Ant Kalitos kalno jau veikia rogučių trasa.

Orai

Kas turėtų tapti populiariausia 2021-ųjų metų Anykščių slaugytoja?

Dienos anekdotas

Vyras įlekia pro duris ir šaukia:
– Žmooonaaa! Greičiau į lovą!
Žmona metė puodus, greitai nusirengė ir lovon. Vyras plumpt į lovą, abiem ant galvų antklodę užmetė ir sako:
– Žiūrėk, kokį laikrodį nusipirkau – tamsoje šviečia!..

Komentaras

Gėda:„skaityti tokius pasiteisinimus, kad kvėpavimo aparatams nėra lėšų. Tai ko iš viso važiuoti į gaisrą, jeigu ugniagesiai neaprūpinti reikiama įranga? Reikia spausti rajono valdžią, tarybos narius, kad biudžete tokiems svarbiems dalykams atsirastų pinigų. Budriuose tai ugniagesiai galėjo privažiuoti prie ežero vandens. O kaip būtų kitose kaimo vietovėse? Priešgaisrinių tvenkinių nuo kolūkmečio nebelikę, visokių balų ir tvenkinių prikasiota, bet jie aptverti tvoromis, be privažiavimų, kai kur net nėra vandens. Kodėl apie tai niekas negalvokja?"

Skaityti komentarus (6)

„Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“, – šiomis Tautiškos giesmės eilutėmis Seimas, išrinktoji tautos atstovybė, iškilmingai pradeda ir baigia kiekvieną savo kadenciją ir kiekvieną sesiją. Vienybė, kurią varpininkai iškėlė kaip siektiną gėrį dar XIX a. pabaigoje, Lietuvoje kur kas dažniau pasireikšdavo lemtingų istorinių pasirinkimų akimirkomis, negu politikos kasdienybėje, ir tai neturėtų stebinti. Vieši politiniai debatai dėl konkuruojančių idėjų yra būtina demokratinio valstybės valdymo sąlyga. Tiesa ir tai, jog politikų ginčai mūsų Seime neretai virsta aršiomis ir užgauliomis peštynėmis, kurias bandoma pateisinti kaip „jaunos ir nebrandžios demokratijos“ požymį. Deja, gyvename tokiais laikais, kai kasdienė vidaus politika ne tik „jaunosios“ bet ir „senosios“ demokratijos šalyse jau virsta mūšio lauku, kuriame skirtingos pusės mato ne konkurentus, o veikiau priešus. Vakarų visuomenėse regime vis gilesnį pasaulėžiūrinį suskilimą, kurio nepajėgė įveikti netgi skaudi pasaulinės pandemijos patirtis. Iškalbingiausias pastarojo meto pavyzdys – JAV, kur ideologinis karas tarp konservatyviosios ir liberaliosios politikos pasiekė išties pavojingą lygį.
Galėtume džiaugtis, kad Lietuvoje, bent kol kas, gyvename ramiau. Vis dėlto, jaučiame, kad mūsų laukiančios politinės diskusijos kai kuriais vertybiniais klausimais ir Lietuvoje gali būti labai karštos.
Valdančiosios koalicijos partnerė Laisvės partija savo rinkimų programoje pažadėjo rinkėjams imtis radikalių pokyčių šeimos teisės srityje. Pavyzdžiui, inicijuoti Konstitucijos pataisą, leisiančią tos pačios lyties poroms sudaryti civilinę santuoką, pakeisti įvaikinimą ir globą reguliuojančius įstatymus, užsitikrinant ir LGBT asmenims teisę įsivaikinti arba globoti vaiką (-us) etc..
Savaime suprantama, jog pakeisti Konstituciją nėra lengvai įvykdoma užduotis, juolab, kad vienos lyties asmenų santuokoms nepritaria dauguma Lietuvos piliečių. Matyt, dėl šios priežasties kol kas skelbiama apie naujo, lyčiai neutralios partnerystės, instituto įteisinimą. Visuomenei ši iniciatyva pristatoma kaip alternatyva radikaliau skambančiam civilinės santuokos institutui. Tačiau įvertinus visas aplinkybes matyti, jog siūlomas sprendimas nėra jokia alternatyva, o tiktai kitu pavadinimu pridengtas santuokos pakaitalas, primenantis bandymą prasmukti į teatrą be bilieto pro atsarginį įėjimą.
                                                            ***
Atrodytų natūralu ne vien reklamuoti tokį įstatymo projektą, bet visų pirma jį pateikti visuomenės svarstymui. Tai būtų sąžiningas ir demokratijos principams neprieštaraujantis kelias. Iš to, ką yra rašę lyčiai neutralios partnerystės idėjos rėmėjai, pavyzdžiui, kandidatas į Konstitucinį teismą V. Mizaras, aiškėja, kad pagrindinis jų siekis yra suteikti partneriams šeimos statusą ir tas pačias teises, kurias turi šeimoje gyvenantys vyras ir moteris.


