Už kurį iš šių asmenų balsuotumėte tiesioginiuose Anykščių mero rinkimuose?

Dienos anekdotas

- Mano žmona kažkur perskaitė, kad reikia kuo mažiau vartoti virtų ir keptų produktų...
- Manoji irgi tingi prie viryklės stovėti...

Komentaras

Kaimiečiai: „Kodėl komunalininkai išsivežė iš kaimo vietovių didžiuosius bendrojo naudojimo konteinrius, kurie stovėjop prie kultūros namų, parduotuvių ir kitoxse žmonių susibūrimo vietose? Na, ir kas, kad gyventojams buvo išdalinti nedideli stiklo konteineriai. Vistiek tokių konteineriukų nepakanka žmonės pradeda vėl poilti šiukšles į miškus, pakeles, kai kas veža į Anykščius ir poila į tuos konteinerius. Pastatykit vėl į vietas konteinerius ir bus tvarka."

Skaityti komentarus (3)
Amžinybėn iškeliavusios paskutiniosios Pamalaišio gyventojos Vandos Raugalienės sodybą dabar saugo tiktai tyla, ramybė ir...anykštėnų saugos firma.

Už trylikos kilometrų nuo Svėdasų, prie kelio Anykščiai– Rokiškis, įsikūręs Pamalaišio kaimas. Vietiniai vietovę vadina tarmiškai ir taria: „Pamalaišys“. Tuo tarpu kalbininkai rekomenduoja taisyklingą pavadinimą „Pamaleišys“, kaip siūlo vadinti pro šias vietas tekančią upelę– Maleiša, o netoliese esančią lietuvių literatūros klasiko kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto tėviškę–Maleišiais. Mes gi ir toliau vadinkime šią vietovę taip, kaip ją įpratę vadinti nuo senų senovės patys sodiečiai.
Šis pasakojimas apie ant išnykimo ribos atsidūrusį Pamalaišio kaimą, kuris priklauso Svėdasų seniūnijai ir parapijai, ir Daujočių seniūnaitijai. Ribojasi sodžius su Svėdasų seniūnijos Netikiškių, Šeduikių, Tadauskų, Naujikų, Milokiškio, Drobčiūnų, Morkūniškių bei Utenos rajono Vilučių kaimais.


Buvo vienintelė gyventoja

1923 metais surašant gyventojus, Pamalaišyje buvo priskaičiuojama 24 sodybos su 88 gyventojais. Kolūkmečiu čia vis dar stūksojo keliolika sodybų, o būrelis jų gyventojų darbavosi tuometiniame kolūkyje, kuris nuolat buvo stambinamas ir kaitaliojo pavadinimus (buvo „Jaunoji gvardija”, „Naujas gyvenimas”, „Aušra”, o kolūkinės eros pabaigos sulaukė 1992 m. turėdamas Daujočių pavadinimą). Melioracijos metu vienkiemiai buvo masiškai sunaikinti, gyventojai išsikėlė iš Pamalaišio: kas į Svėdasus, kas į Daujočius ar Netikiškius. Kadaise buvusius viensėdžius dabar primena tiktai plačiuose laukuose užsilikę vieniši medžiai, krūmokšnių gojeliai.
Ilgą laiką Pamalaišyje buvo telikusi tiktai vienintelė gyventoja– garbaus amžiaus sulaukusi Vanda Raugalienė.
Ji čionai atitekėjo iš netolimo Degsnių kaimo ir apsigyveno savo vyro Boleslovo Raugalės namuose. Melioruojant laukus buvo užsimota nugriauti ir jų sodybą, tačiau Boleslovui šiaip ne taip pavyko išsaugoti jo senelių ir tėvų rankomis statytus, išpuoselėtus trobesius, atsilaikyti prieš kolūkinės valdžios užmačias. Jau senokai atgulė amžinojo poilsio Svėdasų kapinėse Boleslovas, o jo žmonelė dar guviai sukiojosi po namus.
Tuometiniame kolūkyje net tris dešimtmečius jai teko sunkiai darbuotis gyvulininkystėje – buvo karvių melžėja, teko ir veršius, ir kiaules šerti. Na, o sulaukusi solidaus amžiaus triūsė apie savo sodybą, daržus ir...saugojo prisiminimus apie Pamalaišį bei čia gyvenusius žmones.
Ne vieną dešimtmetį ši energinga moteriškė pati vairavo nuosavą automobilį, kurį nusipirko už sunkiu prakaitu uždirbtus ir sutaupytus pinigėlius. Savąjį „žiguliuką“ jį labai rūpestingai prižiūrėjo, puoselėjo ir tiktai visai neseniai, jau gilioje senatvėje ir kamuojama ligų, nustojo vairuoti.
Ne kartą, lankantis Pamalaišyje, teko buvoti Vandos Raugalienės troboje, klausytis jos įdomių prisiminimų, nuoširdžių pasakojimų. Jos vyro Boleslovo brolis Jonas Raugalė buvo pamalaišiečio rašytojo Stepo Zobarsko vaikystės draugas, juos abu likimas suvedė ir Amerikoje. Kai Stepas su šeima ten nukeliavo, Jonas Raugalė jau buvo įsitvirtinęs, todėl rašytojo šeimai padėdavo, abu kraštiečiai nuoširdžiai bendraudavo. Tad, rašytuose broliui į Pamalaišį laiškuose, Jonas Raugalė nepamiršdavo užsiminti ir apie Zobarskų šeimą. Apie tai vis pasakodavo V. Raugalienė. Tikėjausi su šia sodiete susitikti ir 2016-ųjų liepos pabaigoje, kai vėl važinėjau po kaimą. Tačiau trobos durys tądien buvo užrakintos ir niekas jų svetingai, kaip ankščiau, nebepravėrė. O po kurio laiko sužinojau liūdną žinią, kad senolė Vanda Raugalienė iškeliavo Amžinybėn...

Medžio skulptūra primena
kraštietį rašytoją

Pamalaišio vakarinėje dalyje, Degsnių – Drobčiūnų kelio pietvakarinėje pusėje stūkso anykštėno tautodailininko Jono Tvardausko sukurta išraiškinga medžio skulptūra su iškaltu užrašu: „Čia, Pamalaišio kaime, 1911 m. sausio 30 d. gimė rašytojas, vertėjas Stepas Zobarskas. Mirė 1984.VI.9.” Iš trijų ąžuolo dalių sukomponuotas stogastulpis įamžino S. Zobarsko populiarios apsakymų knygos „Ganyklų vaikai“ personažus ir buvo atidengtas bei pašventintas 1991 metų sausio 30-ąją, Svėdasų krašte iškilmingai minint rašytojo gimimo 80-ąsias metines.
1940-aisiais metais, vengdamas gręsiančios tremties rašytojas Stepas Zobarskas kartu su žmona Matilda ir dukrele Nijole pasitraukė į Vokietiją. Čia gyveno įvairiose vietovėse, nesibodėdamas jokio darbo, triūsė fabrikuose, o Tiubingene veikusioje lietuviškoje leidykloje „Patria” išleido keletą savo knygų. 1948-aisiais atsidūrė JAV, kur pasinėrė į įvairiapusišką veiklą, kartu neužmiršdamas ir kūrybos. Savo iniciatyva ir lėšomis 1961 m. Niujorke įsteigė knygų leidyklą „Manyand Books“, kurioje net daugiau kaip du dešimtmečius leido lietuvių autorių kūrinių vertimus anglų bei kitomis kalbomis, nemažai knygų išvertė ir pats Stepas Zobarskas.
Mirė jis Niujorke, 1984-ųjų vasarą. Ten ir atgulė amžinojo poilsio šalia jau anksčiau mirusios žmonos Matildos, o vėliau šalia abiejų tėvų buvo palaidota ir jų dukra Nijolė Zobarskas...

Paminklas ir vėl tarsi naujas

Pastaruoju metu rašytojo gimtinę ženklinęs stogastulpis atrodė gana varganai, nes medieną buvo smarkiai pažeidę kenkėjai, drėgmė, saulės šviesa, korozija. O pati masyvi skulptūra iš pamatų gerokai pasviro ir bet kuriuo metu galėjo nuvirsti. Laiku gelbėti šį paminklą ėmėsi Anykščių rajono savivaldybės administracija kartu su Svėdasų seniūnija. Paskelbus viešąjį pirkimą laimėjo vilniečio Alfonso Šaulio individuali įmonė „Alfonso Šaulio dirbtuvė“, kurios savininkas–polichromuoto medžio restauratorius–ekspertas Alfonsas Šaulys parengė paminklo restauravimo–konservavimo darbų programą, pagal kurią šis meno kūrinys buvo prikeltas naujam gyvenimui.
Buvo pasitelktas anykštėnas medžio drožėjas tautodailininkas Robertas Matiukas. Ir štai, 2017-ųjų vasarą Stepo Zobarsko gimtinėje esantis stogastulpis atgimė ir dabar atrodo kaip naujas.

Pamalaišio pavadinimui lemta išlikti, tiktai...

Rašytojo, knygų leidėjo, vertėjo Stepo Zobarsko dėka jo kūryboje visiems laikams įamžintas, išgarsintas Pamalaišio sodžiaus pavadinimas. Jam lemta išlikti ir ateityje, nors Pamalaišyje ir nebeliko gyventojų.
Nors pakeliui link šio garsaus žmogaus gimtinės nėra įrengta jokių rodyklių, nors vietomis vieškelis gana prastas, duobėtas, su telkšančiomis balomis, pasižiūrėti meniškos medžio skulptūros, pasivaikščioti Stepo Zobarsko Tėviškės žeme norinčių atsiranda.
Paminklo aplinką prižiūri, tvarko, nušienauja žolę Svėdasų seniūnija. Aplinkui esančią žemę, kurį kadaise priklausė Zobarskų šeimai, dirba ūkininkai iš Netikiškių kaimo. Tačiau, reikia pasakyti, kad rašytojo gimtinėje ūkininkaujantys sodiečiai galėtų būti rūpestingesni, tvarkingesni. Tikrai nemaloniai nuteikia piktžolynai, vešiantys tai vienoje, tai kitoje vietoje aplinkui laukuose.
Visai stogastulpio kaimynystėje pakelėje auga krūmokšniai. Kažkokie nevalyvi kaimiečiai į tuos krūmus privežė akmenų, medžių šakų, atvilko net supuvusius šieno ir šiaudų rulonus. Tarsi visoms toms „gėrybėms“ sukrauti nebūtų plačiuose laukuose aplinkui kitos vietos. Rašytojas prisimenamas muziejuje
Nemažai Stepo Zobarsko knygų galima pamatyti Kunigiškių I kaime veikiančiame Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje, kur veikia ir šiam kūrėjui skirta ekspozicija.
Šio rašytojo kūryba nuo jaunystės dienų neparastai domėjosi dabar jau šviesios atminties kunigas– jėzuitų vienuolis Jonas Kastytis Matulionis SJ , kilęs iš Kupiškio krašto– Šmonių. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę jis rūpinosi, kad leidyklos pakartotinai išleistų Stepo Zobarsko knygas, kurios daugeliui skaitytojų net buvo nežinomos, nes slaptai laikytos bibliotekų „specfonduose“ arba kadaise išleistos užsienyje ir į Lietuvą net nepakliuvusios. Šio kunigo dėka „dienos šviesą“ vėl išvydo kai kurios S.Zobarsko novelės, apysakos, knygos vaikams ir jaunimui.
Muziejui šio rašytojo nuotraukų, laiškų bei kitokių relikvijų padovanojo ir anykštėnas Mykolas Tunkevičius, kuriam teko kurį laiką gyvenant JAV susipažinti su Raugalių šeima, kuri bendravo su Zobarskais, turėjo išsaugojusi apie rašytoją ir jo artimuosius nuotraukų, laiškų, knygų, spaudos iškarpų. Tad Raugalės kai ką atidavė ir M. Tunkevičiui, kuris padovanojo muziejui.
2010-ųjų rudenį muziejuje apsilankė Aldona Raugalienė iš JAV Konektikuto valstijos, kuri padovanojo Stepo Zobarsko nuotraukų, knygų, laiškų. Būtent ponios Aldonos vyras Jonas (miręs 2008 metais) buvo kilęs iš to paties Pamalaišio kaimo, gerai pažinojo Stepą Zobarską, su juo draugavo. Toji draugystė, užsimezgusi Pamalaišyje, juos lydėjo ir Amerikoje...

Vytautas BAGDONAS

Palikite komentarą

0
Sąlygos ir terminai.
  • lietuvos visu

    Nuoroda

    tokia ateitislaukia ,liks tris kaimai ,vilnius kaunas ir klaipeda

    Prieš 8 mėnesių