Kurį tekstą pirmiausiai perskaitėte naujame žurnalo "Aukštaitiškas formatas" numeryje?

Dienos anekdotas

- Mielasis, kodėl kai atvažiuoja mano mama, tu jos niekada niekur nenuvedi?!
- Vedžiau, ir ne kartą, bet ji vis tiek kelią atgal randa...

Komentaras

Ciocė:„Tai kur gi tas klimato atšilimas? Gal pinigai baigėsi,kad visi norintys pakeisti pasaulį, užsikišė."

Komentuoti
Smuiku griežianti mergaitė – Galinos Germanavičienės sukurto personažo „Sąžinė“ prototipas.

Penktadienio pavakarę skverelyje prie Anykščių kultūros centro atidengtas skulptoriaus Klaudijaus Pūdimo sukurtas monumentas „Suolelis“, skirtas viešintiškiams režisieriams Galinai ir Vyteliui Germanavičiams atminti. Jie prieš trejus metus – 2013 m. kovo 27 d. – rasti apsinuodiję smalkėmis savo namuose Viešintėlėse.

 

Ant suolelio prisėdo Sąžinė

G. Germanavičienės ypač mėgto poeto Marcelijaus Martinaičio eilėmis renginį pradėjo režisierė Jolanta Pupkienė. Po perskaitytų eilių ant suolelio su smuiku rankose prisėdo mergaitė, kuri, pasak J. Pupkienės, simbolizavo G. Germanavičienės sukurtą Sąžinės personažą.
Suolelį pašventino Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos vikaras Nerijus Papirtis, už mirusius režisierius visi susirinkusieji sukalbėjo bendrą maldą.
Anykščių rajono savivaldybės meras Kęstutis Tubis sakė: „Nuo Galinos ir Vytelio Germanavičių mirties praėjo treji metai. Laikas labai greitai skuba – jų mirties dieną buvo daug sniego, o štai dabar - žiedais apsipylusios obelys. Pabandykim atsiriboti nuo patirto praradimo skausmo ir prisiminkim juos visada su meile, kalbėkim apie jų nuveiktus darbus, pasiektus rezultatus“.
Apskrito suolelio viduryje pasodinta jau žiedais turtinga obelėlė. Ją padovanojo ŽŪB „Ažuožerių sodai“.

Surinkta per 6 000 eurų aukų

Skulptorius K. Pūdimas anykštėnams priminė, jog pirminis režisierių atminimui skirto monumento projektas buvo visiškai kitoks - kur kas brangesnis, tačiau pripažino, kad dabartinis variantas netgi geresnis.
Vienas iš šios iniciatyvos pradininkų buvo geras režisierių draugas, architektas Kęstutis Indriūnas. Paklaustas, kaip gimė mintis įamžinti G. ir V. Germanavičių atminimą, pašnekovas pasakojo: „Per jų laidotuves Kultūros centro fojė buvo rodomas Janinos Lapinskaitės filmukas apie režisierius. Man įstrigo vienas epizodas, kur Galina ir Vytelis nufilmuoti savo sode sėdintys ant suoliuko. Pagalvojau, kad reikia kažką panašaus sukurti ir jų atminimui. Beje, man net nekilo abejonių, kad pavyks surinkti reikiamą pinigų sumą, nes į jų laidotuves plūdo minios žmonių. Deja, rinkti pinigus sekėsi sunkiai, vienu momentu net pradėjau abejoti, ar tikrai pavyks įgyvendinti šią idėją. Teko ir man pačiam asmeniškai eiti per žmones ir prašyti.
Pirminis projektas – surūdijusio metalo uždanga, suolelis, bronzinės obels šakos – įvertintas 50 000 litų. Tačiau jis buvo ne tik brangus, bet ir žmonėms nelabai priimtinas. O dabartinis variantas, manau, žmonėms patinka. Girnos formos suolelis – tai aliuzija į režisierių puoselėtą Klojimo teatrą, gyva obelis susieja su jų sodu...“
Monumento skulptoriui K. Pūdimui ir verslininkui Vygantui Šližiui įteikta po padėkos skulptūrėlę – paukštę. V. Šližio vadovaujamos įmonės UAB „Anykščių ratas“ ir UAB „Vaja farm“ šio atminties suolelio pastatymui skyrė didžiausią pinigų sumą – 900 eurų. Dar 870 eurų prisidėjo Anykščių ROTARY klubas. Keturiasdešimt penki pavieniai anykštėnai taip pat paaukojo pinigų režisierių atminimo įamžinimui – 300 eurų skyrė Kęstutis Tubis, po 1 000 litų paaukojo Daiva Indriūnienė ir Girmant Ragus, Vaiva Kernagienė skyrė 150 eur, Eugenija ir Algimantas Sudeikiai – 500 litų.
Iš viso šis projektas kainavo 6 270, 53 euro.