Vis dėlto, netgi dažnai V. Mizaro cituojamas Strasbūro teismas  yra patvirtinęs, kad Europos Žmogaus teisių konvencija neįpareigoja valstybių narių įteisinti homoseksualių porų santuokų. Šis žingsnis paliekamas šalių narių vertinimo bei apsisprendimo laisvei. Dar daugiau, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo 2019 m. sausio 11 d. nutarime patvirtino, kad Konvencija neįpareigoja šalių leisti partnerystę. Tačiau praktika rodo, kad tos valstybės, kurios pasidavė interesų grupių spaudimui ir įteisino partnerystę, pvz. Prancūzija, galiausiai buvo priverstos pripažinti ir homoseksualų santuokas. Nes ir santuoka, ir partnerystė yra teisiniai institutai šeimos santykiams kurti. Pripažinus, kad dviejų partnerystėje gyvenančių tos pačios lyties asmenų bendras gyvenimas yra šeima, bandymas teigti, kad tos pačios lyties asmenys negali sudaryti santuokos atrodys neįtikinamai.
 Taigi, atsižvelgiant į Strasbūro teismo praktiką, aiškėja, jog jeigu Lietuvos Respublikos Seimas priimtų įstatymą, suteikiantį šeimos ar jam prilygintą statusą siūlomam partnerystės institutui, tai reikštų tik viena: Lietuva neilgai trukus netektų teisinio pagrindo skirtingai traktuoti vyro ir moters kuriamos šeimos bei tos pačios lyties porų bendro gyvenimo. Bet koks skirtingas jų traktavimas (pvz. įvaikinimo ar pagalbinio apvaisinimo klausimu) galėtų būti laikomas  diskriminacija. Nebeliktų kliūčių LGBT asmenų naudai keisti įvaikinimą ir globą reguliuojančius įstatymus, taikyti jiems dirbtinio apvaisinimo įstatymą – taip pat ir dviejų vyrų poroms, kas galop atvestų ir prie surogatinės motinystės įteisinimo. Tai būtų labai radikalūs šeimos teisės pokyčiai, kuriems ryžtis politikai galėtų nebent gavę pritarimą visos Tautos referendume.
Akivaizdu, jog siūlomame partnerystės įstatyme slypi tam tikra apgaulė, nes nutylimas galutinis tokio įstatymo priėmimo tikslas bei rezultatas. Kiekvienas Seimo narys, kuris šiam įstatymui pritars ir suteiks šeimos statusą partnerystėje gyvenančiai vienos lyties asmenų porai, de facto pritars ir jų santuokai. Kyla pagrįstas klausimas: ar tokiam sprendimui Seimas tikrai yra gavęs tautos mandatą?
                                                               ***
Išskirtinė konstitucinė apsauga, kurią tautos pritarimu Lietuvos valstybė taiko prigimtinei šeimai, nėra kokių nors užkalkėjusių konservatorių užgaida ir neturi nieko bendra su ideologija. Prigimtiniu vyro ir moters papildomumu paremta šeima skirtingose civilizacijose egzistavo tūkstantmečius, dar iki valstybių atsiradimo. Visuomenės tik atpažino ir pripažino šią vyro ir moters kuriamą šeimą kaip natūralų ir gyvybiškai būtiną žmonijos tęstinumo pagrindą. Ir visai nesvarbu, ar laikome žmogų Dievo, ar stichiškų gamtos jėgų kūriniu, kokiai civilizacijai ar rasei priklausome, pagaliau, kokia mūsų lytinė orientacija – pakanka sveiko ir blaivaus proto tam, kad suvoktume, jog žmogiškumas, tobulai išreikštas dviem viena kitą papildančiomis lytimis, nėra paties žmogaus sukurtas ar sugalvotas, bet jam duotas ir užduotas. Taigi, ne tik valstybė, bet ir kiekvienas asmuo tą duotą ir užduotą prigimtinę tikrovę turi suprasti ir pagarbiai priimti. Įstabus dalykas, kad nei bėgantys šimtmečiai, nei tūkstantmečiai, nei nuolat kintantys ekonominiai bei socialiniai santykiai negali pakeisti ir niekad nepakeis šios žmogaus prigimties esmės. Tik vyro ir moters ryšys sukuria prielaidas atsirasti visiems kitiems prigimtiniams šeimos ryšiams – tėvystei, motinystei, vaikystei, giminystei, taigi, jis yra esminė tautos ir visos žmonijos išlikimo sąlyga.
