Kviečiame paskaityti tradicinę ,,Anykštos” žurnalistų praėjusių metų įvykių apžvalgą. Šį kartą savo įžvalgomis apie 2021- uosius pasidalijo „Anykštos“ redakcijos nuolatiniai bendradarbiai.
Rytis KULBOKAS,
UAB „Anykštos redakcija” direktorės ir vyriausiosios redaktorės pavaduotojas:Metų straipsnis?
Vidmanto Šmigelsko straipsnių iš eksmero Kęstučio Tubio teismo ciklas. Neeilinė situacija. Merus, juo labiau buvusius policijos generalinių komisarų pavaduotojus, teisia nedažnai.
Metų absurdas?
Tai Vyriausybės vykdoma politika. Taip pat ir tryliktojo Seimo, pradėjusio darbą penktadienį, tryliktą dieną (koks sutapimas!). Būtent terminu „absurdas“, t.y. tai, kas neturi prasmės, kas yra nesąmonė, galima apibūdinti jų veiklą. Negaliu įvardyti nė vieno gero darbo, kurį padarė ši valdžia. Negalėčiau rasti trijų skirtumų elgesio esmėje nuo mūsų Rytų kaimynų.
O tai, kas visiškai nesuvokiama ir nepasiduoda jokiai analizei, – kaip ši valdžia sugeba taip sugadinti viską, ko imasi? Nieko nedarydamas geresnį rezultatą turėsi. Kartais net atrodo, kad tai jau ne kompetencijų, nesuvokimo, kuo gyvena žmonės, ne nemokšiškumo, bet sąmoningo kenkimo valstybei klausimas, bandymas paruošti dirvą kažkokiems sukrečiantiems įvykiams, visuomenę privarant iki radikalizmo. Ši valdžia ne sprendžia problemas, o jas kuria ir po to žiūri, kaip nuo jų išsisukti.
Metų intriga?
Jei vertinčiau kaip žiūrovas – spektaklis „mes atsistatydinsim“ ir jo „laiminga“ pabaiga. Deja, bet ten nebuvo net mažiausios intrigos, tik vaidyba. Tačiau tikroji intriga iš to vis dėlto užgimė – kaip ši Vyriausybė kapanosis iš jų pačių sukeltos krizės su Kinija ir kiek mums tai kainuos?
Metų džiaugsmas?
Džiaugsmas, kad galėjau sužinoti, ką reiškė Atgimimo mitingų dvasia. Ačiū Didžiajam šeimos gynimo maršui už tą išgyvenimą. Nors nedalyvavau, bet tiesioginių transliacijų metu pajutau, kas yra tautos galia, ką reiškia pozityvo kūrimas taikiu pasipriešinimu veiksmams, kuriuos dar prieš porą metų būtų vertinę kaip nesuderinamus nei su pilietinėmis, nei su žmogaus teisėmis.
Maršas nebuvo susirinkimas, kuriame kalbėjo tik apie šeimą. Reikia būti kvailam, kad to nesuprastum. Tai yra piliečių teisių manifestacija, savo teisių gynimas, kuris, kuriantis naujai santvarkai, vyksta visame Vakarų pasaulyje. Gimsta naujos paradigmos, kuriose teisių turėsime tik tiek, kiek pavyks jų išsikovoti.
Metų netektis?
Žmogaus teisės. Stovime prie kažkokios naujos politinės – socialinės formuotės slenksčio, bet, akivaizdu, ji nieko gero nežada. Galima nubraukti visas teises, kurios buvo laikomos fundamentaliomis, kurių gynimo pretekstu didžiosios demokratijos mušdavo autoritarus ir tironus. Prigimtinių teisių nebėra. Yra tik tai, ką duoda. O turėti teises ne iš prigimties, bet tas, kurias duoda valdžia, – totalitarizmo bruožas (kažin ar vis dabar per istorijos pamokas šį skirtumą akcentuoja – kažkodėl abejoju). Jų vietoje pasiūlyti surogatai, dažniausiai su nuliu idealo ir šimtu procentų jusliškumo.
Manau, kad žmogaus teises atėmęs pasaulis virs kažkokiu skaitmeniniu feodalizmu, postkapitalizmu, savyje sumaišančiu fašizmo (kurio neišvengiamas bruožas buvo korporacijų reikšmės iškėlimas ir net suabsoliutinimas – tai ir vėl turime šiandieniniame pasaulyje), peraugančio į neokapitalizmą, ekologizmo ir savotiško aparteido mišinį. Nebekyla klausimas, ar taip bus, kyla tik klausimas, kada galutinai bus iki to prieita? Judama žingsnelis po žingsnelio, bet nesustojant. Tai, kas prieš porą metų atrodė kaip sąmokslo teorijos, fantastinių filmų scenarijai, virto realybe. Ir tai dar ne riba.
Deja, bet įvykių tėkmė yra logiška, o kad kažkokios neeilinės permainos turės būti, buvo aišku dar iki atsiradus virusui. Tiesiog toks pasaulis, koks buvo, neturėjo perspektyvos ir seniai buvo atsidūręs akligatvyje, vis tolyn stumdamas, bet nespręsdamas per didelės populiacijos planetoje sukeliamų problemų. Su biologija ir fizika nepakovosi – ir viena, ir kita veda į visišką išnykimą.
