Ar jau nusprendėt kaip balsuosite Seimo rinkimuose?

Dienos anekdotas

Ūkinis muilas vien tik savo išvaizda užmuša bakterijas.

Komentaras

Jurgis Ladiga:„Šimtu procentų už! Kiekvieną kartą, matydamas tą vietą, kur Albinas žvejodavo, prisimenu šį nuostabų žmogų."

Komentuoti
Troškūnų krašto partizanų panteonas.
Lyumoje visu grožiu stūkso nedidelis, bet savo istorija turtingas Troškūnų miestas. Barokinė bažnyčia su didingomis kolonomis, septyniais altoriais, daugybe linksmų, susimąsčiusių ir nuliūdusių, bei, kaip toje gavėnios giesmėje, gailiai verkiančių angelų. Palaidojimams skirtame rūsyje kapaviečių neišliko, šventoriuje paminklais pažymėti vos keli kunigų kapai, o senosios, dar XVIII amžiuje įsteigtos kapinės miesto pakraštyje, jaukiai pasipuošusios senmedžiais ir įdomiais paminklais.

 

 

Seniausios XVIII amžiaus pabaigos Troškūnų parapijos mirusiųjų metrikų knygos, saugomos Lietuvos valstybiniame istorijos archyve, byloja, kad tuomet parapijiečiai buvo laidojami ir rūsiuose, ir šventoriuje, ir už miesto esančiose kapinėse. Garbingiausios vietos buvo skirtos garbingiems žmonėms – didikams ir bažnyčios uoliems rėmėjams. Žmonės tuomet gyvenę trumpai, vidutiniškai vos po 30 metų, ypač daug mirdavo vaikų, o klastingos, menkai ar tik naminiais vaistais gydomos ligos guldė ir pusamžius. Mirusiojo šešiasdešimtmečio mirties priežasties jau neklausdavo, daug negalvojęs dvasininkas nurodydavo „senatvė“. Kokios tuomet siautė ligos? Štai 1841 metais net 39 parapijiečiai mirė nuo džiovos, 19 pakirto karštligė, 20 moterų mirė gimdydamos, 14 pražudė votys, 12 – viduriavimas, 3 – kokliušas, 3 – skarlatina, 1 – diegliu, 9 – nuo negalavimo, vadinamo kosuliu. Kitais metais vienuolių bernardinų surašytuose metrikuose minimos mirties priežastys – kirminai, plaučių uždegimas, vaikiškas silpnumas, sutinimas, vandenligė, tymai, astma, persišaldymas, rožė, gerklės votys, potrūkis, gleivinės uždegimas, žarnų uždegimas, kaldūnas.


Įdomu, kad miestelio, vadinamose kartais parapijinėse, kartais viešosiose, kapinėse lygiai kaip parapijiečiai po mediniais kryžiais ar visai nepažymėtuose kapuose baigę gyvenimo kelionę kukliai atguldavo ir mažieji šv.Pranciškaus broliai – vienuoliai bernardinai.

Kapinės yra apjuostos akmenų mūro tvora su cementiniu stogeliu - centriniai vartai stūkso įspūdinga daugybe karnizų papuošta ir kryžiumi vainikuota arka. Nuo kelio laiptukai, kaltiniai dvivėriai vartai, su siauresniais varteliais lankytojams. Šiame amžinybės mieste dar užsilikę daugybė puikių medžių – ąžuolų, liepų, klevų, berželių, čia jauku kaip parke. Miestelėnai ar jų svečiai dažnai, ypač vasarą, ateina čia pasivaikščioti, pasimėgauti jaukiu pavėsiu, senmedžių apgaubta ramybe, virpančiais lapeliais, paukščiu čiulbėjimu, pamąstyti, suprasti, kokia čia puiki vieta amžinajam poilsiui.

Kadaise čia buvo dvaro žemė, visai netoli stūkso bene XIX amžiuje pastatytas baltamūris daugiabutis ir medinis, akmeniniais „piliorais“, jau šiek tiek apgriuvęs ir “patrumpintas” tvartas, kurį kadaise vadindavo „valaune“, nes čia laikydavo jaučius. Senieji troškūniečiai, kalbėdami apie mirtį, dažnai pratardavo: „Važiuosiu jau aš prie „valaunės“.

Beveik pačiame kapinių centre stūkso dar XVIII amžiuje statyta medinė šv.Jurgio koplytėlė. Kadaise jos altoriuje buvo šio šventojo paveikslas, vėliau nukryžiuotasis, jį juosė medinės grotelės, buvo klausykla, pakyla giedotojams, virš masyvių vienvėrių durų, skliaute po dvišlaičiu stogeliu kabojo varpas, kurį jau anksčiau kapines plėšę piktadariai pagrobė 2010 metų rugpjūtį. Ant koplyčios stogo iškelti du meniški kalti kryželiai. Kadaise čia buvo meldžiamasi per Vėlines. Tradiciją bandė gaivinti kun. Stasys Kazėnas 1990 metų lapkričio 1–ąją surengęs procesiją iš bažnyčios į Pirmojo pasaulinio karo vokiečių kapus, ten pašventinęs kryžių, o po to jau sutemose molingais klampiais takeliais apėjo aplink kapines. Mistiškai degė, tarškėjo linguodami procesijos žibintai, liejosi giesmės, koplyčioje buvo švenčiamos šv.Mišios už šiose kapinėse besiilsinčius. Kleboną iškėlė, tradicija neprigijo, bet visada prisimenu tą mistišką vakarą.

Ypatinga vieta, dažnai susimąstau, juk čia ilsisi šimtmečius Gurskų kaime gyvenusi mano, Binkių, giminė, čia ir visi keturi mano proseneliai ir abu seneliai, daugybė su jais bendravusių tos pačios bažnyčios, tų pačių kapinių į amžinąją bendrystę suvienyti. Bet aš, sukalbėjęs maldą, atsiverčiu paminklų enciklopediją.

Visai prie didžiojo tako ant masyvaus akmeninio postamento iškilęs 1882 metais kalvio Petro Buzo nukaltas kryžius. Beveik taisyklingo apskritimo silueto, saulutės pavidalo, kryžmos centre - metalinė koplytėlė su nukryžiuotuoju. Kryžmos tarpušakiuose tolygiai išdėstyti tiesūs ir vingiuoti spinduliai, kurių galus puošia Maltos kryželiai ir trilapiai. Tai respublikinės reikšmės dailės paminklas (DR 435 ). Visai netoliese turėtų būti antkapinis Bernadišių giminės kryžius, apie 1929 metus sukurtas Troškūnuose gyvenusio dievdirbio Kazimiero Mackevičiaus ( DV 780 ). Kiek besidairytum, kryžiaus nebėra, bene jo vietoje stūkso siaura ir aukšta juodo akmens plokštė su užrašu: „Mums duotas / gyvenimas / yra trumpas / tačiau / atminimas apie  / gerai nugyventą / gyvenimą - / amžinas.“

O kryžius tikrai buvo nuostabus, dar iš tos epochos, kai dauguma kapinių paminklų buvo paprasti mediniai kryžiai. Bene 6 metrų aukščio, iš masyvių rąstų sunertas, su drožtų angelų galvučių aplikacijomis, kryžmos galai trilapio formos, centre – medinė to paties meistro drožta apie 60 cm aukščio nukryžiuotojo skulptūra, pridengta skardiniu stogeliu. Ties liemens viduriu iš visų keturių pusių po dvišlaitėmis stoginėlėmis būta šventųjų skulptūrėlių. Įdomu, kad 1986 metais kryžius buvo išgabentas į Liaudies buities muziejų Rumšiškėse, o 1990 m. sugrąžintas į kapines ir galiausiai prieš kelis metus, matyt, jau amžinai pradingęs.

Didžiulių tujų, jų čia gal 13, apsuptyje, kapavietėje šalia savo sesers Juzefos Okuličienės, palaidota viena žymiausių XX amžiaus pradžios bei tarpukario Lietuvos moterų Felicija Bortkevičienė (1873 –1945). Jos kapas kažkodėl yra tik vietinės reikšmės istorijos paminklas (IV 1026 ). Masyvaus rausvo granito luito kamputyje iškaltas palaidotosios bareljefinis portretas. Ši moteris dar XIX amžiaus pabaigoje gyvendama Vilniuje įsitraukė į liberaliosios visuomenės veiklą, rūpinosi „Varpo“, „Ūkininko“ bei kitų draudžiamų leidinių platinimu, buvo viena spaustuvės „Varpas“ steigėjų, 1922 – 1936 m. buvo laikraščio „Lietuvos žinios“atsakingoji redaktorė, straipsnių autorė. Dalyvavo Valstiečių liaudininkų partijos veikloje 1920–1922 m. Steigiamojo Seimo atstovė, pasak amžininkų, buvo viena intelektualiausių to meto asmenybių, galėjusi ir valstybės prezidente būti.

1937 m. laikraštyje „Panevėžio balsas“ pasirodė žinutė apie tai, kad skulptoriai Jakševičiai, matyt, broliai Silvanas ir Adomas, Troškūnų kapines papuošė keliais meniškais gelžbetoniniais  paminklais. Tad pabandykime tų paminklų paieškoti.

Bene labiausiai laiko dantų paliestas paminklas žymi Magdalenos, Vincento, Augustino Bagdžiūnų bei Kazimiero ir Margaritos Bucių kapavietę. Betoninis kryžius nūnai pakeistas mediniu, sutrupėjo ir gedinčiųjų figūros, teliko tik vienintelė suklupusios moters skulptūra.

Visai netoli stovi besimeldžiantis, ant vieno kelio priklaupęs, aptrupėjusiomis rankomis sparnuotas angelas. Ant labai aukšto postamento užrašai, bylojantys, kad čia ilsisi 83 metų 1937 m. miręs Valerijonas Bžeskis bei klastingos ligos 1936 m. pakirsta jo vaikaitė Irena Bžeskytė ir prasmingas užrašas: „Kas apsakys nekaltųjų laimę danguje“. Besimeldžianti Mergelė Marija žymi Marijonos ir Antano Jonelių kapavietę, nuramina užrašas: „Neverkit mūsų, visi susitiksime Danguje“. Masyvus betoninis, gal 4 metrų aukščio į viršų lieknėjantis kryžius – Balčiunų kapavietės puošmena, stipriai aptrupėjusi Kristaus, nešančio kryžių, skulptūra žymi Varnų šeimos amžino poilsio vietą. Dailioje iš akmenų sumūrytoje grotoje stovinti Mergelės Marijos skulptūra – Emilijos Banevičienės ir Stefanijos Šaknienės kapavietė. Dar vienas Jakševičių darbas - Jėzaus Širdies statula, tai jau gal ir visa nagingų lipdytojų darbų galerija.

Paminkluose, jų užrašuose užfiksuota ne viena istorija, ne vienas likimas. Štai beveik kapinių kamputyje rausvo akmens kryžius žymi Juozapotos Binkienės, mirusios 1929 m. spalio 2 d., kapą. Užrašas skelbia, kad tai „auka sūnaus Teofilio“. Teofilis gyveno Jungtinėse Valstijose, pardavinėdamas nekilnojamąjį turtą neblogai vertėsi, dažnai atvažiuodavo į tėviškę, pasakodavo apie puikų gyvenimą užjūryje, visus pavaišindavo, paskatino Gurskų kaimo ūkininkus kuo greičiau išskirstyti savo žemes į vienkiemius ir pats privačiam matininkui už darbą sumokėjo.

Dar vienas masyvus raudongraničio kryžius, užrašas, kad tai yra kapas Antano ir Uršulės Pilkių. Bet čia ilsisi ir jų brolis Pranas, geraširdis vienišius milžinas, Dievą ir jo pasaulį, ypač augalus ir žolynus, mylėjęs, šventumo siekęs, kartais nuodėmių prispaustas, atgailaudamas keliais aplink bažnyčią eidavęs.

1989 m. naujai pridėtoje kapinių erdvėje įkurtas čia buvusiose žvyrduobėse pakastų, už tėvynę žuvusių Lietuvos partizanų panteonas, bene 56 tikri ir menami kukliais kareiviškais kryželiais pažymėti kapai. Šventa jų auka, pagerbti ir gerbtini už tėvynės laisvę mirę.

 

Raimondas GUOBIS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta