Naujienos

Anykščių regioninio parko direkcijos darbuotojai jau vienuolikti metai atlieka žiemojančių vandens paukščių apskaitas Anykščių regioniniame parke. Pirmą kartą tokios apskaitos šalies mastu buvo rengtos 1987–1990 metais. Po 20 metų pertraukos žiemojantys vandens paukščiai vėl buvo skaičiuojami visos šalies mastu – tai Lietuvos ornitologų draugijos iniciatyva, prie kurios prisideda vis daugiau norinčiųjų. Be vandens paukščių skaičiuojamos ir kitos sparnuočių rūšys, kurių gyvenimas susijęs su vandeniu (tai garniai, tulžiai, jūriniai ereliai ir kt.). Žiemojančių vandens paukščių apskaitos gali suteikti daug įdomios informacijos apie šiuo metu šalyje žiemojančius sparnuočius, leidžia įvertinti jų rūšinius ir gausos pasikeitimus, taip pat suteikia mums visiems puikią progą pabūti žiemą gamtoje ir pažinti Lietuvoje žiemojančius vandens paukščius.

 Šią žiemą Anykščių regioniniame parke žiemojančius vandens paukščius skaičiavome sausio 15 dieną, kai lauke spaudė beveik -20 laipsnių šaltukas. Kaip ir kiekvienais metais, apskaitos buvo vykdomos tose pačiose 3 vietose: prie Šventosios upės užtvankos ties Anykščiais, prie Šventosios upės užtvankos ties Kavarsku ir prie Judinio upelio žiočių.

Iš viso suskaičiuoti 289 žiemojantys vandens paukščiai, iš kurių didžiausią dalį sudarė didžiosios antys (287 individai). Jų aptikome visose trijose stebėjimo vietose. Šventosios upėje ties Kavarsko užtvanka matėme ne tik didžiąsias antis (Anas platyrhynchos), bet ir gulbes nebyles (Cygnus olor) (2 individai).

Didžiosios antys – tai nedidelio ir vidutinio dydžio (kūno masė 1 – 1,5 kg) paukščiai. Kaklas ilgas, snapas platus. Kojos trumpos, silpnos, trys pirštai sujungti plaukiojamąja plėve. Kaip ir dauguma vandens paukščių, turi gerai išsivysčiusią riebalinę (pasturgalio) liauką, kurios riebiu sekretu paukštis reguliariai tepa plunksnas, kad šios nešlaptų, todėl žiemą vandenyje joms nėra taip šalta, kaip gali atrodyti. Ančių patinėlių plunksnos yra ryškiaspalvės, galva ir kaklas apaugę ryškiai žaliomis plunksnomis, o patelės blankesnės spalvos, rudai rusvos, raibos, taip pagal plunksnų ryškumą galima atskirti kur yra patinėliai, o kur patelės.

Gulbių nebylių patinas ir patelė yra baltos spalvos. Snapas oranžiškai raudonas, pamatinėje dalyje yra juodas gumbas. Plikas odos plotelis tarp snapo ir akių, nagas ir antsnapio kraštai juodi. Patelė mažesnė, gumbas snapo pamate taip pat mažesnis. Jaunikliai rusvai pilki, jų kūno apačia balsva, kojos melsvai pilkos. Gulbė nebylė yra stambiausia pasaulyje skraidančių paukščių rūšis ir stambiausia pagal kūno maksimalų svorį Lietuvos paukščių rūšis. Gulbės giesmininkės labiausiai panašios į gulbes nebyles, pagrindinis skirtumas yra tai, kad gulbės nebylės snapas oranžinis ar rausvai oranžinis, virš snapo yra gerai išsiskiriantis juodas gumbas, o gulbės giesmininkės snapas yra geltonas, be to, ji neturi gumbo virš snapo.

SVARBU! Prašome visų gamtos mylėtojų būti atsakingais, jeigu norite iš tikrųjų prisidėti prie paukščių išgyvenimo, o ne jiems pakenkti, lesinkite juos ne įvairiais duonos gaminiais, o grūdais, daržovėmis (kad būtų kuo panašiau į tai, ką paukščiai gali susirasti natūralioje gamtoje)!

Informacija ir nuotraukos: Botanikės – ekologės Dianos Martinavičiūtės