Režisierių atminimas gyvas
jų draugų širdyse

Režisierių draugas, anykštėnų iniciatyvinės grupės entuziastas, menininkas Žilvinas Smalskas apie suolelį kalbėjo kaip apie vietą, kur anykštėnai susirinktų ne tyliai pastovėti, o vyktų gyvenimas – būtų geriama kava, ruošiamos pamokos.
Tuo tarpu K. Indriūnas sakė, kad skverelis prie Kultūros centro galėtų tapti ir kitų žymių anykštėnų atminimo įamžinimo vieta. „Turim daug iškilių žmonių, kuriuos galėtumėm pagerbti. Tai ir pernai žuvęs politikas Vytautas Galvonas, ir prieš daugiau nei dešimtmetį miręs mokytojas Jonas Juknevičius... Ne kokius nors balvonus statyt, o pavyzdžiui, suolelius... Kad čia galėtų žmonės bent dviem minutėms sustoti, gal po žvakelę uždegti. Džiaugiuosi, kad atminimo suolelis Germanavičiams pastatytas dabar, o ne po 10 ar 20 metų, nes girdėjau ir tokių pasiūlymų... Dainininkui Vytautui Kernagiui paminklas buvo pastatytas iš karto po jo mirties, ir gerai, nes metai bėga, išėję žmonės prisimenami vis rečiau...“ – kalbėjo K. Indriūnas.
O jo šeimoje Galina ir Vytelis Germanavičiai tikriausiai niekada nebus pamiršti. „Kiekvienais metais eidamas į festivalį „Velnio akmuo“ Vytelio atminimą nešuosi kartu su savimi. Mes, būdavo, jog abu einam į šį festivalį... Jis mūsų su Daiva vestuvėse piršliu buvo. Savaitgalį buvo atvažiavę draugai, tai dar kartą pasižiūrėjom vestuvių juostą... Ir renginio metu širdis suvirpėjo“, – kalbėjo K. Indriūnas.

Neliko visos šeimos

Prieš trejus metus Teatro dieną režisierius, uždususius nuo smalkių, rado Anykščių kultūros centro darbuotojai. Kelias dienas jiems neprisiskambinę, kolegos nuvažiavo į Viešintėles.
G. ir V. Germanavičiai buvo pašarvoti Anykščių kultūros centre, palaidoti – Viešintų kapinėse. Nepraėjus dviem mėnesiams po tėvų žūties, iš gyvenimo pasitraukė ir jų 28 metų sūnus Daumantas. Vaikinas į tėvų laidotuves atvyko iš Olandijos, kur kelerius metus dirbo ir gyveno. Šalia tėvų, laidojant D. Germanavičių, kartu buvo palaidotas ir kūdikystėje miręs jo broliukas Laurynas, kuris iki tol ilsėjosi senosiose Viešintų kapinėse.
Praėjus dvejiems metams po šeimos žūties, Viešintų kapinėse pastatytas paminklas. Lyg iš metalo virvių nertame antkapyje įamžinti vardai Laurynas, Galina, Vytautas ir Daumantas, o apačioje – Germanavičiai. Kapas uždengtas granito akmenimis.

Režisieriai būrė vaidinti
ir mažus, ir didelius

Į Anykščius G. ir V. Germanavičiai atvyko 1984 m., baigę studijas Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete. Abu jie kilę iš Kauno.
V. Germanavičius kurį laiko dirbo Viešintų kultūros namų direktoriumi, Anykščių A. Vienuolio gimnazijos (dabar progimnazija – red.past.) teatro mokytoju, o 1987 m. įkūrė Viešintų klojimo teatrą. Jis teatrinei veiklai sutelkė įvairaus amžiaus bei profesijų viešintiškius: mokytojus, kaimo inteligentus, pensininkus, jaunimą. Jis buvo pirmojo Anykščių krašte klojimo teatrų festivalio – IV Lietuvos klojimo teatrų krivūlės Griežionėlių kaime (Anykščių r.) iniciatorius ir rengėjas, su Viešintų teatru rengdavo gastroles po Lietuvą, nuolat dalyvaudavo mėgėjų teatrų festivaliuose Lietuvoje ir Lenkijoje.
Jis dalyvaudavo ir kituose Anykščių rajono kultūrinės veiklos projektuose – statė kalėdinius spektaklius ir pats juose vaidindavo, su artistų trupe rengdavo stilizuotus plėšikų išpuolius Aukštaitijos siaurojo geležinkelio keleivių pramogoms bei kitokias viešąsias etnokultūrines atrakcijas.
V. Germanavičius buvo apdovanotas Lietuvos kultūros ministerijos Boriso Dauguviečio premija (1994 m.), Gintaro ordinu X tarptautinėje klojimo teatrų krivulėje Klaipėdoje (1997 m.), Teresės Mikeliūnaitės Anykščių kultūros premija (2001 m.). Kaip Viešintų teatro vadovas jis tapo Lietuvos liaudies kultūros centro prestižinio apdovanojimo „Aukso Paukštė“ laureatu (2012 m.).
G. Germanavičienė taip pat dirbo Viešintų kultūros namuose, Anykščių A. Vienuolio gimnazijoje. O 1997 m. iš mažųjų viešintiškių subūrė vaikų folkloro teatrą „Žaginys“, kuris gastroliavo Suomijoje, Lenkijoje, net pasiekė tolimąją Japoniją.
G. Germanavičienė taip pat kūrė scenarijus ir režisuodavo masinius Anykščių krašto kultūros renginius: įvairius vaidinimus Anykščių bažnyčioje, ant Šeimyniškėlių piliakalnio, Arklio muziejuje Niūronyse ir kitur. Ji sukūrė ir pastatė istorinę misteriją „Vorutos runų bylės“ pagal A. Vienuolio kūrybą ant Šeimyniškėlių piliakalnio (2007 m.), buvo operos džiazo motyvais „Šventavartė“ (2012 m.) libreto autorė ir režisierė.
Už visuomeninę veiklą bei nuopelnus Anykščių krašto kultūrai ji buvo apdovanota Anykščių kultūros premija (2001 m.), pelnė geriausios Utenos apskrities mėgėjų meno kolektyvo vadovės nominaciją (2006 m.).

-ANYKŠTA

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Erika

    Nuoroda

    Nuoširdus straipsnis, graž iniciatyva

    Prieš 4 metų