Kurią Anykščiuose veikiančią instituciją (įstaigą) vertinate palankiausiai?

Dienos anekdotas

Vyriškis kaime tvarte varo samogoną. Pasiėmęs 2 kibirus jis nueina namo vandens. Grįžta, o tvarte jo 2 mentai laukia:
- Na ką, papuolei, vyruti, rašyk pasiaiškinimą!!!
Na jis ir rašo: "Sėdžiu namie, žiūriu iš tvarto dūmai rūksta, galvoju, kad gaisras. Pasiėmęs 2 kibirus vandens atbėgu iki tvarto gesint, žiūriu, ten 2 mentai samogoną varo..."

Komentaras

na:„ijunkit miesto apsvietima anksciau,kol dar neivyko nelaime."

Komentuoti
Juozas Danilavičius tremtyje praleido 11 metų.

Anykštėnas pedagogas, elementorių autorius Juozas Danilavičius, atsiuntė savo tėvo bendravardžio Juozo Danilavičiaus pasakojimą apie Kalėdas lageriuose. J.Danilavičius buvo ištremtas 1944 m., iš lagerių grįžo 1955 m. Mirė J.Danilavičius 1956 m., sūnui palikęs sąsiuvinį, kuriame surašė 20 pasakojimų - maldų. Vienas iš jų – „Kalėdos“.

Kalėdos

Visada Kristų įsivaizdavau kaip pasaulio nuodėmių atpirkėją. Kūčias švenčiau, nes tikėjau laisvės diena ateisianti. Pradžioje lageryje miegojau šalia vyskupo. Vakarais, ilgomis žiemos naktimis, jei neidavome dirbti į miškus, jį taip pat saugojo daktarėlis, vyskupas man aiškindavo šventą raštą. Jį mokėjo mintinai. Citavo iš bet kurio puslapio. Taip žinojo, kaip aš gramatiką. Dažnai per miegus laikydavo šv. mišias. Taigi, Kūčios virto pasaulio atpirkėjo, išganytojo gimimo švente visame lageryje.
Pirmąsias lagerio Kalėdas šventėme su puota po Stalino. Gavome siuntinius. Paruošėme visam lageriui stalus. Nemačiau taip karštai besimeldžiančių rusų, ukrainiečių, tadžikų, gruzinų, nemačiau tokių susikaupusių veidų Lietuvoje. Keikūnai, plėšikai, sužvėrėję bandiūgos, palaidūnai meldėsi taip karštai, atgailavo, keitėsi, kilo į dangų jų akys. Vyskupo žodis taip visiems giliai į širdį krito, kad byrėjo mano ašaros, bet širdis krykštavo. Lagerio vadovybė pamaldoms netrukdė. Šaltis spaudė, statybos stovėjo.
Sapnai ir malda palaikė mūsų gyvastį. Sapnuose regėdavau Lietuvą, gimines, savo vaikus. Maldoje taip pat mintys skrido į Lietuvą. Prašiau Dievą išplėšti Lietuvą iš kraugerio nasrų. Sapnuose ateidavo pas mane mažasis. Jį palikau be mokslo, be plunksnų. Jis ateina mokytojas. Visus aplenkęs, visus praaugęs. Išsilavinęs, panašus į senelį.
Lietuvoje saugumiečiai akylai stebėjo kunigus, vyskupus, mokslininkus, kiekvienas jų pamokslas, kiekviena paskaita buvo detaliai užrašinėjama ir analizuojama. Kiekvienoje instituto ar universiteto auditorijoje, kiekvienoje grupėje buvo po seklį, kurie užrašinėjo dėstytojų mintis apie buvusią Lietuvą, apie kolūkinę santvarką.
Gal tik kas penktas vyskupas išliko Lietuvoje, kas antras kunigas. Su manimi nuo Alytaus iki Mordovijos vis kartu keliavo kunigas, vyskupas, mokslininkai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Maskvos, iš Leningrado.
Kaliniai, kurie laisvėje mažai meldėsi, lageryje ir dirbdami meldėsi, ypatingą pagarbą ir paramą reiškė kunigams. Juos saugojo nuo mirties, nes enkavedistai, ypač eiliniai viską darė, kad kunigai greičiau nusibaigtų. Iki pat Mordovijos mes išsaugojome du kunigus ir vyskupą. Net šunys nepuldavo vyskupo ir kunigų. Kuo ten kunigai šunis užburdavo, bet jų niekada nekandžiojo, nors užpjudyti puldavo, bet dantimis neliesdavo. Į miškus kunigų nesiuntė, juos ruošė mirčiai, abudu Mordovijoje dar teisė, dar pridėjo po penketą metų už pamaldų organizavimą Kūčių ir Kalėdų dienomis.
Antrosios Kalėdos dar įspūdingesnės. Suklaupė ratu lietuviai, rusai, totoriai, kazachai, žegnojosi, meldėsi, kartodami kunigų maldas, o kas dėjosi žmonių širdyse. Kunigas sakė trumpą pamokslą: „Dieve, duok mums stiprybės, paimk iš mūsų neapykantą, padėk mums surasti ramybę, leisk džiaugtis artėjančia saule, žiemos šalčio išdaigomis“.
Nieko nepriimtino ar draudžiamo nepasakė, kai kurie lagerio karininkai, vieni stebėję, kiti sužinoję apie šventę ir pamokslą, kunigą pagyrė, paspaudė ranką. Gal ir vadovybei patiko tokios pamokslo mintys, bet enkavedistų vadus užsiutino tai, kad kunigas pavergė kalinių širdis, kad jo žodžiai užbūrė, lyg strėle įskrido į kiekvieno širdį. To jau jie leisti negalėjo. Po trijų dienų kunigėlis dingo, nenušovė, o galėjo imituoti pabėgimą ir nudėti, nesušaldė, o galėjo už menkniekį naktį pažadinę iš miegų nuogą išvaryti iš barako, kaip ne vieną sušaldė, kunigėlį išsiuntė į kitą baraką, prieš tai teisme pridėję dar penkerius metus.
Vyskupas buvo apdairesnis, jis gal labiau brangino savo gyvybę, o gal galvojo, kad per lojalumą užsitarnaus laisvę. Jis meldėsi tylomis, tik lūpos krutėjo. Kaliniai vyskupą taip pat neapsakomai gerbė, mokėsi iš jo nepalūžti, saugoti save, padėti silpnesniam. Nors kaliniai mažai gaudavo duonytės, ir kokia ta forminė duona, skystalas, bet vyskupui per visą baraką surinkdavo sočią porciją. Už vyskupą eidavo į mišką, jo normą visi kartu įvykdydavo. Lagerio vadovybei vyskupo globojimas nepatiko, jį perkėlė į kitą baraką, kuriame nebuvo lietuvių. o gal tyčia tarp kriminalinių ir politinių kalinių (visada tarp politinių būdavo ir kriminaliniai, teisti po keletą kartų nusikaltėliai, ne vienas buvo sutepęs savo rankas nekaltų žmonių krauju).
Kalėdų lageryje laukdavau. Tikėjau pasaulio atpirkėjo galia. Žinojome visi, kad mūsų kančia prisidės prie Lietuvos laisvės.
Žinojome, kad Lietuva vis vien bus laisva – gal mūsų anūkai bus laisvi. Tokias tautas saugo Dievas.
-ANYKŠTA

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.