nukryžiuotasis“. Iš plytų formų spėjama, kad paminklas pastatytas apie 1833 metus.

Pasivaikščiokime, pasidairykime, prisiminkome. Toks jau sutapimas, kad būtent šiuose kapuose pirmą sykį kelių vyresnių vyrų brolijoje kasiau duobę mirusiajai. Velionė buvo butėnietė Apolonija Pečiūraitė - geraširdė vieniša moteriškė, gyvenusi didelėje troboje su plūktine asla, su didele duonkepe krosnimi ir kartais mane dar visai mažą mažutėlį „paganydavusi“. Pamenu tada, įpusėjus darbui, pagal to meto tradicijas buvom pavaišinti degtine, o pačiame smėlio duobės dugne atkasėme kaulų, dvi kaukoles ir pajutau, kaip žaibu persmelkė lemties baimė...

Visai šalia didžiųjų vartų yra Karolio Juzėno, rašytojo Juozo Baltušio tėvuko, kapas. Tais įsimintinais 1991 m. pasisakęs prieš Lietuvos nepriklausomybę liaudies rašytojas prasitarė norįs čia pasilaidoti, tai Svėdasų sąjūdiečiai pareiškė neleisią. Prie koplytėlės po dailiu paminklu ilsisi Juozo Tumo-Vaižganto tėvai, šiauriniame kapinių pakraštyje yra kunigų kalnelis. Matyt, tenai visai nepažymėtame kape ilsisi 1907 m. miręs bene uoliausias Svėdasų klebonas Antanas Lenkevičius. Ypatingas nuodėmklausys, užsimojęs naują mūrinę bažnyčią statyti, bet klastingai vėžio pakirstas. Atsisveikindamas laimino kiekvieną parapijietį, žmonės verkdami ėjo pulkais, paprašė ant kapo pastatyti medinį kryžių, o kai jis sunyks, kapo nebepažymėti. Taip ir buvo padaryta.

Kunigų eilėje ilsisi tuoj po Pirmojo pasaulinio karo nuo šiltinės miręs vikaras Kazimieras Jasas, svėdasiškis kun. Pranas Raščius ir geras ūkininkas bei pamokslininkas, ilgametis klebonas Antanas Survila. Viename savo monologe pasakojęs apie nuo mirties bėgusį paiką žmogų, perėjusi kalnus, perplaukusi jūras, dykumoje trumpam prisnūdusį. Pakėlęs galvą nuo smėlio ir pamatęs priešais stovinčią liesą senutę su dalge – mirtį, kuri pratarusi: „Štai čia aš tavęs ir laukiau...“ 

Raimondas GUOBIS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta