Ar jau nusprendėt kaip balsuosite Seimo rinkimuose?

Dienos anekdotas

Ūkinis muilas vien tik savo išvaizda užmuša bakterijas.

Komentaras

Jurgis Ladiga:„Šimtu procentų už! Kiekvieną kartą, matydamas tą vietą, kur Albinas žvejodavo, prisimenu šį nuostabų žmogų."

Komentuoti
Šeštadienį „Anykštos“ rubrikoje „Istorijos atodangos“ muziejininkas Raimondas Guobis pasakojo apie Anykščių kapines. Publikacijoje „Anapus saulės: Anykščių kapinės“ prisimintos senosios Anykščių kapinės, buvusios prie Anykščių koplyčios (dabar - Kamerinių menų centras ir nuo 1985 metų - rajono civilinės metrikacijos skyrius). Šios kapinės uždarytos 1935 metais, o sovietmečiu kapinių teritorija buvo išlyginta buldozeriu, išardyta kapines juosusi akmenų tvora, iškasti grioviai komunikacijoms, o senieji paminklai sumalti į skaldą...
Atgimimo metais Anykščių šviesuomenė daug viešai diskutavo apie tai, kad civilinės metrikacijos skyrius ir jaunavedžių ant kapinių laistomas šampanas visiškai nedera su pagarba Anykščių senosiose kapinėse palaidotų žmonių atminimu ir šią tradiciją, kaip barbarišką, stengėsi pakeisti. Šiame dešimtmetyje po meno renginių Anykščių kamerinių menų centre – koplyčioje vėl dažnai sustatomi stalai su vaišėmis, geriamas alkoholis.
Ar tinka senosiose Anykščių kapinėse ir senojoje koplyčioje vaišintis gėrimais ir linksmintis?


Jurgita BUGAILIŠKIENĖ, Anykščių mero patarėja kultūros klausimais: „Juk ne diskotekos vyksta. Prie parodos atidarymo vyno taurę pakelti nėra jokio nusižengimo. Kiek esu dalyvavusi kituose renginiuose, tai normali praktika, tai vyksta visur per parodų atidarymus. Renginiai koplyčioje vyksta jau daugelį metų, tai nėra kokios linksmybės, tai tiesiog mandagumas sutinkant svečius.“

 

Stanislovas KRUMPLIAUSKAS, Anykščių parapijos klebonas, kanauninkas: „Laimės žiburys iš tiesų yra Jono Biliūno kapas, bet žmonių priimamas kaip rekreacinė vieta, į kurią jaunieji ant rankų neša nuotakas ir vėliau ten vaišinasi šampanu. Tuo niekas nesipiktina, nes tai tapę tradicija... 


Daug ko buvo. Pavyzdžiui, senoji ligoninė pastatyta taip pat ant kapinių. Prie koplyčios kapinės buvo, jų ten nebėra, jos uždarytos. Kita vertus, koplyčioje niekas nešoka, diskotekos neorganizuojamos. Girtų ten nesu matęs, nesivolioja. O jei jaunavedžiai išėję išgeria taurę šampano, tai nieko smerktino tame nematau. Pavyzdžiui, rusai turi tradiciją, kad jie atėję prie artimųjų kapų nupila jiems vyno ar kito alkoholio. Taip pagerbiami mirusieji.

Gal ir būtų problema, jei tai vyktų naujose miesto kapinėse. Tačiau mirusiųjų ramybei didžiausią nepagarbą demonstruoja ne koplyčia ir vyno taurė, o satanistai, kurie prie dabartinių kapinių labiausiai drumsčia mirusiųjų ramybę per „Velnio akmens“ festivalį. Į tai dėmesio kažkodėl nekreipiama.“ 

Tautvydas KONTRIMAVIČIUS, Anykščių muziejaus kuratorius: „Kapinės likviduotos kaip objektas 1963 metais. Nors kapinės likviduotos, bet anykštėnų atmintis apie šią vietą likusi. 

Teritorijos istorinė raida lemia tradicijas, ką galima daryti joje, o ko negalima. Kas beįvyktų toje erdvėje, neįvyksta be žmogaus valios. Ir jei vyksta, tas žmogus mano, kad toje aplinkoje tai tinka“.

Vytautas BALČIŪNAS, Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijos vedėjas: „Anykščiuose yra dvejos kapinės, kur vis dar tebegeriamas šampanas ir pramogaujama: tai didžiojo humanisto Jono Biliūno kapas ant Liūdiškių kalvos ir senųjų kapinių erdvėje prie Burbiškių dvarininkų mauzoliejinės koplyčios, įtaigiai aprašytos A.Vienuolio „Vėžyje“. 

Man asmeniškai skaudžiausias yra rašytojo J.Biliūno kapo svarbos ir prasmės suvokimo stygius. Kaip žinome, XIX a. viduryje poetų A.Baranausko ir K.Kairio lietuviškąją kūrybą įtakojusioje erdvėje – Liudiškių smėlynų kalvoje – vaizdaus smėliakalnio viršūnėje, kuri yra Anykščių poetinės tradicijos gimimo, jos gyvybingo išsiskleidimo lopšys, 1953 m. buvo perlaidotas Jonas Biliūnas. Šis gražiausias Lietuvos menininko kapas – sanktuariumas, apgaubtas ne tik monumentaliu senovinės pilies kuorą primenančiu paminklu, bet ir jaunųjų poetų A.Baranausko ir K.Kairio sukurtos, anykštėnų giesmininkų, kultūrininkų išpuoselėtos meninės tradicijos, šiandien yra viena brangiausių mūsų šalies kultūros vietų. Bet jis tebėra žalojamas iš anuomet komunistinės propagandos kabinetuose sugalvotos „laimės žiburio“ simbolikos kylančiais ritualais, kai jaunavedžiai kopia laiptais, kad paliestų laimės žiburį ir išsipildytų jų svajonės, absurdiškumo. Tas, kas sugalvojo susieti  J.Biliūno „Laimės žiburio“ simbolinį vaizdinį su konkrečia rašytojo J.Biliūno kapo su paminkliniu kryžiumi vieta, padarė miestui meškos paslaugą, kuri ir dabar tebesukelia vertybinį absurdą, nes kapo ir laimės sąvokų jungtis yra iš esmės neįmanoma ir nelogiška.  

Senųjų miesto kapinių situacija kiek kita, nes daugelis kapų buvo perkelta į naująsias kapines, bet dalis palaidojimų, kad ir be paminklų, yra likę, o pati koplyčia yra aiški nuoroda į kapinių erdvę. Kai prieš dvidešimt metų, būdamas rajono tarybos vicepirmininku, pasiūliau rajono tarybai perduoti koplyčią naudoti ir kultūros muziejinėms reikmėms bei klasikinio meno skaidai, buvau išgryninęs koplyčios naudojimo kultūrinei paskirčiai funkcijas, kurios dabar yra išderintos ir prieštaringai susikomplikuotos. Jau pats pavadinimas „Kamerinių menų centras“ yra nelogiškas, nes kamerinių menų iš viso nėra, o yra tik kamerinės menų atlikimo formos. Tad pradėti reikėtų nuo pavadinimo („Menų kamerinis centras“ arba „Menų centras“) ir funkcijų patikslinimo bei jų išgryninimo, juoba kad tai jau buvo padaryta prieš dvidešimt metų ir teisiniuose dokumentuose, ir „Anykštoje“ pastebtoje publikacijoje. Tikiuos, kad naujai kuriama meno institucija tai išspręs.“ 

-ANYKŠTA

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Komentarų nerasta