Lyčiai neutralios partnerystės įteisinimas iš Lietuvos teisinės sistemos išstumtų prigimtinės šeimos sampratą, o tai paneigtų ir Konstitucijos, kaip visuomenės sutarties, patikimumą. Turėtume sutikti, kad Konstitucijos negalima aiškinti tokiu būdu, kuris nesuderinamas su didžiosios visuomenės dalies pamatinėmis nuostatomis tiek Konstitucijos priėmimo, tiek ir dabartiniu metu. Įstatymų leidėjas taip pat neturėtų prieštarauti  racionaliai nuostatai, jog lyčių papildomumas yra būtina šeimos sukūrimo sąlyga. Nes tik dėl šių jos prigimčiai būdingu savybių, ji vienintelė tegali užtikrinti visuomenės atsinaujinimą bei tęstinumą.
                                                             ***
Visai suprantama, jog esama vyrų ir moterų, kurie gyvena nesusituokę, gimdo ir augina vaikus. Prieš du dešimtmečius, kai buvo kuriamas ir Seime svarstomas naujasis Civilinis kodeksas, partnerystės institutą primygtinai siūlę teisės ekspertai dar atvirai nekalbėjo apie tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimą. Kaip esminis argumentas buvo pateikiama nesusituokusių moterų, paliktų ar likusių su vaikais, situacija. Tačiau kuluaruose jau buvo užsimenama ir apie tai, kas dabar vadinama lyčiai neutralia partneryste, o šią idėją aktyviai palaikantys teisininkai tebėra tie patys. Partnerystės institutas Lietuvoje iki šiol neįsigaliojo, ir vargu, ar dėl to daug prarado ne santuokoje su partneriu gyvenančios moterys. Nes juk ne vien santuokai, bet ir partnerystei įteisinti būtų reikalingas abiejų asmenų pasiryžimas ir valia. Valstybė šioje srityje neturi teisės taikyti jokios prievartos. Kita vertus, mūsų Konstitucija ir įstatymai nuosekliai remia ne vien santuoką, bet ir motinystę, tėvystę bei vaikystę, ir tai suteikia daugybę garantijų visiems vaikus auginantiems asmenims, nepriklausomai nuo jų civilinio statuso. Pagaliau, prigimtinis vyro ir moters ryšys talpina savyje kad ir nerealizuotą, bet neabejotiną santuokos potencialą.
                                                                 ***
Kas kita – vienos lyties asmenų santykis. Nepaisant subjektyvių emocinių kriterijų ir faktinių aplinkybių, jis yra iš principo kitoks, besiremiantis individualiu polinkiu ir pasirinkimu. Kaip demokratinė valstybė turėtų reaguoti į šią situaciją?
Nepriklausomybę atgavusi Lietuvos Respublika panaikino iš sovietmečio paveldėtą baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už vyro santykiavimą su vyru. Tai buvo teisingas žingsnis iš totalitarinės sistemos į asmens laisvę gerbiančią visuomenę. Drauge su augančia tolerancija pamažu radosi ir supratimas, jog turintys bendrą ūkį gėjai ar lesbietės turėtų turėti galimybę įforminti savo nuosavybės bei asmeninius santykius ir tuo būdu įgyti de facto statusą, apsaugotą valstybės.  Manau, tai jau seniai būtų pasiekta, jei ne eksponentiškai išaugę LGBT lyderių reikalavimai, palaikomi įtakingų lobistų. Šiandien tie reikalavimai juodu ant balto surašyti Laisvės partijos programoje. Norėdami ją visą įgyvendinti, Laisvės partijos politikai turėtų visai nekreipti dėmesio į nepritariančią didžiosios Lietuvos piliečių dalies nuomonę. Kaip toji, didesnioji, visuomenės dalis pasijustų ir reaguotų, nesunku nuspėti. Pasak vieno JAV sociologo (G. W. Domhoff), jie būtų linkę „išgyventi karštą moralinį pasipiktinimą“ ir „jaustis priklausą daugumai, kurios visiškai nepaiso valdanti mažuma“. Kad tokie jausmai veda prie gilaus visuomenės supriešinimo ir skaudžių pasekmių, įrodymų šių dienų pasaulyje netenka ilgai ieškoti.
Norėdami išvengti aršaus vertybinio ar kultūrinio karo, pirmiausia turime baigti žaisti vadinamuosius „nulinės sumos“ žaidimus, kai mūšį laimėjus kuriai nors vienai pusei, antroji būtinai tampa pralaimėtoja. Kompromisas, kadaise buvęs toks svarbus politikoje, mūsų laikais, regis, yra išėjęs iš mados. Matyt, todėl, kad aštrūs posakiai, ekscentriški poelgiai ir aršūs balsai politikams suteikia daugiau vietos viešojoje erdvėje.  Vis dėlto, šiuo klausimu mums, lietuviams, tikrai verta siekti kompromiso, o ne galios sprendimų. „Vardan Tos...“
                                                                     ***
Praėjusios kadencijos Seime toks bandymas buvo. Turiu omenyje idėją, pasiremiant sutarčių teise, taigi, šeštąja LR Civilinio kodekso knyga, įteisinti naują jungtinės veiklos sutarties rūšį, Sutartį dėl bendro gyvenimo. Šiuo projektu siekiama sukurti tokį teisinį reguliavimą, kuris sutartį sudariusiems asmenims užtikrintų jų bendrai sukaupto turto apsaugą, informacijos gavimą ligos atveju ir kitas garantijas. Nebūdama nei šio projekto rengėja, nei teikėja, negalėčiau tvirtinti, jog pateiktame projekte tikrai jau pakankamai aprėpiami visi drauge gyvenančių asmenų poreikiai. Sutinku, kad dėl to dar galima diskutuoti. Tačiau savo pobūdžiu sutarčių teisė yra labai lanksti, leidžianti numatyti visus tipiškiausius atvejus ir situacijas. Sutarčiai dėl bendro gyvenimo įsiteisėjus, ir valstybės institucijos, ir visuomenė privalėtų šį juridinį faktą pripažinti ir tinkamu būdu reaguoti.  
Dabartinėje situacijoje tai yra teisingas ir racionalus pasiūlymas. Jis leistų žmonėms laisvai pasirinkti gyvenimo būdą, tačiau nepaneigtų prigimtinės šeimos išskirtinumo ir svarbos, neprieštarautų Konstitucijoje įtvirtintai šeimos sampratai bei statusui. Būtent todėl jis visuomenėje nesukeltų didelių aistrų ir prieštaravimų. Be to, susitarimas dėl bendro gyvenimo visiškai neapibrėžia, kas gali susitarti. Tai gali būti , ir tos pačios lyties, ir skirtingų lyčių asmenys. Šis teisinis institutas remtųsi sutarčių laisvės principu – suaugusio, protingo žmogaus išreikšta valia.
                                                                 ***
Taikos visuomenėje pagrindas yra teisingumas. Teisės filosofas H.L.A Hart‘as teisingumą apibrėžė kaip imperatyvą: su vienodais elgtis vienodai, o su skirtingais - skirtingai. Panašiai yra samprotavęs dar Aristotelis savojoje „Nikomacho etikoje“: jog specifiniai visuomenės narių poreikiai turėtų būti tenkinami atsižvelgiant į jų pobūdį bei prigimtį. Todėl pasiūlymas įteisinti susitarimą dėl bendro gyvenimo nėra šiaip viena iš alternatyvų ar paprastas kompromisas. Iš tiesų tai yra vienintelis šiuo metu pateiktas Seimo svarstymui racionalus būdas suteikti teisinę apsaugą bendrai gyvenantiems asmenims, kurie negali ar nenori sukurti prigimtinę šeimos sampratą atitinkančių santykių.  Tuo pačiu būtų išsaugota piliečių ir valstybės teisė vadovautis prigimtine šeimos samprata bei nešališko teisingumo reikalavimai visų visuomenės grupių atžvilgiu. Šis pasiūlymas geriau nei kitos siūlomos alternatyvos leidžia išlaikyti pagarbą Tautos vertybinėms nuostatoms, kuriomis ji vadovavosi priimdama Konstituciją ir kuriomis ji tebesivadovauja iki šiol. Tad įstatymų leidėjai, jei jiems tikrai nuoširdžiai rūpi visuomenės taika ir valstybės bei visuomenės pagrindų išsaugojimas, turėtų pasisakyti už susitarimo dėl bendro gyvenimo įteisinimą, nediskriminuojantį nei vienos visuomenės grupės, kuri yra suinteresuota tokia galimybe.

Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Lietuvos Respublikos Seimo Laikinosios grupės „Už šeimą“ Pirmininkė

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • Taigi

    Nuoroda

    Kas gi diktatūrinėje šalyje tariasi, valdžia, tai yra keletas žmonių nusprendžia ir šimtas sprendimus įteisina mygtuko paspaudimu.

    Prieš mėnesį
  • Piatra

    Nuoroda

    Či nieką nastabaus nėra, mes su Marelu preš miegu visadu sugiedam

    Prieš mėnesį
  • Tai

    Nuoroda

    Iš kur manai dėsto žinoma iš žmonių raštu daro išvadas, kaip sako vienas sako kitas dadeda ar pakeičia, man tai svarbiausia kad homiasekstatai nebūtų valdžioje o durnine

    Prieš mėnesį
  • Eureka!

    Nuoroda

    Kaip fainai dėsto E.Zingerio tautietė... Kaip iš rašto! :)

    Prieš mėnesį
  • davatka

    atsakymas į: Eureka! Nuoroda

    Kiekvieną sekmadienį einu tos tautos kalbų paglaustyti į bažnyčią.

    Prieš mėnesį
  • Iš tikro

    atsakymas į: Eureka! Nuoroda

    Gerai dėsto,net labai gerai.

    Prieš mėnesį